Neapleidžia mintis apie dažną temos nebuvimą. Rodos, jau seniausiai lėlių teatras gręžiasi į suaugusiųjų publiką, bet vis dar susilaiko nuo rimtesnių pasisakymų.

Jei tikslas vis dar yra kviesti suaugusius žiūrovus, pamažu juos pratinant prie lėlių teatro, tuomet pramoginiai, meistriškai atliekami darbai atrodo pats tinkamiausias pasirinkimas.

Kaip bene prieš šimtą metų pastebėjo kritinės teorijos kūrėjai, žaidimo teikiamas malonumas blokuoja kritinį mąstymą. Tai neabejotinai paranku pramogų industrijai. O scenos menui?

Vytautas Anužis: skirtumas yra - negalim sakyti, kad mes ta pati gentis. Nieko panašaus, jie kitokie.

„Naujojo Baltijos šokio“ vaizdiniai panardindavo į vis atsikartojančią užstrigimo būseną, nors ir skirtingose pasąmonės erdvėse.

Dabartinis festivalis taikosi - ir, regis, visai sėkmingai pataiko - į labai daug skirtingų skonių, lūkesčių ir patirčių turinčius žiūrovus.

Kas atsitiko, kad tokio ryškumo žvaigždes ėmė ir išmetė iš jų pačių sukurto pasaulinio lygio teatro?

Labai svarbu, kad šiuolaikinė dramaturgija išvis judėtų. Jei niekas jos nejudins, ji savaime ir neišjudės.

Ar vienas pastatas patenkina visų sostinės kūrėjų norus? O kaip su kūrėjais ir kultūra elgiasi kiti miestai?

Kruopščiai apgalvota rinkodaros strategija yra nusitaikiusi į žmonių patriotinę jauseną, kuri kai kuriais atvejais dirginama itin stipriai. Nauja aukso gysla? Patikimas būdas greitai išpopuliarėti?

Kai per repeticijas jis stebi tave, matai, kad jo žvilgsnis nėra tuščias. Bendraudamas su juo negali visiškai atsipalaiduoti vien dėl to, kad supranti, jog už jo tylos slypi didžiulė erdvė.