Svarbiausias spektaklyje yra būtent pats Šveikas - idiotas kareivis, istorijų pasakotojas, naivus geraširdis ir suktas manipuliatorius.

Temos atžvilgiu režisieriaus Schillingo interviu ir programėlės tekstai inspiracijų svarstymams suteikė daugiau negu pats spektaklis.

„Mano Piteris Penas“ priminė ir apie tai, kad suaugti reikėtų ne tik konkretiems žmonėms, bet ir visuomenei, vis dar atsisakančiai matyti bet kokias negalias.

Augusto Gornatkevičiaus kuriama „Roberto Zucco“ versija - lyg melancholiškas meilės laiškas vienatvės būsenai, užgriuvusiai mūsų kartą.

Tai didybės manijos kamuojamo žmogaus kelionė į tašką, kuriame jis aplinkiniams pradeda diktuoti savo ligos jam pačiam diktuojamas sąlygas.

Jis yra iš tų, kurie, kompensuodami nevisavertiškumo kompleksą, nesaugumo jausmą, stengiasi kilti karjeros laiptais, kad kažkam pasirodytų ir kažką įrodytų.

Spektaklį „atrakina“ Viktorijos Kuodytės veikėja, primenanti Larso von Triero „Idiotus“ - „normalumo“ ribas tikrinančius, „vidinio idioto“ ieškančius personažus.

Į veiksmo vietą galėjome žvelgti tik iš viršaus, dėl ko pasirodymas įgavo įdomią perspektyvą.

Spektaklis „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“ leidžia dar nematytu kampu pažvelgti į šiuolaikinio žmogaus gyvenimą mūsų krašte.

Jei specifinė kalba buvo sunkiai prieinama daugumai, bet paskatino pasimetimą, o ne nuostabą, tai kam reikėjo to kosmoso?

Sukurta sistema suteikė galimybę pajusti tarpsritinės raiškos stiprybę, kuomet sunkiai kartu įsivaizduojami elementai sukuria organišką vyksmą.