Jeigu spektaklis vaikams, tai jam kažkodėl turi užtekti mažiau pinigų. Lyg tokiuose spektakliuose aktoriai mažiau vaidina ar kostiumų, muzikos sukūrimas mažiau kainuoja.

Jaunosios kartos aktoriai, režisieriai, dramaturgai ir kritikai atranda vieni kitus ir naujus (susi)kalbėjimo būdus būtent čia, Klaipėdoje.

Mums (man!) ir vėl reikia Eimunto Nekrošiaus magiškojo ekrano - milžiniško padidinamojo stiklo, kad pamatytume tikrąjį dabarties vaizdą.

Man labai rūpi, kaip mes elgiamės su žmonėmis, kurie jungia tavo dabartį su savo anuo laiku. Kurie tą dabartį ir sukūrė.

Ir jie mūsų nesulaikys. Mes visuomet būsime vienas su kitu susiję, bendruomeniškai, šiame vis iš naujo vykstančiame vaidinime.

Ir velniai žino kodėl kūrybos džiaugsmą užgožia konkurencija bei siekis padaryti kuo daugiau, kuo didesnėje erdvėje.

Jaučiuosi laisva išskirti būtent man svarbius ir brangius teatrinius atradimus. Ir pagaliau leisiu sau būti pozityviai - įvairovės dėlei.

Festivalis sukuria puikų pretekstą diskusijai, koks yra Lietuvos teatras vaikams ir kokį norėtume jį turėti.

Nepriklausomo teatro finansavimas yra projektinis ir, jei negauni paramos, spektaklio tiesiog nepastatai. Iš kitos pusės, gali lengviau eksperimentuoti.

Atsinaujinus kolektyvui, keičiasi ir teatro strategija bei kūrybos kryptis, tad kyla klausimas: kur link juda „No Theatre“?

Toks buvo ir jidiš teatras tarpukariu - šmaikštus, trumpalaikis, trapus, tačiau keliantis ir tautos, tapatybės, amžinybės klausimus.