Rimas Tuminas: „Kuris iš šiandienos politikų susidegintų vardan tos Lietuvos?“

Laima Lavaste 2019 07 08 lrytas.lt
R.Tumino spektaklis buvo rodomas Pompėjoje. Laimos Lavastes nuotrauka
R.Tumino spektaklis buvo rodomas Pompėjoje. Laimos Lavastes nuotrauka

aA

Laima Lavaste , LR spec. korespondentė, Pompėja (Italija)

Pompėja pasitiko karščiu. Gal tokiu pat svilinančiu, kaip ir tą 79 metų rugpjūčio 21 dieną, kai išsiveržęs Vezuvijus lava užliejo turtingąją Pompėją ir Didžiojo teatro (Grande Teatro) areną.
Tris - birželio 27, 28 ir 29-osios - vakarus Pompėjos Didžiojo teatro arenoje karaliavo Rimas Tuminas su italų aktoriais ir lietuvių komanda (Adomas Jacovskis, Faustas Latėnas, Andželika Cholina, Gabrielė Tuminaitė, Tadas Šumskas, Eugenijus Sabaliauskas, Gintas Valuntonis).

67 metų R.Tuminas Pompėjos tarptautiniame festivalyje pristatė savąjį Edipą šiuolaikinėje Ruggero Cappuccio dramoje „Edipas Kolone“. Spektaklį režisierius skyrė kito lietuvių teatro milžino Eimunto Nekrošiaus atminimui.

Italija nusilenkė dviem genialiems lietuvių menininkams. Pompėjos teatro festivalis birželio 8 d. prasidėjo E.Nekrošiaus spektakliu „Cinkas“.

Kalbino italų žurnalistai

Prie dar tuščios įkaitusios akmeninės teatro arenos R.Tumino laukė Italijos televizijos žurnalistų komanda ir aš, „Lietuvos ryto“ žurnalistė. Vienintelė atstovė iš Lietuvos.

Iš už scenos girdėjosi italų aktorių choras, su kuriuo emocingai repetavo T.Šumskas. Vidury scenos stovėjo tik apdegęs, pasviręs medžio bokštas, A.Jacovskio kūrinys. Viskas.

Prisėdome ant įkaitusių akmenų, dar menančių metus prieš Kristų. Ne mažiau karštas, aistros persmelktas buvo ir lietuvio režisieriaus interviu italams. Klausantis nejučia atklydo mintis: juk R.Tuminas kalba ir apie save. Jam likimas lėmė eiti savų meninių kančių keliais ir ieškoti savosios tiesios gal net iki mirties.

Italams R.Tuminas priminė ir Romą Kalantą, 1972 metais susideginusį Kaune. „Jis susidegino protestuodamas prieš sovietinę valdžią. Paaukojo save dėl tiesos. Kas šiandien galėtų dėl tiesos susideginti? Arba kaip Edipas pasmerkti save kančioms, kad išpirktų savo kaltę?“ - klausė režisierius.

Persekioja Edipo tragedija

Režisieriau, tai jau penktasis jūsų Edipas. Kodėl jus persekioja ši žmogaus tragedija, apie kurią Sofoklis papasakojo dar 425 m. prieš Kristų? Anksčiau esate sakęs, kad įdomu ištiesti ranką per amžinybę, atverti duris į tokį tolimą pasaulį, - paklausiau R.Tumino, kai italai žurnalistai baigė filmavimą.

Ir kaip šiandien suvokti tą laiką, priartinti prie mūsų? R.Cappuccio savo pjesėje Edipo tragediją perkėlė į šias dienas, ir pratęsė jo istoriją nuo ten, kur Sofoklis pabaigė. Išsidūręs akis ir pasmerkęs save kančioms Edipas klajojo po Žemę, kuri nepriėmė net jo mirties. Čia pagaliau Edipas rado ramybę - savo Mirtį.

Aš nemėgstu klasikos perrašymų. Antono Čechovo, Williamo Shakespeare´o temomis. Tai spekuliacija genijų vardais, nors dabar populiari. Ką noriu, tą darau. O kas tavęs prašė? Tu prikelk tą, mirusį, kuris gal tyliai prašosi pasižiūrėti į mūsų gyvenimą. Atvesk jį į šią dieną. Ir vėl jį paguldyk. O ne ant jo kaulų statykis sau paminklą!

Ką iš amžių glūdumos dabar mums sako jūsų Edipas?

Jis buvo išdidus, savo galia įtikėjęs valdovas, išlaisvinęs Tėbus. Apako jaunystėje. Praregėjo, kai sužinojo tiesą apie save - kad nužudė savo tėvą ir su savo motina sugyveno sūnų. Tada išsidūrė akis ir pasmerkė save kančioms, kad išsipirktų kaltę.

Tai šiandien labai svarbu. Kad žmogus praregėtų, suvoktų savo kaltę ir save nubaustų. Pats, o ne teismai, partijos. Bet dabar niekas nenori pripažinti savo kaltės, visada kalti kiti. Šiandien nebėra Edipo, kuris pats save nubaudė. Ir niekas nebenori susideginti ant laužo vardan tiesos. Noriu priminti, kad mes visada turime galimybę atgimti, o ne vegetuoti ir prisidengti.

Spektaklį skyrėte E.Nekrošiui. Esate pirmasis, pagerbęs jo atminimą. Ir ne Lietuvoje.

Skyriau, nes festivalis buvo pasiūlęs statyti spektaklį Eimuntui. Jei jis būtų pradėjęs, niekada nebūčiau drįsęs tęsti jo darbo. Nes tik jis galėjo padaryti tai, ką sugalvojęs. Bet Eimis mirė, ir spektaklį pasiūlė daryti man. Pašvenčiau jį Eimuntui.

Kaip vyko darbas su italų aktoriais? Kiek girdėjau, ne visi juk profesionalai?

Taip, festivalis taupo. Mūsų 8 lietuvių komanda taip „užlaužėme“ italus, kad darbas net rūko. Labai susigyvenome. Aktoriai suprasdavo mane iš piršto spragtelėjimo. Norėjo dirbti net be pertraukos, jos labiau reikėdavo man. Spektaklį pastatėme per 25 dienas. Repetuodavome legendiniame Neapolio „San Ferdinando“ teatre, o Pompėjos arenoje jį pritaikėme per 4 vakarus. Teatre nebuvo ventiliacijos, tvyrojo daugiau nei 30 laipsnių karštis. Net aš pats gavau šilumos smūgį, teko atsigauti ligoninėje.

Ir jūs kaip Edipas - per kančias į žvaigždes? Prasitarėte, kad spektaklio idėja - Mirties grožis?

Taip, yra pareiga gyventi, yra pareiga mirti. Aš pagaliau palaidojau Edipą. Jo mirtis prasminga. Ji išlaisvino Edipą. Ir aš pagaliau jį atidavęs žemei išsilaisvinau. Daugiau Edipo nebestatysiu. Buvo svarbu pabaigti šią temą.

Grįšite prie „Fausto“, kurį statote Kinijoje, Pekine, ir į Italiją atvykote tiesiai iš ten?

Taip, tai kita amžina tema. Bet dabar J.Vachtangovo teatre Maskvoje statysiu kitą epopėją - „Karą ir taiką“. Laukia gastrolės Paryžiuje, Londone.

O po to jau į Lietuvą, Lietuvą...? Kaip tos „Trys seserys“ - į Maskvą, į Maskvą?

Taip, pabaigsiu darbus, paliksiu žydintį teatrą, išplausiu grindis ir grįšiu pasilaidoti į Lietuvą. Nes manęs čia niekas nelaukia. Aš juk tarnauju Kremliui... Maskvoje, Novodevičės kapinėse, šalia K.Stanislavskio ar A.Čechovo vietos nėra, tai pasikasiu savo kaime Lietuvoje. Aišku, juokauju apie tas Novodevičės kapines.

Jūs vis apie tą mirtį... Kaip Edipas nerandate sau vietos...

Na taip, Maskvoje tapau ir laidotuvių režisieriumi. Vienu metu išėjo iš teatro visa legendinė karta, visa epocha - Jurijus Liubimovas, Jurijus Jakovlevas, Vladimiras Etušas... Ateidavo į teatrą jų išlydėti su paltais, ryšulėliais. Griežtai pasakiau: prie karsto be paltų, be ryšulėlių! Einate pagarbiai, oriai. Išmokiau, kaip mirusį pagerbti.

Ironiškai užsiminėte apie „tarnavimą Kremliui“. Jums tai skausminga tema?

Taip. Aš juk Lietuvos išdavikas dabar.

Lietuvis režisierius, garsinantis Lietuvos vardą visame pasaulyje?

Apie tai juk nekalbama. Skaičiuojama, kiek kartų susitikau su Vladimiru Putinu? Taip, susitikau, ir ne kartą. Kalbėjomės ne apie politiką. Jis domisi kultūra, susitinka su teatro kolektyvu, sprendžia problemas. Pripratino valdžią eiti į teatrą.

Aš suprantu teatro misiją jungti, o ne konfrontuoti. Trinti pyktį, neapykantą... Paklauskit - o kaip lietuviai kultūros funkcionieriai remia kultūrą, myli teatrą? Meno žmonės jums atsakys.

Liūdnai kalbamės... Gal teatre patyrėte ir linksmesnių nuotykių, ne tik iškilmingas laidotuves?

Jų tiek buvo, ir juoko, ir streso! Per spektaklį man skambina: „Režisieriau, ką daryti? Etušas nebenori vaidinti antro veiksmo! Sako, kad jau suvaidino!“. Lekiu į užkulisius. Sėdi piktas, jau be kelnių, visus pasiuntęs į vieną vietą.

„Reikia, maestro, dar kartą suvaidinti antrą veiksmą, publika reikalauja, ovacijos“, - sakau rimtai. „Jo?“ - susimąsto. Užsimauna kelnes ir išeina į sceną. Spektaklio pabaigoje turi sakyti monologą. Bet pamiršo. Partnerė šnibžda: „Jūsų monologas. Jūsų monologas“. Etušas garsiai pasako: „Eikite jūs visi...“, numoja ranka ir išeina iš scenos. Uždanga nusileidžia, salėje - ovacijos. Štai, būna ir taip.

Šeštadienį Lietuva švęs Mindaugo karūnavimą. Mindaugas kūrė didžią valstybę, mes kuriame savą. Kokią Lietuvą matote jūs?

Grįšiu prie Edipo ir paklausiu - kuris iš šiandienos politikų pats save sudegintų dėl Lietuvos? Rusija stato dvi atomines prie Lietuvos. Briuselis tyli, išdavęs Lietuvą. Mes dažnai tampame Europos Sąjungos politikos aukomis.

Lietuva turėjo didelį šansą atgimti išdidžia valstybe. Kaip Skandinavijos šalys. Bet mes net nesuvokėme, kas esame, mums nebuvo laiko savęs pažinti. Tuoj nuskubėjome į ES, po nauju stogu pasislėpti. Kaip mums lieps, taip darysime! Kad tik mūsų į valdžią sulindusieji išvengtų atsakomybės. Ar nors vienas jų yra prisiėmęs kaltę už savo veiksmus? Edipų šiais laikais nebėra.

Nepatiks jūsų kalbos, režisieriau...

Aš neturiu ko bijoti. O dabar einame į užkulisius, pamatysite, kaip mes vieni kitiems palinkėsime kuo daugiau mėšlo.

Visi susikibo rankomis

Prieš spektaklį visi aktoriai ir lietuviai kūrėjai susikibo ratu rankomis. „Merde! Merde!“ - pakartojo.

Į antikinį Pompėjos teatrą žiūrovai suvažiuodavo arkliais. Jie pridirbdavo teatro prieigose. Kuo daugiau arklių mėšlo, tuo geriau! Vadinasi, buvo daug žiūrovų.

Žvelgė E.Nekrošius

R.Tumino spektaklį „Edipas Kolone“ per tris vakarus pamatė 10 tūkst. žiūrovų. Spektaklio finale italai, išmokyti T.Šumsko, lietuviškai sugiedojo Antano Vienažindžio 1880 m. parašytą giesmę „Oi gražus gražus, tolimasis dangus, ar priimsi mane, Dievuliau brangus“.

Į pasvirusį iš nuodėgulių, pagalių suręstą bokštą, simbolizuojantį gal sužeistą, sulaužytą, ieškančio tiesos žmogaus gyvenimą, nusileido didžiulis portretas.

Tvankioje Pompėjos naktyje, nušviestas prožektorių, pro bokšto griaučius į mus žvelgė Eimuntas Nekrošius.

lrytas.lt

Salonas