Daugeliui jį skaičiusių atrodo, kad tai scenarijus à la Tarantino. Visa, kas mano aprašyta, vyko iš tikrųjų. Aš apskritai neturiu vaizduotės. Ją, tikiuosi, turi mano skaitytojai.

Jonas Vaitkus pripažino, kad nėra didelis patriotas, todėl tiesą vertina labiau už tautiškumą. Kito kelio jis nelabai mato ir neįsivaizduoja.

Padarykite taip, kad viskas vyktų protingai, padarykite tai visiems – puiki proga. Ir tada visi laimingai gyvensime savo Tėvynėje. Bent jau viešųjų pirkimų prasme.

Pasirodo, jokio kranto tu nepasiekei, o tik dar giliau grimzti, kaip tas Niutono obuolys, Dievo valia prigrūstas gimtosios nuodėmės sunkumo: garmi dugnan be paso, socialinės tapatybės, be jokių prošvaisčių sulipdyt save naujojoj žemėj.

Kada gi mes suprasime, kad kitokia nuomonė neverčia mūsų išduoti savąją, bet suteikia galimybę praplėsti savo mąstymą kitokia patirtimi, kitokiu suvokimu?

Paprastas buities daiktas paverčiamas pasaulio centru: „Kai į mokyklą atnešdavo Balinskio klojimo duris ir paguldydavo jas ant dviejų ilgų suolų, vaidindavome spektaklį.“

Paskutinis spektaklis parodytas. Festivalis uždarytas. Kitoks teatras vaikams pristatytas. Tik ar visas tikrai kitoks? Ir ar tikrai „Menų spaustuvėje“ įvyko teatro šventė?

Pasirodo, mūsų miestui labiau reikia menininko, kuris būtinai pritrauktų į miestą kuo daugiau turistų. Pasidabinkite juokdario drabužiais, štai tada jūs visiškai atitiksite mūsų miesto valdžios naudingo kultūros atstovo apibrėžimą.