Lietuvių žiūrovai supranta tik labai aiškius dalykus, iš kurių juokiasi, o kad „Didvyrių aikštėje“ yra visa absurdo skalė, prancūzai puikiausiai suvokė.

Įdomiau „sėdėti“ ant nestabilios eksperimentinės kėdės, negu ant tvirtai sukaltos taburetės.

Spektaklio perkėlimas iš seniausio Graikijos amfiteatro Epidaure į scenos dėžutę Maskvoje kėlė rūpesčių, tačiau štai - „žaidimas, vertas žvakių“.

Atsakymų į klausimus kūrėjai ir žiūrovai ieškojo trisdešimt keturiuose teatriniuose įvykiuose, iš kurių teko dalyvauti devyniuose, - daug ar mažai?

Perskaityti šokio formulių vertimą į verbalinę kalbą atrodo kaip neišpainiojama skirtingų fenomenų raizgalynė. Kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių? Bandykime!

Ksenofobiškos, homofobiškos ir prieš pabėgėlius nusistačiusios partijos „Alternatyva Vokietijai“ iškilimas per pastaruosius dvejus metus ir pirmoji pabėgėlių banga rodo, kad su kiekviena diena ši pjesė tampa vis aktualesnė.

Pasirinkimai ir jų pasekmės dabarčiai, visuomenei, laisvės kaina Lietuvos režisieriams nėra svarbios temos. O Latvijoje, nors tokių spektaklių netrūksta, kritikai neskuba jų vertinti labai aukštai.

Režisierius pasitelkia muziką bei širdies garsą, sukuria dygią atmosferą ir poetiškai išsprendžia tas akimirkas, dėl kurių šitiek režisierių prakeikė ir mylėjo Sarah Kane.

Ir visada jo spektaklių centre atsiduria žmogus, trokštantis būti grupėje ir kartu išsilaisvinti nuo jos įtakos.

Nė vienas iš migrantams padėjusių teatrų nesijaučia atlikę žygdarbį ar pasiaukoję - jiems tai normalus pilietinis poelgis.

Kuratorius gali padaryti festivalį, kuris pakeis teatrinę realybę. Tai vyksta visur. Ir tai jokiu būdu neliudija kritiko profesijos krizės - tai liudija, kad nyksta ribos tarp praktikos ir teorijos.