Spektaklio „Sniegas. Moteris. Dvikova“ aktoriai vaidina energingai, tiksliai ir su užsidegimu, jų personažai, nors ir šaržuoti, nėra nuspėjami ir greitai perprantami, todėl iki galo įdomu juos stebėti.

Ko gero, vienas taikliausiai „Patirk iš arčiau“ devizą atitinkančių festivalio „Kitoks“ darbų - Suomijos „Livsmedlet Theatre“ „Nematomi kraštai“, nukeliantis žiūrovus į mikrokelionę po aktorių kūnus.

Kiekvienas „Miego brolio“ epizodas – lyg savotiška sceninė lygtis, kurioje – dažnai net ne vienas nežinomasis. Veiksmas intensyvus, beveik neleidžiantis atsikvėpti.

Spektaklio atmosferą Ignatavičius dėlioja iš kasdienybės triukšmo elementų – jokių metaforų, jokio simbolizmo, tik gryna buitinė prezentacija.

„Maskuotės“ kūrėjų palikti neaiškumai skatina ieškoti jungčių tarp skirtingų scenų ir leidžia atsirasti labai įdomiems pasvarstymams bei išvadoms.

Teatre svarbu ne tik susipažinti su kitu, bet ir atpažinti save, – būtent taip veikia „Panika“, retkarčiais nevengdama pataikauti publikos daugumai.

Palankesnei socialinei aplinkai priklausantis spektaklio žiūrovas šiose istorijose matys ne save, bet bendraklasio, tapusio mokyklos (anti)herojumi, projekciją.

Vizualaus grožio burtai, kad ir kaip norėtum jiems pasiduoti, negali apkerėti taip stipriai, kad paslėptų tradicinį šeimos bei lyčių vaidmenų modelį.

Anna Smolar spektakliu braižo schemą, aiškinančią, kaip funkcionuoja visuomenė, kartas nuo karto privalanti nukankinti jos nuodėmių atpirkėją.

Viena svarbiausių temų čia atrodo prigimtinė žmogaus bejėgystė, iš kurios jis bando išsiveržti visą gyvenimą, ir tai padaro, jei tik atranda sau tinkamą kelią.

Spektaklis nuolat žaidžia su žiūrovu: prisitraukia arčiau, leidžia susitapatinti su problemomis, čia pat – atakuoja kontekstais ir citatomis, kaukėmis ir kiautais.