Teatre svarbu ne tik susipažinti su kitu, bet ir atpažinti save, – būtent taip veikia „Panika“, retkarčiais nevengdama pataikauti publikos daugumai.

Palankesnei socialinei aplinkai priklausantis spektaklio žiūrovas šiose istorijose matys ne save, bet bendraklasio, tapusio mokyklos (anti)herojumi, projekciją.

Vizualaus grožio burtai, kad ir kaip norėtum jiems pasiduoti, negali apkerėti taip stipriai, kad paslėptų tradicinį šeimos bei lyčių vaidmenų modelį.

Anna Smolar spektakliu braižo schemą, aiškinančią, kaip funkcionuoja visuomenė, kartas nuo karto privalanti nukankinti jos nuodėmių atpirkėją.

Viena svarbiausių temų čia atrodo prigimtinė žmogaus bejėgystė, iš kurios jis bando išsiveržti visą gyvenimą, ir tai padaro, jei tik atranda sau tinkamą kelią.

Spektaklis nuolat žaidžia su žiūrovu: prisitraukia arčiau, leidžia susitapatinti su problemomis, čia pat – atakuoja kontekstais ir citatomis, kaukėmis ir kiautais.

Kamilė Gudmonaitė nebijo pasijuokti iš bendraamžių ir atgręžia jiems kartos veidrodį, kuriame įstatytas ironijos filtras.

Lengva tarti, kad visa tai, ką regime scenoje, yra apie tuos, kurie buvo tada, o mums šiandienoje tenka jų teisėjų vaidmuo.

Pasakoti, rodyti ir suvaidinti, ką pasakoji. Juk tai nepasitikėjimas ne tik žiūrovais, bet ir pačia aktoryste. Ir pjese, kuri yra reto dramaturginio meistriškumo.

Teatras tampa socialiai jautrus ir imasi į dienos šviesą atgręžti veidus, kurie #Metoo išgyvena iš viešai neaptarinėjamos perspektyvos.

Mes – pilkosios zonos gyventojai. Zonos, kurioje taip patogu neįsivardyti, kas yra gera ir kas bloga, kur buvo smurtas, o kur – kūrybos metodas.