Nes mūsų gyvenimas tėra mirksnis istorijos bėgyje arba kosmoso amžinybės akimirkoje.

Kūryba man padeda išgyventi. Kartu ji yra dalijimasis. Kai kažką supranti, norisi apie tai pasakyti ir kitiems.

Manau, kad į teatrą turi ateiti savyje giliai iškapstęs visas smulkmenas, išsiaiškinęs vidines tiesas.

Jaučiu, kad publika yra su manimi, ji tyliai, dėmesingai klausosi, ir tai yra svarbiausia.

Kūne slypi kur kas daugiau, nei protas suvokia.

Kartą išvydusi Nijolę, artėjančią prospektu, pamaniau, - va, kokia jėga ateina, didinga kaip uola, regis, nejučia net pritūpiau...

Dabar laikas įdomus, pasakyčiau, šekspyriškas - konfliktiškas ir chaotiškai šizofreniškas. Labai sunku normaliam žmogui.

Anksčiau slėpdavau esanti Milkevičiūtės ir Grigoriano dukra. Šiandien noriu būti jų tęsėja ir atsiminimas.

Teatras Lietuvoje, mano manymu, savo emociniu krūviu nėra lengvas, labiau perversiškas.

Štai jūs sakote, kad žiū­rovų akyse susiklostė romantizuotas akto­rės Mainelytės paveikslas, ir aš tuo džiaugiuosi.

Visą gyvenimą puoselėjau viltį rasti režisierių draugą, kuris mane suprastų, su kuriuo kartu dirbtume, kartu statytume.