Intriguojantis turėtų būti pastatymas „Medžioklės scenos“, kurį režisuos Rolandas Atkočiūnas: juo teatras išreikš požiūrį į vadinamuosius „violetinius“ įvykius viename iš Lietuvos regionų.

Seneka įkvėpė spektaklį apie tai, kodėl mes iš tiesų norime išgyventi, nors esame įsitikinę, kad gyvenimas vis tiek baigsis? Aš pasiskolinau tik Senekos darbo pavadinimą. Knygos neskaičiau.

„Dirbu, repetuoju ir staiga vidury repeticijos išsikviečia ir pasako, kad mane atleido. Peržengtos visos ribos. Per 31-erius metus teatre nė karto nesu gavęs nuobaudos", - teigė 2011 m. „Auksinių scenos kryžių” nominantas.

Spektaklio „muzikinio takelio“ galėtų pavydėti kiekviena koncertų salė: maestro Modesto Pitrėno diriguojamas LNOBT orkestras grieš Henko de Vliegero parengtą „Orkestrinę pasiją“ iš pagrindinių Wagnerio operos „Tristanas ir Izolda“ fragmentų.

Kalnų Karabacho respublika, kurią šiandien sava laiko ir Armėnija, ir Azerbaidžanas, siekia tarptautinio pripažinimo ir bendradarbiavimo per meną ir kultūrą ir organizuoja teatro festivalį sostinėje Stepanakerte.

Rimo Tumino teatre visada atsispindi Teatras – gyvenimo teatras ir konkretus jo paties kuriamas, – todėl ši kūrybinė režisieriaus biografija iš dalies yra ir Vilniaus mažojo teatro istorija.

Niekada neieškau performansams profesionalių aktorių. Jie dažniausiai nori parodyti žiūrovams ir save, ir savo iškalbą. Daug geriau šokėjai, kurie įpratę reikšti emocijas ir pasakoti istorijas visu kūnu, o ne žodžiu.

„Man 100 metų. Jaučiuosi kaip dviejų dešimčių – atrodau kaip kelių šimtų... Tikiuosi, sulauksiu rekonstrukcijos“, – rašoma plakate.

Per teatro festivalį spektaklį gyvai įgarsins kolektyvas iš Kroatijos „Choco Jazz”. Tai dvi džiazuojančios „sirenos” ir perkusininkas. „Vienaip sielą suvokė maskviškiai, bus įdomu, kaip temą interpretuos kroatai”, - sakė Auksė Petrulienė.

Vienoje Frankfurto kavinių radau skrajutę su eilėraščiu, kurio esmė buvo tokia: tavyje gyvena parazitas, mintantis tavo atsiminimais, tu nieko jam negali padaryti, bet gali leisti jam šokti.

Režisierius Oskaras Koršunovas: „Didžiausias mūsų pasiekimas – 13 metų OKT lydintis ištikimas, smalsus, spalvingas žiūrovas, mus mylintis ir mumis tikintis“.

„Mūsų durys atviros visiems scenos meno profesionalams”,- sąjungos veikla džiaugėsi jos pirmininkas Ramutis Rimeikis.

Islandų sagose ir „suomio” Hemulio istorijoje bei Haufo ir Grimmų pasakose Vilniaus mažasis siūlo atrasti mūsų pačių kasdienybę ir ją praturtinti pasakų magija. Jei realybėje mums dar trūksta pasakų...

Kūrėjai žada griausmingą ir žaismingą reginį, ne vien pristatantį Batuotojo katino istoriją, bet ir kvestionuojantį, kas išties šioje pasakoje „geriečiai“, o kieno elgesys – ne toks ir deramas.

Reikėtų skirti vizualiojo meno atstovų kuriamus performansus ir performanso teatrą. Jie dažniausiai rodomi skirtinguose festivaliuose. Aš, kaip kuratorė, tyčia stengiuosi juos parodyti viename renginyje.

Mums buvo labai svarbu, kad žiūrovai ne šiaip scenoje matytų šizofrenišką pasaulį, o pabandytų suvokti jį iš vidaus, suvoktų spektaklį ne kaip reginį, o kaip patirtį.

Apie pasaulio pabaigą galvoja žmonės, kurie giliai įsitikinę, kad pasaulis neteisingas.Bet jie jaučia, kad negali nieko pakeisti. Dėl to yra paskutinė viltis – pasaulio pabaiga.

Sezonas per tris valandas: kodėl Sartre´as, kodėl „Laiko nėra”, kas tau Maironis, kaip kurti animacinį spektaklį ir t.t. - visa tai šeštadienį, Menų spaustuvėje be sienų.

NDG vyks nemokamos ekskursijos, paskaitos ir filmų peržiūros, siūlančios detaliau susipažinti su lenkų menininko ir latvių ir lietuvių pantomimos režisieriaus kūrybiniais sprendimais teatre, pamatyti garsių avangardinių spektaklių įrašus.

Vilniaus scenos: „Julijus Cezaris” prieš „Kovos klubą”, „Katedra” su „Medžioklės scenomis”, atviros erdvės animacijai ir vaikams bei kitokia lėlių teatro estetika.