Tris valandas filosofuojant temomis, kurios literatūroje ir spaudoje eskaluotos daugybę kartų, ilgainiui personažų konfrontacijos tiesiog nustoja jaudinti.

Jano Fabre’o „Nakties rašytojas“ leidžia Martynui Nedzinskui kurti prieštaringą personažą, kurio taip lengvai neperprasi, nenuteisi ir neišteisinsi, bet kuris gali pakerėti ir sugundyti.

Kartais norisi parašyti recenziją ne apie spektaklį, bet apie aktorių spektaklyje. Arba apie personažą. Pavyzdžiui, Alisą. Arba Aistę Zabotkaitę, atliekančią Alisos vaidmenį.

„Irano konferencijoje“ skamba daug deklaracijų, moralo, visažinystės. Ir tik lyg per sieną girdisi negailestinga Vakarų visuomenės kritika.

Spektaklyje „Vaidina Marius Repšys“ aktorius pasakoja autobiografinę istoriją, susitelkdamas į save ir savo santykį su teatro profesija.

„Austerlicas“ – tai šešių aktorių kūrybinis ir mažiausiai šešių personažų raidos procesas. Kodėl atrodo, kad jų turėjo būti daugiau?

Svarbiausia, ką pasiekia Lupos režisuotas „Austerlicas“, yra priminimas apie tai, kas buvo, ir apie gyvųjų atsakomybę liudyti.

Spektaklis „Saulės vaikai“ kupinas spalvingų antitezių, tragiškumą slepiančio komizmo, perteklinio šventiškumo, kurio fejerverkais sunku nuslėpti grėsmingą katastrofos ūžesį.

Pasirinkimas nagrinėti šią temą teatre yra stiprus socialinis gestas, rodantis, kad jaunoji karta mėgina, kiek tik įmanoma, suprasti ir atjausti.

Kuo istorija brutalesnė, kuo garsiau rėkiama, tuo sunkiau ją išgirsti. Tad labai keista, kai atėjus klausytis skausmingų paauglių išgyvenimų, juos išgirsti šnabždesiu.

„Austerlice“ muzika – tarsi miražas, o gal vaiduoklis. Kaip ir Austerlico tėvai – tai pasirodantys, tai pradingstantys pagrindinio herojaus atmintyje, iliuzijose, tikrovėje.