Man labai norisi, kad tai, kas vyko Džudsono bažnyčioje šeštajame dešimtmetyje, būtų išartikuliuota dabarties šokio bendruomenėje.

„Geriausios aktorės vis tiek yra moterys, nes negalima kvestionuoti jų talento vaidinti žmogų“, – mąstys inteligentiškas valkata, eilinį kartą skaitysiantis Beresnevičių: „visais laikais žmonijoje kirba nuojauta, kad moterys ne žmonės".

Įspūdžiai po Danijos šokio teatro spektaklio „Meilės dainos"

Moteris-kūrėja-atlikėja dramaturgine medžiaga pasirenka asmeninę istoriją ir „apsinuogina“ prieš žiūrovą ne tik subtiliai atskleisdama brandaus kūno ypatybes, bet ir savo gyvenimo bei karjeros patirties užkulisius.

Tarptautiniame šokio festivalyje „Naujasis Baltijos šokis ´13" vyko kritinio rašymo projektas „Šokis žodžiu - ne[w]kritika". Spausdiname jo dalyvių atsiliepimus apie festivalio spektaklius.

Spektaklis valandą išlaikė susikaupus – / Nors scenoj daug kas buvo su skausmu, / Gabių jaunų artistų kraujas / Paskelbė santaiką tarp žiūrinčių širdžių.

Judesiais kalbantys atlikėjų kūnai, kurie kartais tiesiog teatrališkai sustoja ar lėtai juda choreografinės kompozicijos trajektorijomis, sukuria universalų nesibaigiančios kartotės įspūdį.

Gerą mintį esu girdėjusi iš šiuolaikinio šokio tyrinėtojų: mes esame vaikščiojančios galvos. Viskas susikoncentravę į protą, o kūnas išmestas už borto.