Komunikacija teatre neturėtų būti vienkryptė, manau, kad tai labai slegia. Aš visuomet stengiuosi sukurti situaciją, kur auditorija galėtų išeiti iš pasyvios rolės, kartais net iš komforto zonos.

Šis absurdiškų atrakcionų parkas yra sumanytas tam, kad išspinduliuotų kažkokią desperacijos energiją ir sukeltų liūdesio/pykčio dėl egzistencijos betiksliškumo pojūtį ar tiesiog sukeltų norą pagiežingai juoktis.

Skandalą įžiebė ir nuolat kurstė ne kas kitas, o keli laikraščiai, kuriuos nuolat keikia ir pravardžiuoja tie patys radikalieji katalikai. Tie patys laikraščiai paskui į valias šaipysis iš Bažnyčios ir kaltins raganų medžioklėmis. Užvirusi pekla be galo maloni ir politikams, tiesiog dovanėlė rinkimų išvakarėse.

Ar pirmoji dar neparodyto spektaklio pamoka nepasireiškia tuo, kad labiausiai čia sveiką protą (Dievo Sūnaus veido akivaizdoje) išduoda tie, kurie skiria save to proto gynėjais?

Moteris iš tarpkojo traukia elektros lempučių girliandą. Atlikėja nerėkė, dramatiška muzika nepakurstė mūsų instinktų. Niekas nepasufleravo, kad tai, ką matome, yra blogai. Ar tai reiškia, kad tai, ką matėme, buvo gerai.

„Mes tikime galimu tikėjimo ir kultūros sąlyčiu, jei menas atsikratys provokatoriško bejėgiškumo. Lygiai taip pat Bažnyčia turi nevengti akistatos su šia nauja kalba, su naujais išraiškos būdais. Šis dialogas bus jai vaisingas”.

Ši knyga, kurioje juntama kieta vadovaujanti vyresnės kartos teatrologijos ranka, neišvengiamai ir turėtų būti priskirta praėjusio amžiaus pabaigos mūsų teatrologijos tradicijai, nors savąja aistra ir temų vektoriais ji veržiasi į šiandieną.

Teoriniai klausimai, užduoti praktikos: ar teatriniame performanse atlikėjas jau tampa aktoriumi? Iki kokios ribos? Ir ar britų aktoriaus pasirengimas lygus lietuvių aktoriniam pasirengimui?