Kritikos nėra, kai tu jos neskaitai. Ir negalėčiau sutikti, kad kritika yra prastesnė. O jei kūrėjai sako, kad jiems trūksta recenzijų – tai natūralu, vienam dviejų, kitam ir dešimties recenzijų bus per maža.

Kaip pasakė Amerikos indėnas, „Kai bus nukirstas paskutinis medis, suvalgyta paskutinė žuvis, bus per vėlu suvokti, kad pinigai nevalgomi.“ O šios idėjos šaknys yra Pradžios knygoje, kai Dievas sukūrė žmogų ir pasakė: „Tu būsi jų visų valdovas“.

Aš teatrą suvokiu kaip gyvenimo būdą. Tai yra nuostabiausia profesija, kur tu gali būti bet kas: šaltkalvis, mikrochirurgas, kosmonautas, karalius, caras, ubagas – bet kas. Daugiau tokių profesijų nėra!

Būsimiesiems „Bakchančių“ žiūrovams siūlome garsios graikų mokslininkės Simaro Nikolaidou-Arampatzi studijos apie „Bakchantes“ dalį „Dionisas ir Antikos tragedija“.

Vis dėlto ar teatras iš tikrųjų geriausia vieta kad ir pačiai drąsiausiai tiesai išrėžti? Kad ir kaip emociškai šokiruotų žiauraus tikrovės veido atspindys, šios emocijos dažniausiai neturi nieko bendra su racionaliu suvokimu, kaip tą pasaulį pakeisti.

Vakaras. Panevėžys. Dainiaus Kazlausko „Kulkos virš Brodvėjaus". Gerokai virš Brodvėjaus... Prisipažinsiu, po pirmo veiksmo salę palikau. Viskas, mielas dienorašti, kapituliuoju.

„Faustas“ psichiatrinėje ligoninėje, „Lohengrinas – 1939-1940-ųjų Vilniuje, o Dalia Ibelhauptaitė po „Eugenijaus Onegino“ sovietmetyje netrukus žada Mozarto „Visos jos tokios“ iškeldinti į Kaprį.

Išsitrauki žemėlapį ir šis iškart privilioja klausimą „Ar galiu jums padėti?“ Ne, ačiū, šiandien dar šoksiu vienas, kol visai nepaklydau ir kol yra prasmės paklysti.