Kartais genialios idėjos gali rastis ir skurde, tačiau amoralu tuo spekuliuoti politinėse diskusijose, kaskart iš naujo keliant klausimą apie kultūros ir meno pridėtinę vertę.

Kokios idėjos, siekiai ir tikslai, kokia teatro perspektyva, jaučiant atsakomybę istorijai, tradicijai, dabarčiai ir ateičiai?

Teatrą aš suprantu ir jaučiu kaip tam tikrą laisvės oazę, galimybę išsilaisvinti iš kompleksų, iš savo tapatybės, patirties, proto, išminties.

Šokis yra sveika ir ekologiškai teisinga profesija - ji moko sveikai maitintis, prižiūrėti savo kūną, būti harmoningu žmogumi.

Turbūt istoriškai jau taip susiklostė, kad lietuvio mitologema yra dvigalvė. Viena vertus, esame didvyriai, kita vertus, esame didvyrių tauta, kurią visi engia, t. y. esame aukos.

Apie įtraukiantį teatrą ir apsisprendimą pakviesti spektakliuose dalyvauti vaikus - pokalbis su aktoriumi, režisieriumi, edukatoriumi Pauliumi Tamole.

Choreografija ir filosofija man atrodo itin artimos, tik skirtingais būdais išreiškiamos praktikos.

Šokėjai ne visada turi puikiai išugdytą sąmoningą kūną, tačiau tą daryti niekada ne per vėlu.