Šarkos pasirodymai turbūt nepalieka abejingos jaunos publikos, kuri mėgsta meną „stipriai kitokį“ ir domisi vizualiaisiais menais: tai reiškia laisvę nuo literatūrinio teksto, nuo pramoginio linksminimo, kasdienybės realijų ir tradicinių dramos personažų vaizdavimo.

Šuolis iš nykios „komunalkės” buities į šaltą ir sterilią Niujorko eleganciją trečiame veiksme atėmė žadą net didžiausiems skeptikams. Čaikovskio polonezas nuskambėjo tarsi sukurtas šį veiksmą pradėjusiam mados šou!

Šarkos kūrybai tinkamai įvertinti šiuolaikinio lietuvių teatro kontekstas per skystas. Vadinti jį „keistuoliu“ ar dar kuo nors – neteisinga, nes jis kuria teatro filosofijos pagrindus. Jis prisikelia iš pelenų: sukasi prieš žiūrovą lyg ledynmečio žmogus ir čia pat mūsų akyse vėl pavirsta į dulkę.

Kai kam ši istorija primena net improvizuotą verslo vadovėlį vaikučiams... O režisierei Agnei Sunklodaitei labiausiai rūpi namai, gimtinė, tėvynė ir kiti sielos ramybę užtikrinantys dalykai.

Pats Gorkis savo „Vasarotojus“ pavadino tik scenomis, matyt, suvokdamas, kad persistengė, nesuvaldė įvairialypės medžiagos, kad jam toli gražu iki tobulai sukonstruotų Čechovo „vasarotojų“ dramų.

Vis dėlto „Publika“ nėra tik specifiniam adresatui skirtas spektaklis, nes apeliuojama į universalią, nuo lytiškumo nepriklausomą emocinę atmintį. Išdavystė ir kaltė, kapinaitės, kuriose visi neilgai trukus susitiksime kaip amžini jų gyventojai, – bendra visiems.

Surinkta stipri įvairių kartų ir teatrų aktorių komanda, spektaklio dramaturgijai pasirinkta Gorkio kūryba, teatro tema... Atrodo, iš Giniočio pastatymo galima tikėtis neeilinio teatrinio įvykio.

Atrodo, kad norėta kritikuoti, bet neapsispręsta – ką. Be abejonės, M.Gorkio „Vasarotojai” šiuo metu aktualūs, bet tam, kad jo mintys suskambėtų, reikia jas pritaikyti šiandienai.

Slaptųjų vaidinimų epocha klojimuose – ištisa environmentalinio teatro akademija. Ten žiūrovai ne tik kad buvo išvien su artistais, bet dar „atėję pažiūrėti Velnio spąstuose patys patekdavo į spąstus”.

Spektaklio autorių tikslas, panašu, ne tiek parodijuoti ir išjuokti Beckhamą ar kitus infantilumu atsiduodančius šių dienų dvasinius vedlius, kiek ieškoti jo šaknų, o galbūt aptikti ir to vaikiško naivumo pasekmes.