Dviejų žmonių asmeninė istorija, ir jų tikėjimo išpažinimo istorijos paverstos schemomis. Galbūt suomio Jokelos pjesė žmoniškiau papilnėtų ramiai suvaidinta šiltame radijo teatre?

Shakespeare’o „Audra“ įkvėpė daugelį Vakarų Europos dramaturgijos ir literatūros tekstų – šekspyriškoji žaismė, metateatrinės parafrazės itin raiškiai suskambėjo Samuelio Becketto dramoje „Lošimo pabaiga“.

Spektaklis nesiekia pateikti vienareikšmiškų atsakymų. Tuo jis skiriasi nuo paviršutiniško žurnalizmo, kai tiesa pateikiama ir įteigiama žiūrovui ar skaitytojui kaip savaime suprantama banalybė.

Poetinį akimirkos įprasminimą savo ruožtu per ritualinį sceninį vyksmą dar sykį įprasmindami, „cezario grupės" aktoriai atlieka įspūdingą kelių lygių prasminę transformaciją.

Vėlių suolelyje posėdžiauja aštuoni akustiniai kuršiai. Švelniai, idiliškai, dadaistiškai cypčioja tarsi pro pralaimėtų šimtmečių ūkanas. Simpatiški tokie, ritualiniai, nepiktybiški.

Tekstas tirpsta tirštoje sovietinių artefaktų pripildytoje erdvėje, o ją norisi apžiūrėti iš arčiau, paliesti prieš knygas išstatytus niekniekius, pasklaidyti kaugėmis sukrautas knygas.

Kokie dėsniai galioja šioje teritorijoje? Ar tai ritualinė erdvė, kurioje dera vykdyti tik tam tikrus reglamentuotus judesius ir patirti tik tam tikro pobūdžio emocijas ir mintis?

Ties svarbiausiais siužeto vingiais koncentruoti epizodai nurodo svarbiausius Džekobo/Jokūbo gyvenimo lūžius, iš kurių „sulipdytas“ visas spektaklis. Tačiau etiudinė spektaklio forma griauna pačios fabulos nuoseklumą ir vientisumą.

Ironiška, kad kai telefonu aiškinausi, kur ieškoti buvusios kepyklos, išgirdau: „Priešais banką...“. Taigi bankas, nulemiantis pasaulio gyvenimą, ir yra spektaklio svarbiausias antiherojus.

Kaip galima statyti pjesę, giliau nepasidomėjus mums ne itin pažįstamos šalies protestantiško religinio gyvenimo ypatumais, nepasidomėjus, kuo sekta skiriasi nuo tradicinės bažnytinės bendruomenės?