Jaunųjų kūrėjų mintys po festivalio „Jauno teatro dienos“

Tautvydas Urbelis 2019 06 05 menufaktura.lt
Režisierė Eglė Švedkauskaitė. Domo Rimeikos nuotrauka
Režisierė Eglė Švedkauskaitė. Domo Rimeikos nuotrauka

aA

Žvarbų pavasarį Klaipėdos gyventojus ir miesto svečius šildė septintus metus vykęs festivalis „Jauno teatro dienos“ (JTD). Balandžio 7-12 dienomis „Kultūros fabriko“ erdvėse vykęs renginys sutraukė gausų būrį jaunųjų teatro atstovų iš Lietuvos ir užsienio. Dvylikos šalių kūrėjai, suskirstyti į šešias komandas, pristatė po du trumpo metro pasirodymus. Specialiai „Klaipėdos jaunimo teatro“ organizuojamam festivaliui pastatytas palapinių - lauko paviljonų - miestelis tapo eksperimentine erdve jauniesiems teatro profesionalams. Šiais metais teatro programą papildė keturios kino kūrėjų komandos, kurios paskutinę dirbtuvių dieną pristatė savo trumpametražius filmus.

Festivaliui pasibaigus, organizatoriai kviečia iš arčiau žvilgterėti į „Jauno teatro dienas“. Aleksandra Matlingiewicz, Titas Laucius, Ketty Marinova ir Eglė Švedkauskaitė dalijasi savo įspūdžiais iš prabėgusių dirbtuvių.

Aleksandra Matlingiewicz - aktorė iš Lenkijos, dirbanti teatro, sąmoningo judesio ir performanso srityse.

Gal gali įvardyti esmines pamokas, kurias išmokai „Jauno teatro dienose“?

Turiu prisipažinti, kad atvykusi į Klaipėdą netikėjau, kad įmanoma paruošti pasirodymus per tokį trumpą laiką. Galvojau, kad daugiausiai dėmesio bus skiriama pačiam susitikimui, o ne kūrybiniam procesui. Buvau labai nustebusi, kai pamačiau visus pirmųjų dviejų dienų pasirodymus. Jie buvo įdomūs ir kokybė, turint galvoje sąlygas, kuriomis turėjome dirbti, buvo išties aukšta.

Man labai patiko kaip dirbate Lietuvoje. Dalyviai buvo labai susikoncentravę į išsikeltas užduotis. Nesvarbu, tai buvo aktoriai, dramaturgai, techninis personalas ar kostiumų dizaineriai - visi buvo įsitraukę į procesą ir atliko savo darbą. Nebuvo manieringos hierarchijos, dažnai sutinkamos įvairiose kultūros institucijose. Taigi galėčiau teigti, kad daugeliu aspektų tai buvo komandinio darbo ir nuoširdumo pamoka.

Šiais metais festivalis buvo išties tarptautinis - beveik trečdalis dalyvių buvo atvykę iš užsienio. Su kokiais didžiausiais privalumais ir iššūkiais teko susidurti dirbant tokioje tarptautinėje komandoje?

Tikiu, kad tarptautinis bendradarbiavimas yra kertinis meno srities aspektas, ypač šiandien. Dirbame kartu daugeliu aspektų: kaip menininkai, kaip vyrai / moterys, galiausiai, kaip šio pasaulio žmonės. Tai pajutau festivalio metu ir šio jausmo neįmanoma neįvertinti. Žinoma, tai nėra lengva. Turėjome tam tikrų sunkumų dėl kalbos ir, manau, situacija laikui bėgant pagerės. Tačiau tai antrinis dalykas, palyginus su verte, kurią suteikia tarptautinis bendradarbiavimas. Atvirumas kitai kultūrai, įpročiams, darbo specifikai - tai yra įgūdžiai, nuo kurių turėtumėme pradėti kiekvieną meninį projektą.

Kiekvienais metais JTD festivalis auga skirtingomis kryptimis. Ką galėtum pasiūlyti festivaliui, norinčiam išlikti aktualiu ir „jaunu“?

Pamenu, kad festivalio metu mes dalijomės idėjomis, kurios galėtų patobulinti renginį. Manau, kad būtų geras stimulas tobulėti, į grupes įtraukus daugiau kitų specialybių atstovų, pavyzdžiui, choreografų ir kompozitorių. Kaip dalyvei iš kitos šalies, man būtų įdomu daugiau sužinoti apie Lietuvos teatro lauką: kuo jūs domitės? Kokios temos yra aktualiausios šiandien? Kokios estetikos kryptys vyrauja?

Suprantu, kad festivalio tvarkaraštis yra įtemptas, tačiau pranešėjų diskusija, kuri apimtų ne tik festivalį, bet ir sąlygas, kuriomis dirbame, taip pat naudingai papildytų programą.

Titas Laucius - laisvai samdomas scenaristas ir trumpametražių filmų režisierius.

„Jauno teatro dienose“ dalyvauji antrus metus. Kuo skiriasi praėjusių metų festivalis nuo šiųmetinio?

Šiais metais pirmą kartą festivalis buvo tarptautinis. Tarp dalyvių buvo svečių iš Bulgarijos, Suomijos, Rusijos, Palestinos... Mums kartu teko laužyti liežuvį kalbant pagriuvusia anglų kalba, tačiau galiausiai tai tapo pagrindiniu festivalio pliusu. Kiekvienąkart statant etiudą, reikėdavo motyvuotai išspręsti kalbos barjero problemą, o tai mini spektakliams suteikė unikalumo. Kodėl šitas lietuvių aktorius kalba „laužyta“ anglų kalba? Tai buvo vienas iš pagrindinių klausimų, kurį mes kartu su režisieriumi turėjome sparčiai išspręsti.

Festivalio dalyvių biografijos labai įvairios - be skirtingų teatro disciplinų atstovų, buvo galima sutikti choreografų, šokėjų, kitų sričių menininkų. Tave patį žmonės pirmiausiai pažįsta kaip kino scenaristą. Kaip manai, ką „Jauno teatro dienoms“ suteikia tarpdiscipliniškas požiūris į teatrą?

Iš „Jauno teatro dienų“ žmonės tikisi drąsaus, kitokio požiūrio, naujų formų. Gal ne visada tobulų ir galutinai nugludintų, gal iš esmės neteisingų, bet tokių, kurios būtų kažkuriuo atžvilgiu naujos, nematytos.

Man asmeniškai festivalyje teko galimybė dirbti su režisieriumi-choreografu. Nemeluosiu, darbo procesas buvo labai sudėtingas. Kai komandai, kurioje yra penkių absoliučiai skirtingų disciplinų žmonės, reikia per dvi dienas pastatyti spektaklį, atsiranda daugybė klausimų. Kadangi spektaklio trukmė yra iki 15 minučių, vadinasi, jog visko jame neparodysi. Nebus jame ir šokio, ir įmantrios dramaturgijos, ir dar šiek tiek mimų teatro. Komandoje sudėtingiausia yra prieiti kompromisą. Tačiau galiausiai jis buvo prieitas, ir šis darbo procesas netikėtai tapo viena naudingiausių ir įdomiausių šio festivalio patirčių.

Kaip festivalio senbuvis, ką patartum būsimiems JTD dalyviams? Ko gali tikėtis ir kam turėtų būti pasiruošę čia atvyksiantys kūrėjai?

Nors aš ir nesu nei „teatro profesionalas”, nei apskritai „teatro žmogus”, tai yra mano mėgstamiausias lietuviškas festivalis. Pirmiausia, patarčiau neturėti kitų užsilikusių darbų, kuriuos galvojate pabaigti festivalio metu. Tai neįmanoma. Patikėkit manimi, jau esu dėl to nudegęs. Darbo yra nuo ryto iki pat vakaro. Bet, kaip sako lietuviai (tarp jų ir aš) savo „broken english”: „čil and riolax”.

Ketty Marinova - scenografė iš Bulgarijos, dirbanti teatro, performanso, televizijos ir vaizdo meno srityse.

Kokios pagrindinės priežastys paskatino pateikti paraišką „Jauno teatro dienoms“?

Pateikiau paraišką dalyvauti JTD, kadangi norėjau prisijungti prie kūrybinio proceso, vykstančio kartu su atsitiktiniais žmonėmis užsienio valstybėje. Siekiau atsidurti naujoje aplinkoje, sužinoti, kaip teatras veikia skirtingose vietose. Norėjau pamatyti, kaip viskas vyksta Lietuvoje. Džiaugiuosi, kad man pavyko pasiekti visus šiuos tikslus.

Gal galėtum išskirti pagrindinius skirtumus tarp lūkesčių prieš festivalį ir realių patirčių jo metu?

Tikėjausi kūrybingo, linksmo ir intensyvaus darbo - būtent tai ir gavau JTD. Tiesą sakant, buvau nustebusi, kaip sklandžiai ir lengvai vyko dirbtuvės - aplodismentai visai organizatorių komandai. Taip pat tikėjausi atlikti realius vizualiuosius darbus, tačiau tai neįvyko - mano „meninis indėlis“ buvo labiau konceptualus, o ne realios scenografijos įgyvendinimas. Dėl trumpų laiko limitų galėjau tik minimaliai prisidėti prie koncepcijos įgyvendinimo.

„Jauno teatro dienos“ tęsia tarpdisciplinišką požiūrį į teatrą - nuo dalyvių atrankos iki alternatyvių pasirodymų erdvių. Pati dirbi keliose skirtingose srityse (teatro, televizijos, performanso), ar manai, jog šis požiūris davė naudos festivaliui? Kodėl?

Žinoma, kad davė naudos. Esu išmokyta dirbti ir spręsti greitai - tai leido padėti giliose koncepcijose klaidžiojančiai komandai išgryninti esmę ir išversti ją į žiūrovams suprantamą realaus sceninio pasirodymo kalbą. Tai įdomus procesas ir būtent čia gimsta pasirodymo meno magija.

Eglė Švedkauskaitė - laisvai samdoma teatro režisierė ir asistentė Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.

Dalyvavai (ir laimėjai I-ąją vietą!) tarptautiniame festivalyje „Young European Theatre“ (liet. Jaunas Europos teatras) Spolete, Italijoje. Ar galėtum išskirti esminius skirtumus tarp darbo Spolete ir Klaipėdoje?

Spoleto festivalio formatas - atvežtų darbų rodymai. Jo metu mes neturėjome kūrybinių dirbtuvių kaip Klaipėdoje, ten parodėme ištraukas, prie kurių dirbome Lietuvoje. Taigi prie eskizo (vadinu tai eskizu, nes dėl organizatorių pateiktų trukmės apribojimų nesiėmėme pilnametražio darbo) „I dreamt that somebody called me darling“ su aktoriais dirbome porą mėnesių, taip pat turėjau laiko pati sudėlioti dramaturgiją, parinkti muziką, sukurti vizualinį eskizo apipavidalinimą. Pasirinkau dirbti pati viena su dviem aktoriais ir dėl finansų stokos, taip pat gana greitai mano galvoje išsivystė visiškai minimalistinis šio eskizo konceptas, todėl kitų kūrybinių partnerių šiam darbui neieškojau. Tuo tarpu Klaipėdos festivalio formatas buvo radikaliai skirtingas. Čia susibūrėme į gana dideles komandas bei iki pat repeticijų pradžios nežinojome, su kokia tema ar kitokia inspiracija dirbsime. Man šie du festivaliai - visiškai skirtingos, bet labai naudingos patirtys. Nors Klaipėdoje turėjome absoliučiai minimalų laiko kiekį, tačiau žmonių ir išteklių atžvilgiu, tai buvo didesni resursai nei ruošiantis Spoleto festivaliui. Į Italiją atvežėme savo interpretuotą dramaturgo kūrinį, o Klaipėdoje kūrėme „čia ir dabar“. Taip pat „Jauno teatro dienos“ leido dirbti kolektyviai tikrąja šio žodžio prasme - abiejose komandose daug diskutavome ir idėjos gimė bendroje tarp kūrėjų susidariusioje atmosferoje.

Šiais metais „Jauno teatro dienos“ sulaukė nemažo tarptautinio susidomėjimo - festivalyje dalyvavo net 10 dalyvių iš įvairiausių pasaulio šalių. Kokie didžiausi privalumai ir rimčiausi iššūkiai dirbant tarptautinėje komandoje?

Gal nieko naujo nepasakysiu, bet tikrai įdomus ir įkvepiantis dalykas yra sužinoti, pamatyti, kaip teatrą įsivaizduoja ir kuria kitų šalių menininkai. Tai leidžia pasitikrinti savo išmanymą, mąstymo kryptį. Tuo pačiu parodo, ar turime sąlyčio taškų, bendrų temų. Manau, kad šių metų festivalyje tai puikiai atsiskleidė - kalbu apie režisierės Gea Gojak iš Kroatijos sukurtą pasirodymą apie patyčias. Man svarbu, kad nors skiriasi mūsų kultūros, tačiau problemos išlieka tos pačios ir noras kažką pakeisti yra toks pat. Abiejose komandose, su kuriomis dirbome, buvo tik po vieną dalyvę iš užsienio, bet jos abi atnešė savo unikalumą ir kitokį, savitą požiūrio kampą į kūrybinį procesą. Didžiausias iššūkis buvo bendrauti anglų kalba. Tai gal ir netikėta, nes visi dalyviai tikrai puikiai mokėjo anglų kalbą ir iš tiesų nebuvo problemų sklandžiai bendrauti kasdienybėje, tačiau, kai generuoji idėjas ir nori kuo tiksliau jas išreikšti, kalba tampa barjeru. Kartu šis kalbinis iššūkis, manau, vedė ir prie tam tikrų meninių sprendimų, kurie, pasirodo, buvo visai neblogi. 

Tavo režisuoti pasirodymai išsiskyrė puikiu netradicinių JTD erdvių išnaudojimu. Kaip manai, ar šis festivalis gali tapti postūmiu „iškeldinti“ teatrą iš tradicinių erdvių? Ar pati norėtum daugiau įvairovės renkantis pasirodymo vietą?

Man JTD buvo didelis įkvėpimas būtent erdvės pasirinkimo atžvilgiu. Tikrai nežinojau ir neplanavau, kad didelį dėmesį paskirsiu pačiai pasirodymo vietai ir jos ypatumams, bet jos „prašyte prašėsi“ būti akcentuojamos. Teatras juk yra veidrodis ir jis rodo ne vien žmogaus atvaizdą. Jame atsispindi viskas, kas žmogų supa. Aplinka pasiūlo savo temą, kuria atmosferą. Supratau, kad tai tikrai svarbu ir, žinoma, efektyvu. Seku JTD istoriją ir žinau, kad festivalis beveik nuo pat pradžių pasirodymams renkasi ne visai tradicines erdves ir tai man labai patinka. Taip pat manau, kad labai natūralu, jog trumpos trukmės pasirodyme galima nukreipti dėmesį į vietą, kurioje jis vyksta - bandant mąstyti pagal „juodos dėžutės“ logiką, daugelis sprendimų tampa nebepaveikūs ar elementariai neįdomūs.

Tikiuosi ateityje turėti galimybę savo kūryboje toliau eksperimentuoti su erdve. Dabar daug mąstau apie miestą ir jame glūdinčią atmintį, kuri gali tapti teatrinio vyksmo inspiracija ir fonu.

Pokalbius parengė Tautvydas Urbelis

Salonas