Spektaklyje pritrūksta meninės tylos, erdvės, kurioje liktų vietos žiūrovo patirtims atsiverti.

KITOKS´19: visi be išimties kalbėjo apie santykius ir visi turėjo žaislų; daug kas ilgėjosi meilės; kai kas žaidė, kol sužaidė viską, ką turėjo.

Gal todėl operos teatrai nepatiria žiūrovų krizių, kadangi visas žanras sutvertas pasiturinčiam plebsui, kad ir kiek šie stengtųsi vaidinti šalies elitą ar natų žinovus.

Nejaugi spektakliai tik pildo repertuaro spragas, o jaunųjų režisierių karta neturi nei kam prieštarauti, nei kam pritarti?

Norėčiau, kad Lietuvoje isterinį teatrą atsvertų politiškesnis ir brechtiškesnis teatras, kuris nesistengia per prievartą graudinti publikos.

Projektas, koks jis buvo pateiktas baigiantis 2018-iesiems, naudingas ne žmogui, bet politinei daugumai.

Net ir pasiekęs pasaulinio pripažinimo, net ir būdamas itin uždaro būdo, Nekrošius niekada neužsidarė dramblio kaulo bokšte.

Mūsų laikais genijai įsikūrę geruose namuose, o pavažinėti gali ne prasčiau už Dostojevskį. Vis dėlto dažnas deklaruoja permanentinę kančią dėl kultūros žlugdymo.

Kylantis šiuolaikinio šokio lygis, kintantis požiūris yra ilgų metų ir daugybės žmonių darbo rezultatas.

Besibaigiančių metų ryškiausi spektakliai, aktoriai, kolegų straipsniai, įvykiai/reiškiniai, festivaliai - tokių akcentų „Menų faktūra“ paprašė, kreipdamasi į keturis autorius.

„Gal visi mūsų gyvenimo drakonai tėra princesės, kurios tik to ir laukia, kad pamatytų mus nors kartą veikiant gražiai ir drąsiai.“