Žiūrovai susitapatina su veiksmu scenoje ir kartu džiūgauja, tikėdamiesi, kad jaunoji teatralų karta išsklaidys ne tik festivalio temų, bet ir pasaulio tamsumas.

Kokį vaidmenį šiandien turėtų prisiimti scenos menas, besistengiantis atliepti, atspindėti mūsų amžiaus tamsumas ir kartu joms besipriešinantis?

Jei per premjerą aplanko didelė sėkmė, jau kitą dieną turi pradėti ką nors nauja. Turi nuolatos varžytis su ankstesniu savo sėkmingu darbu.

Ar užsienyje pabuvę ryškiausi Latvijos solistai ten įgyja vokalistams vis dar nebūdingą sceninės laisvės pojūtį, ar jie paklausūs užsienio scenose būtent dėl to, kad ją turi?

Kaip sugalvoti dešimt tūkstančių gestų? Kaip priversti šokėjus juos įsiminti?

Pasimokyti iš afrikiečių drąsos būti savimi, kurti tai, ką norisi, nesistengiant kiekviename žingsnyje stebinti ir būtinai sukurti šedevrą.

Koršunovo perkurti čechoviški personažai scenoje „migruoja“, užleisdami vietą visagalėms, sielas draskančioms emocijoms.

Teatro edukacijos sistema veikia kaip didžiulis mechanizmas, reikalaujantis greitų rezultatų. Vis dėlto ta sistema duoda puikius rezultatus ir kai ką būtų verta pritaikyti Lietuvoje.

Spektaklyje „Melancholijos bokštai“ poetinėmis metaforomis kalbama apie žmogaus sielos tamsą ir šviesą, kūrėjo egzistencinę pilnatvę ir ištvermę.

Žymiojo „Operadagen Rotterdam“ programoje operos „Geros dienos!“ ir „Confessions“ bus parodytos net šešis kartus.

Bet viso to centre yra žmogaus siela ir klausimai apie gyvenimo prasmę - klausimai, kurių šiandien, rodos, niekas nebekelia.