Stebint „Orfeo. Miesto šviesos“, vis kildavo mintis, kaip dramaturgė ir režisierius derino savo požiūrio kampus. Vis dėlto spektaklyje, sakyčiau, nugali moteriškoji perspektyva.

Negali nepritarti kritiškam požiūriui į „veiksmo tikrovę“, kurioje laikas verčiamas pinigais, o intelektualinių ir kūrybinių pastangų kursas apgailėtinai mažas.

Spektaklio kūrėjai apčiuopė mūsų, lietuvių, nenorą, nemeilę, nemokėjimą kalbėtis apie asmenines santykių problemas ir ribines emocijas.

„Vocekas“ neretai vadinamas žiauriausia standartinio repertuaro opera. Bergo, siekusio publiką „šokiruoti ultramodernia muzikine kalba“, nuostabai, ji iškart buvo pripažinta žiūrovų.

Marinos Davydovos instaliacija yra prieštaringa būtent žanro požiūriu: teatras, kaip laike suvokiamas menas, čia taip pat tampa diktatūros išraiška.

Pauliaus Ignatavičiaus spektaklis – visuomenės tipų parodija, siaurai narpliojanti graiko imigranto padėtį Lietuvos kaime.

„Pavojingi ryšiai“ į dėmesio centrą sugrąžina individą su savo archajiniais dominavimo poreikiais. Jie veikia žmogų kaip priklausomybė.

Spektaklio veiksmas - linijinis, didžiąją laiko dalį aktoriams stovint veidu į žiūrovą. Jiems palikta nedidelė scenos pakyla.

Studentų pasirodymas pulsuoja jaunu ir greitai tekančiu teatriniu krauju, alsuoja pasitikėjimu savimi, o tai publikai patinka.

Būtent tai, kad jis yra mąstytojas, skaitytojas, pasaulio stebėtojas, jo vaidmenis paverčia išskirtiniais.

Stebi sceną, kurioje vyksta ramus, net paikai juokingas dialogas, tačiau už jo siaučia audra, kurios niekas negirdi, tačiau labai gerai jaučia.