Labai myliu Lietuvą, jaučiuosi su ja susijęs ir noriu, kad mano bendradarbiavimas su ja taptų vis glaudesnis.

Tris premijas pelnė Mindaugo Karbauskio spektaklis „Rusiškas romanas“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę.

Likiminiam „sudužimui“ prancūzų žiūrovai, deja (o gal laimė?), pasirodė pasirengę kur kas geriau negu pramoginių TV šou suvarpyti mūsų tautiečiai.

Manau, kad teatras, ypač šioje pasaulio dalyje, yra tam tikras būdas vesti istorijos kroniką. Privalai tai daryti, kad žmonės nepamirštų.

Festivalio rengėjai teigia, jog šiemet jiems pavyko sudaryti solidžiausią visų laikų programą, pritraukusią būrį garsių tarptautinių vardų.

Jeigu bet kuris, netgi nuoširdžiausias žmogus, kupinas geriausių norų, ima elgtis beatodairiškai, tai gali būti pavojinga. Jaučiu tai Lietuvoje, matau tai ir Ukrainoje.

Tai buvo labai jausmingas procesas, ir daugelis tų jausmų yra neišspręsti. Didžiausias atradimas - tėvo reikšmė mano gyvenime.

Nedaugeliui šokio kūrėjų pavyko taip sujungti intelektualųjį ir jausminį šokio aspektus, kaip Trishai Brown, kurios choreografija padėjo susiformuoti modernaus šokio kūrėjų kartoms.

Dramaturgija - ne tik kultūrinis reiškinys, bet ir vertingas socialinis įrankis, tyrinėjantis bei veikiantis tautos psichologinę būseną.

Kai įeinate į spektaklio erdvę, patenkate į vakarėlio įkarštį ir esate priversti susirasti sau vietą (nesitikėkite realios kėdės) arba prisijungti prie aplink strykčiojančių aktorių.

Jeigu spektaklio pradžioje pranešama, kad pabaigoje žiūrovai turės priimti sprendimą, jie klausosi visiškai kitaip. Jie nori pasielgti teisingai.