Lėlių teatras man apskritai buvo stebuklas. Pats spektaklis gali būti neįdomus, bet tie paveikslai ir muzika įsiskverbdavo į kraują, pradėdavai tuo gyventi.

Juk kiekviename Rasos Samuolytės spektaklyje tampi pasaulio sukūrimo liudininku, kiekvienąsyk teatre esi lyg pirmą kartą.

Nė viename spektaklių nepamatysi to paties Sakalausko - gal tai savotiškas kūrybos variklis, gal atsakomybė, o gal į kraują įaugęs improvizacijos grūdas.

Dainius Svobonas, maksimaliai priartėdamas prie kasdienybės, personažams suteikia laisvės, improvizacijos ir gyvumo.

Man atrodo, Klaipėdoje teatras ir kultūra labai pataikauja publikai. O jei nepataikauji, esi neįdomus.

Negali sakyti, kad pastatėme spektaklį ir pasikeitė žmonių gyvenimas, bet, tikiuosi, jis pažadino iš sąstingio, būdingo miesteliui.

Airida Gintautaitė kas kartą žengia į sceną ieškoti ir atrasti, o ne pasikartoti. Nedaugelis jai gali prilygti tikėjimu teatru.

Septynerius metus šis tekstas gyvavo tik kompiuterio atmintyje.