Pridėkime spektaklio metu lygiai srūvančią šventojo, tragiškojo mūsų dailės ir muzikos nukryžiuotojo, kankinio - Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfoninę poemą „Miške" - ir turime lietuviškos dvasios vakarą, lietuviškas dausas.

Ir Dantei, ir Nekrošiui „Pragarą“ sekėsi kurti daug geriau, „tamsiame miške“ atsirasdavo daugiau variantų. Šviesos soduose nuleipsti lyg nirvanoje – nelieka jėgų nė kūrybai. Ir kam dar kūryba rojuje!

Bandau suprasti, kodėl „Juoko akademijos" pastatymas persikėlė iš Samaros į Vilnių. Ar jos reinkarnaciją lėmė Jaunimo teatro vadovo Algirdo Latėno noras pripildyti salę komedijų ištroškusių žiūrovų? Ar talentingo aktoriaus Kosto Smorigino 60-metis?

Lietuviška Jeruzalė groteskiška ir nykoka, atsidūrusi sistemos užribyje su savo pasiklydusiais herojais. Tačiau pastangos ją surasti ir suteikti tikrąją prasmę – akivaizdžios. O tai labai svarbu mūsų fucking sistemos realybėje.

Viskas čia nusipučia, nuplaukia, nuteka, nepasilieka. Tyčia, be jokios tragedijos. Žaismingai. Jūros, tos visagalybės, , čia tikrai nėra. Ji nunyko, perdžiūvo balutėmis, susiraukšlėjo tarp senos knygos lapų, virto dulkėmis.Liko aidai. Prisiminimų muzika.

Spektaklių vaikams, kuriuose vis aktyviau remiamasi įvairiomis vaizdo ir garso technologijomis,daugėja. „Tėčio pasakoje“ technologijų pagalba kuriamų vaizdų ir aktorių sąveika dar ryškesnė.

Džiaugsmas dėl kvapą gniaužiančių vaizdų ir sąmojingų sprendimų tolydžio nuslopsta – iki kito pasigėrėjimo ir vėl iki kito nusivylimo. Per visą spektaklį nesiliauja inercijos, atgyvenos kova su naujove, su tuo, kas nepatirta.

Dante's kūrinys E. Nekrošiui - tik atspirtis, tema vaizduotei. E. Nekrošiaus režisūra įgauna vis daugiau choreografijos, pantomimos bruožų, tad „Rojus" panašus į neskubrų etiudą, sudėtą iš plastinių improvizacijų.

Tai gyvas, sumaniai keičiantis tempą, aktualus, kartais itin smagus, o kartais perdėtai, tačiau taikliai utriruotas darbas. Be abejonės, džiugu, kad nepasiduota pagundai atgroti viso roko grupės „Colours of Bubble“ repertuaro.

Romantizuota istorija „Katedroje“ – tik dūmų uždanga, po kuria autorius nuo valdžios ir cenzūros slepia esamąjį laiką. Tad ar galima skaityti „Katedrą“, remiantis tik ja pačia, paisant tik vienos iš laiko juostų?