Apie šių dienų operos publikos mentalitetą ir teatro palaikomas tradicijas mintimis dalijasi LNOBT generalinis direktorius Jonas Sakalauskas.

Į klausimą, kas profesionalą skiria nuo neprofesionalo, nes šiandien įvairių ekspertų – legionas, atsakymas paprastas: laikas ir patirtis.

Kultūriniame lauke likus vos keliems kritikams, mažėja ir kokybiškos analizės galimybės.

Operos ir baleto lankytojai iki šių dienų išlaikė saugiausią ir aiškiausią „neliečiamųjų“ žiūrovų statusą.

Profesionalūs meno vertintojai, nepriklausomi meno žinovai, sugebantys kompetentingai apibrėžti meninę kūrinio vertę, yra svarbi atsvara viešųjų ryšių informacijai.

Daugumai kritikų būdinga milžiniška atsakomybė už savo darbą ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl kritika užsiimama vis rečiau.

Vis dėlto norom nenorom skverbiasi mintis, kad lietuviškojo teatro dalis festivalyje atrodė turiningesnė nei užsienio programa.

Į teatrą Lietuvoje ir toliau žiūrima kaip į prabangią meno rūšį, kuriai privalomos valstybės subsidijos.

Alvis Hermanis sakė, kad teatras (apskritai menas) panašus į mėsos fabriką - žinotum, iš ko ir kaip padaryta, nevalgytum.

Kartais teatras tiesiogiai susiduria su gyvenimu. Rečiau spektakliai, dažniau - kūrėjai, poelgiai, idėjos.

Mąstant vien sveikatingumo kategorijomis, teatrą apskritai reikėtų uždaryti, nes pavojingiausios čia - teatro dulkės.