Visada nugali asmeninis ryšys

Kristina Steiblytė 2019 09 13 menufaktura.lt
Režisierė Karolina Žernytė. Augustės Žernytės nuotrauka
Režisierė Karolina Žernytė. Augustės Žernytės nuotrauka

aA

Baigdama studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Karolina Žernytė pabandė įgyvendinti savo sugalvotą, tuo metu atrodė, nelabai realią teatro akliesiems idėją. Dirbant su kolegomis, konsultuojantis su aklųjų bendruomene gimė „Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“. Praėjus beveik dešimčiai metų nuo šio spektaklio pasirodymo K. Žernytė yra įkūrusi „Pojūčių teatrą“, subūrusi nedidelę bendraminčių trupę, pastačiusi spektaklių Lietuvoje, Latvijoje, Rusijoje. Ir vis dar tyrinėja visais pojūčiais, išskyrus rega, paremto teatro galimybes. Tokiame teatre būti tik žiūrovu neįmanoma: tiek matančius, tiek nematančius, tiek ir akis užsirišti išdrįsusius žiūrovus „Pojūčių teatras“ paverčia spektaklių dalyviais. Apie žiūrovus, jų įtraukimą ir iš to kylančius netikėtumus kalbamės su režisiere K. Žernyte.

Stebiu Tavo kuriamus spektaklius ir, man regis, kad pastaruoju metu „Pojūčių teatre“ atsirado daugiau drąsos, gal net įžūlumo.

Tai stipriai susiję su tuo, kad dažnai mes darome dalykus vieną vienintelį kartą. Prisitaikome prie erdvės, renginio ir parodome vienkartinį performansą. Tai reiškia, kad turime vieni kitais pasitikėti, nes niekada iki galo nežinai, kas bus. O kas nors netikėto nutinka kiekvieną kartą.

Dabar žymiai drąsiau jaučiamės dar ir todėl, kad mes jau labai daug visko išbandėme. Po tokių patirčių, kai rodai dalį spektaklio dvaro rūsyje, kur krenta plytos ir nežinai, ar žmonės ras kaip ateiti, grįžę į sceną nebegalvojame, kaip mes atrodome, ką galime sau leisti ir ko ne. Tiesiog esame šimtu procentų veiksme. Žaidžiame.

Po visų spektaklių žiūrovus kviečiate kalbėtis. Įdomu, kokia tų pokalbių paskirtis: grįžtamasis ryšys ar galimybė žiūrovams išlieti jausmus, susikaupusius spektaklio metu pabuvus nepatogioje, nesaugioje situacijoje, apribojus jų regą?

Iš pradžių, po „Bitinėlio pasakų šešiems pojūčiams“, man buvo svarbu kalbėtis su žiūrovais, nes aš nieko nežinojau, neįsivaizdavau, ar kam nors įdomu dalyvauti. Taip pat norėjau, kad aktoriai ir žiūrovai turėtų galimybę pasikalbėti, kad žiūrovai pamatytų atlikėjus kaip žmones, kurie nebūtinai visada yra tikri dėl to, ką daro.

Svarbu ir žiūrovus matyti žmonėmis. Todėl visada po spektaklių mūsų pirmas klausimas būna: „Kaip jaučiatės?“. Nepuolame prašyti pasakyti kas patiko, o kas ne. Geriau pasikalbėti apie tai, ko mes teatre ir susirinkome. Taigi apie jausmus. Man svarbu, kad žiūrovai žinotų, jog jausti galima savaip ir nebūtina jaustis taip, kaip režisierius sugalvojo.

Ar nutinka taip, kad komentarai apie spektaklį padaro įtaką kuriant naują darbą?

Taip, pasitaiko. Pavyzdžiui, kai kūrėme „Pirmapradį“, patys jautėmės užaugę ir norėjome kuo gilesnės dramaturgijos. Bet kalbantis su žmonėmis po spektaklio paaiškėjo, kad žiūrovai beveik nieko neprisimena išskyrus pirmą paėmimą už rankos. Pasirodo, paprastas žmogiškas kontaktas, pasitikėjimas vedančiu aktoriumi reiškia daug daugiau nei mūsų prigalvoti penkiaaukščiai siužetai, archetipai ar atmosferos. Turėdami tai omenyje, kituose darbuose tiek daug informacijos, kontakto, santykio neinicijuojame. O jei vis dėlto norime pateikti informaciją, ieškome įvairesnių kelių tai padaryti. Nes informaciją visada nugali asmeninis ryšys, paėmimas už rankos.

Apskritai, tas artumas, ryšys ir yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl noriu, kad žmonės dalyvautų. Kitas svarbus aspektas yra priartėjimas prie aklųjų patirties pabuvus užrištomis akimis. Jei spektaklius tik stebėtų iš šalies, vargu ar matantieji apie tai susimąstytų. Tai yra mūsų minimalus planas: kad žmonės susimąstytų, kaip gyvena aklieji. Nebūtinai išsigąstų, o tiesiog pagalvotų, koks yra gyvenimas nematant.

O koks yra maksimalus planas?

Padėti žmogui nukeliauti savo paties kelionę. Tai pavyksta tik su žmonėmis, kurie jau yra pradėję savo kelionę kultūroje, meditacijoje, saviugdoje ar kur kitur. Jie nebando suprasti, ką mes norime pasakyti, nesimėgauja vien tik pojūčiais, - nors tikrai galima sau leisti ir tai, - bet pasineria giliau, nukeliauja savo kelionę, nustemba patys ir nustebina mus, papasakoję ką išgyveno, kokius archetipus atpažino.

Kadangi „Pojūčių teatre“ į žmones kreipiatės ne literatūriniais tekstais ar vizualiais ženklais, atrodo, svarbu rasti kokius nors kitus būdus, norint kalbėtis suprantamai. Ar Tavo minėti archetipai ir yra tas būdas?

Taip. Tik kai kurie dalykai gali būti lengviau atpažįstami, kiti - sunkiau. Kartais tikrai nustembame: mums atrodo akivaizdu, kad čia širdies plakimas, o žmogus girdėjo bėgančius žirgus. Bet to žmogaus gyvenime žirgai tokie pat svarbūs, kaip motina, kurios širdies plakimą pagal mūsų scenarijų žiūrovai ir girdi. Todėl negali sakyti, kad tai ne žirgai - tam žmogui jie turi tą pačią reikšmę.

Dirbant su pojūčiais įdomu tai, kad jei žmogus niekada nesigilino į save, į archetipus, į literatūrą, į teatrą, nesidomėjo kultūra, pojūčių spektaklyje mažų mažiausiai atsipalaiduos, pasijus gerai. Gal ne nuo pat veiksmo pradžios, bet ilgainiui vis tiek pasijus gerai.

Kai pasakoji apie savo teatrą, negirdžiu noro provokuoti, pastatyti žiūrovą į nepatogią padėtį.

Kai pradedame kurti spektaklį, ypač su nauja komanda, visada sakau, kad spektaklio metu dalyviui gali būti baisu, bet turi būti vis dar įdomu. Niekada negalima peržengti šitos ribos. Vien jau užsirišti akis daugumai žmonių yra provokacija.

Keliaudama matau, kad ten, kur žmonės gyvena patogiai, visuomenė saugi, pasiturinti, žmonės labiau nori provokacijų teatre. Mes Lietuvoje kol kas matome per daug sunkumų, esame provokuojami kasdieniame gyvenime, todėl nenoriu to daryti dar ir scenoje. Nenoriu ir meluoti, kad viskas yra tik gražu. Bet norisi, kad pas mus atėjusiems žmonėms būtų gera.

Ar kuriant yra laikas, kai su komanda apsisprendžiate kiek žmonių dalyvaus, kaip stipriai įtrauksite juos į veiksmą ir kokia forma tai darysite?

Tai labai dažnai priklauso nuo priemonių. Tarkime, spektaklyje „Aš tavęs nevirškinu“ yra momentas, kai žiūrovai, atsidūrę plonojoje žarnoje, turi vieni kitus išminkyti ir išsiurbti paskutines maistines medžiagas. Tam mums reikėjo įtraukti atsipalaidavimo pratimą, kurio metu žmonės atsigula. Tai veda prie praktiškų skaičiavimų: kiek žmonių galime priimti, kiek jų tilps atsigulti. Taip ir paaiškėja dalyvių skaičius.

Kitas svarbus aspektas yra pasirinkimas, kiek laisvės norime jiems suteikti. Daugiausiai žmonių užrištomis akimis buvo koncerte, kurį rengėme kartu su Aklųjų sąjunga ir didele grupe muzikantų. Ten galėjo būti 110-120 klausytojų, nes mes juos atvedėme užrištomis akimis ir susodinome. Akis galima užrišti visiems tik tada, kai žmonės erdvėje nejuda.

Spektaklyje „Atvira oda“ regėjimo neapribojate nė vienai žiūrovei, bet dalyvių vis tiek yra mažai.

Kuriant šį spektaklį mūsų tikslas buvo pakviesti nedidelę moterų grupę ir sukurti intymumą, kad visos jaustų pakankamai laisvės pasisakyti, gal net šiek tiek pajudėtų. Be to, spektaklį rodome Kauno miesto kamerinio teatro rūsyje, ten netelpa daugiau negu 15 žmonių, jei spektaklio metu norime pralįsti, ką nors atnešti, paduoti, padėti.

Tokiuose spektakliuose, man atrodo, mes skiriame prabangiai daug dėmesio žiūrovams. Bet jaučiame, kad jis reikalingas. Ir pačios iš to dažniausiai labai daug gauname.

Pasakei „prabangu“, ir pagalvojau, kad gauti asmeninį dėmesį tikrai yra prabanga. Iš teatro to tikėčiausi mažiausiai.

Man atrodo, kad individualus dėmesys yra priešingybė kolektyviniam moralui. Tai priešprieša stovėjimui ant scenos ir žinojimui, kaip reikia gyventi. Moralizuoti galima ir individualiai, bet tuomet būsi priverstas susidurti su žmogaus reakcija į moralą.

Nors, žinoma, ne visiems reikia tokio dėmesio, kokį mes rodome. Kartais ir pati pradedu galvoti, ką aš čia darau su tuo žmogumi, kuris visiškai neprašė dėti žirnių maišo jam ant galvos. Bet dalis žmonių su žirnių maišu pasijunta esą po vandeniu, gal pirmą kartą taip stipriai, aiškiai pajaučia savo kūną, kiek rūpesčių nešiojasi galvoje, ant pečių ir visur kitur.

Ar pasitaiko netikėtų stiprių reakcijų į veiksmą?

Būna visokių reakcijų. Dažniausia nepageidaujama reakcija yra plepėjimas. Aklųjų plepėjimas yra jų gyvenimo dalis, jie gali vienu metu išsyk kalbėti po kelis, nes viską puikiai girdi ir priima informaciją. Kalbėdami jie parodo, kad jaučiasi saugiai. Kai plepa matantys žmonės, mes puikiai suprantame, kad jiems tai yra savisaugos priemonė. Bet kalbėdami jie praleidžia informaciją, kurią mes siūlome, ir tuomet ne iki galo patiria spektaklį.

O viena ryškesnių reakcijų buvo žiūrovo atsisakymas dalyvauti ir priimti. Jis nustumdavo aktorius, numesdavo pasiūlytus daiktus - visas susisuko, kad tik negalėtume jo niekaip paliesti. Po spektaklio, kai visi pasakojo kaip jautėsi, tas žmogus nustebo: „prie manęs su šitais daiktais nebuvo priėję, su manimi tai nevyko“. Pasirodo, jis net nejautė, kad neleidžia mums prieiti. Iš tikrųjų žmonės dažnai nelabai jaučia, kaip jie elgiasi užrištomis akis.

Žiūrovus įtraukiančiame teatre įdomus žiūrovo autonomijos aspektas. Kiek žiūrovas yra laisvas pasirinkti įsitraukimo lygį, būdą ir ar iš viso dalyvauti? Ar Tu galvoji apie savo žiūrovų laisvą valią?

Visada apie tai galvoju. Ypač Lietuvoje, kur dar tikrai daug kas nenori, nepasiryžta užsirišti akių. Daug galvoju ir apie fizines žiūrovų galimybes: tikrai ne kiekvieną žmogų galima sodinti, guldyti, kišti po stalu, vesti laiptais.

Įtraukiančiame teatre svarbus bendros kūrybos aspektas. Mano svajonė visada buvo kurti kartu su žiūrovais. Galima sakyti, kad tai vyksta kiekviename teatre - žiūrovas visada susikuria tai, ko jam reikia. Bet mes iš tikrųjų žaidžiame su žiūrovais ir esame atviri jų pasiūlytoms netikėtoms reakcijoms.

Kai tavo spektakliuose susijungia abstraktus pasakojimas, žiūrovų buvimas kartu matant vieniems kitus, asmeniniai dalyvaujančių žiūrovų pojūčiai - tai tampa ne tik teatrine, estetine patirtimi. Atrodo, ne pasyviai prognozuojate, kad gali taip nutikti, o aktyviai to siekiate.

Taip. Bet ne tik spektaklių metu. Mes vedame daug dirbtuvių ir visada stengiamės, kad tai taptų kolektyvine patirtimi, kuri suvienija išbandant savo ribas, patikrina pasitikėjimo lygį.

Manau, kad su tuo susiję du „Pojūčių teatre“ svarbūs principai: intuicija ir skirtumų legalizavimas. Kalbant apie skirtumų legalizavimą, man labai svarbu, jei įvyko kas nors netikėto: žmogus pasipiktino, susijuokė ar riktelėjo - kad mes į tai reaguotume ramiai. Gal net nusišypsotume, surastume akių kontaktą su stebinčiaisiais ir patvirtintume, kad viskas yra gerai, nes reakcija yra natūrali. Nebūtinai viskuo reikia džiaugtis, mėgautis ar žavėtis. Gali užklupti visokie jausmai.

Intuicija teatre svarbi visada. Bet mūsų spektakliuose intuityvumo ypač daug. Dažnai spektaklių veiksmas yra vien juo ir paremtas. Intuicija pasikliaujame ir santykyje su dalyviais. Kartais žmonės atrodo įsitempę, o iš tikrųjų jaučiasi atsipalaidavę, kartais žmogus išsigąsta, bet jei pakartoji veiksmą - apsipranta. O kartais tiesiog žinai, kad prie žmogaus nebegalima daugiau lįsti. Negaliu paaiškinti kaip tai veikia, bet ilgainiui perpranti žmones, supranti reakcijas ir kaip su jomis elgtis.

Apsisprendimas naudoti konkretų daiktą, simbolį ar palikti tik garsą - taip pat yra intuityvus. Čia mums geros pratybos yra „Pojūčių paveikslai“, kuriuos rengiame kaip atskirą programą skirtingose galerijose ar skirtingose parodose toje pačioje galerijoje. Vienas paveikslas abstraktus, kitas - konkretus. Viename aiški nuotaika, kitame - informacija. Taip ir atrandame, ką naudosime: garsą, prisilietimą, istorijos pasakojimą.

Kadangi dirbate su žiūrovų pojūčiais, tavo spektakliai atrodo abstraktūs. Net jei žiūrovui užrištomis akimis duodate konkretų daiktą, pavyzdžiui, akmenį, jis greitai tampa metafora. Ypač kai daiktas nėra palydimas tekstinio pasakojimo. Kasdienybėje mes negalvojame apie daugelį mūsų kūnų priimamų signalų, jų neatpažįstame. O kai spektaklio metu atimate dalį pojūčių ir sustiprinate kitus, jie tampa savotiška abstrakcija, atskira nuo kasdienybės ir įprasto savo kūno suvokimo.

Iš tiesų abstrakčiausias pojūtis yra uoslė. Jei gavęs pauostyti nepažįstamą kvapą kas nors pasakys, kad tai benzinas, greičiausiai ir kitam ims atrodyti, kad tai tikriausiai benzinas. Net jei tai buvo gėlių kvapas. O gerai atpažįstami kvapai visiems gali asocijuotis su skirtingomis emocijomis.

Visais kitais atvejais aš labai pasitikiu archetipų pasauliu. Mūsų bendra patirtimi, kolektyvine pasąmone. Mūsų siųsta žinutė žmogų vis tiek kažkokiu būdu pasieks, kad ir per aplinkui. Žmogus nebūtinai supras, greičiu pajus, patirs tą patį, ką mes jautėme tyrinėdami konkretų daiktą. Pavyzdžiui, visi gamtos elementai yra labai veiksmingi. Nežinia kaip, bet kiekvienam žmogui tikrai rezonuoja vanduo, akmuo, grūdai, ugnis. O koks nors žmogaus pagamintas daiktas, pavyzdžiui, plastikas gali ir neturėti poveikio.

Dirbdami su pojūčiais atsiduriate labai arti žmogaus, kiekvienam jautrių dalykų. Ar tai reiškia, kad privalote būti ne tik kūrėjai, bet ir psichologai?

Jungistė Elona Lovčikienė mums padėjo kuriant „Pirmapradį“. Sužinojusi, kad kursime spektaklį apie Jungo archetipus, ji sunerimo, nes archetipas yra didesnis už žmogų, susidūrimas su juo gali būti pražūtingas. Tai yra beveik tas pats, kaip staiga pamatyti Dievą. Bet sudalyvavusi repeticijoje ji nurimo ir mums paaiškino, kad kiekvienas žmogus, jei jo psichika sveika, turi tam tikrus savisaugos mechanizmus. Kadangi mes paliekame pakankamai laisvės žmogui daryti, nedaryti arba daryti tik tiek, kiek jam norisi, tai tie mechanizmai suveikia. Kiekvienas turim tam tikras ribas ir žmogus tikrai pats savęs neužspeis į kraštutinę situaciją.

Iš kitos pusės, Lietuvoje mes nesame tokie uždari, kad pasiūlytas artumas išprovokuotų kažką labai stipraus. Tose kultūrose, kurios yra pernelyg mandagios, kur labai stengiamasi išlaikyti atstumą tarp žmonių, pavyzdžiui, Korėjoje, labai greitai pasiduodama ir kitam kraštutinumui: agresyviam, per daug intymiam santykiui. Europinė kultūra nėra linkusi į tokius kraštutinumus. Be to mūsų spektakliuose žmones pristabdo suvokimas, kad jie yra teatre.

Žinoma, provokacijų būna. Bet dažniausiai taip elgiasi tie, kuriuos mes pažįstame, kurie su mumis jaučiasi visiškai saugūs; mes žinome, ko galime iš jų tikėtis ir patys galime paprovokuoti. Tačiau jei norime, kad įsitrauktų tie žmonės, kurie anksčiau nebuvo įsitraukę, tuomet kvietime dalyvauti negali būti jokių abstrakcijų, reikia labai tiksliai pasakyti kaip tai daryti, pakviesti į konkrečią situaciją, kurioje viskas aišku ir gali dalyvauti visi.

Taigi jūsų teatre daug abstraktumo, bet veikiate labai konkrečiai?

Taip. Svarbus ir konkretus, aiškus santykis. Kartais su publika elgiesi kaip su kolegomis, sąmokslininkais, o kartais ją vedi, su ja žaidi. Esi kaip triksteris: provokuoji, bet ir netikėtais būdais pasakoji istoriją. Ir žiūrovas nežino, kas bus toliau.

Salonas