Nurejevas, anuomet padaręs šuolį per užkardas Le Burže oro uoste Paryžiuje, išbandė šokyje tai, ką norėjo, nederindamas savo premjerų su partiniu komitetu.
Savo spektaklyje „Procesas“ Lupa elgiasi kaip nepataisomas avangardistas ir idealistas, kuris tiki, kad menas gali pakeisti pasaulį. Reikia tik išdrįsti įeiti pro duris.
Turbūt būtų galima kalbėti apie absurdą kaip apie cirko esmę - čia ši kategorija pateikiama estetiškai ir dažniau kelia ne pyktį ar neviltį, bet juoką ir, jei artistai yra stiprūs - susižavėjimą.
Lietuvoje apskritai tokio forumo ar festivalio, pristatančio geriausius scenos kūrinius, nėra. Atskiros „vitrinos“ dažniausiai skirtos užsieniečiams, vietiniams žiūrovams - atsitiktinės gastrolės.
Jis sukūrė teatrinę kalbą, keliančią klausimus apie tai, kaip suprantame ir vertiname žmones, jų veiksmus ir tarpusavio ryšius. Tai kalba, keičianti patį kalbos veikimo būdą.
Šiuolaikiniame šokyje nuogumas nėra neįprastas. Tačiau mes, kuriantieji Izraelyje, esame per žingsnį atsilikę nuo Europos. Pasirodymo metu abu šokėjai yra be marškinėlių, o pasipiktinimą kelia tik moters kūnas.
Latviai stato daug nacionalinės dramaturgijos ir visiškai nevengia XIX a. ar sovietmečio tekstų. Tad dėl latviškos dramos ir jos trūkumo teatre niekas net nesiruošia kelti jokių dramų.
