Jonas Vaitkus: dabar yra pats laikas

Akvilė Melkūnaitė 2018 09 28 DURYS, 2018 m. rugsėjis / Nr. 9(57)
Režisierius Jonas Vaitkus. Algirdo Kubaičio nuotrauka
Režisierius Jonas Vaitkus. Algirdo Kubaičio nuotrauka

aA

Klaipėdos dramos teatre nuo rugpjūčio dirba režisierius Jonas Vaitkus, kuris su teatro trupe ir kviestiniu svečiu - aktoriumi Rolandu Kazlu stato naują klaipėdiečio rašytojo ir dramaturgo Gintaro Grajausko pjesę „Kas prieš mus“.

Scenografiją naujam spektakliui sukūrė dailininkas Vytautas Narbutas, kostiumus - Jolanta Rimkutė. Pagrindinis pjesės herojus - Gabrielė d´Anuncijus (akt. R.Kazlas), italų poetas, lakūnas, nacionalinis Italijos didvyris, moterų numylėtinis, metus ir du mėnesius išsilaikiusios valstybėlės Fiumės (dabar Rijekos miestas Kroatijoje) komandantė. Iki šiol - sunku pasakyti, ar tikrai pelnytai - jis laikomas fašizmo pradininku. Jį savo mokytoju viešai vadino Musolinis, su kuriuo Gabrielė d´Anuncijus nuolat konfliktavo ir laikė jį vidutinybe.

Kartu su spektaklio kūrėjais žiūrovams bus proga pasvarstyti (premjera - rugsėjo 29, 30 dienomis), kas nutinka, kai romantiškas idėjas perima jomis susižavėjusi minia - nepernelyg protingi, bet labai uolūs ir stropūs vykdytojai.

Per pertrauką tarp repeticijų kalbėjomės su režisieriumi J.Vaitkumi.

Giminingi dalykai

Įvykis Klaipėdos dramos teatre - jūs grįžote dirbti čia maždaug po dešimties metų, kai statėte Gintaro Grajausko „Mergaitę, kurios bijojo Dievas“?

Per tą laiką dar buvo Dorotos Masłowskos pjesė „Mums viskas gerai“. 2011-aisiais šiame teatre. Ją išleidome Žvejų rūmuose. Taigi Klaipėdos dramos teatre esu pastatęs du spektaklius.

Kodėl pasirinkote Gintaro Grajausko pjesę, kaip tai įvyko? Esate išrankus medžiagai.

Ryšiai su Gintaru Grajausku jau susiklostę, man imponavo ir pirmoji jo pjesė, kurią stačiau. Kiek suprantu, ji iki šiol turi žiūrovų (spektaklis teberodomas). Matyt, tai buvo svarbiausia. Be to, sekiau, ką Gintaras rašo, ir Oskaras Koršunovas čia statė jo pjesę „Pašaliniams draudžiama“. Vėliau paprašiau jo paskaityti viską, ką parašė. Perskaičiau - nauja jo pjesė remiasi dokumentika, realiomis asmenybėmis, tad nėra visai prasimanyta, tai labai įdomi istorija. Ji galbūt ir pamokanti, ir... tinkama iliuzinių lūkesčių apnuodytiems žmonėms, manantiems, kad galima kažką nuveikti nesiaukojant arba kad auka politikoje yra nebūtina. Juolab kad yra daug sąšaukų su šiuo laiku, kad tuoj prasidės tos katavasijos prieš rinkimus. Vėl paaštrėja neapykanta vienų kitiems, prasideda kokių nors kliauzių arba nuodėmių paieškos. Atlaidumas išvis dingo. Ir viso šito bus dar daugiau. Tad dabar laikas labai įdomus, pasakyčiau, šekspyriškas - konfliktiškas ir chaotiškai šizofreniškas. Labai sunku normaliam žmogui. Kokiu požiūriu normaliam? Tam, kuris sąžiningai dirba, jaučia kokią nors temą, plėtoja tam tikrą kryptį. Dabar turbūt labai sunku sutelkti žiūrovų dėmesį į ką nors pastovesnio, nešokiruojamo. Apmąstymams dabar netinkamas laikas. Daug kas pasinėrę į stebinimo, intrigų paieškas. Spaudoje pilna keistų pasakymų. Matyt, visko dar bus. Galvočiau, kad tai truputį liūdina. Bet ne pirmąsyk, jau daug įvairiausių etapų išgyvenome. Tad dabar reikia atsigręžti į save, susirūpinti savimi ir kuo mažiau dalyvauti tokiose kompanijose, ten, kur daugina destruktyvumą, transliuoja neigiamą nuotaiką ir būseną, irzlumą. Dabar yra pats laikas ir save suprasti, pamatyti: kas gi vyksta su mumis tokioje aplinkoje, tokioje apsuptyje.

Tai ši Gintaro pjesė ir yra apie tai. Joje, nori ar nenori, daug sąšaukų su dabartimi, nes politikoje vykstantys dalykai labai giminingi - kad ir kur jie būtų.

Sąmoningas alkis

Pagrindinis pjesės veikėjas, tikras istorinis asmuo Gabrielė d´Anuncijus - idealistas, lyg ir idealus vadas. Bet jo valstybės Fiumės, gyvavusios maždaug metus, sumanymas žlunga. Kaip jūs matote tą pjesės veikėją, ar jums jo paveikslas atrodo aktualus?

Pirmiausia, aišku, gaila jo. D´Anuncijus iki pat galo tarsi išlaiko orumą... Jis vis tiek laikė save teisiu, nors beveik visi jį pardavė: pasinaudojo juo, bet nepriėmė jo idėjų. Gal ir laikas dar nebuvo tinkamas tokiems dalykams. Vis dėlto jis sugebėjo, išbandė savo sumanymą - jo vadovaujama valstybė išsilaikė metus ir du mėnesius, jis pats sukūrė ir konstituciją. Buvo jo kelyje ir nuopuolių, bet buvo ir gerų dalykų. Pavyzdžiui, jo santykis su priešo žūtimi: kovojo italai su italais, bet jis laidojo juos visus kartu. Net klūpojo prie jų kapų ir sakė, kad jei Dievas būtų atėjęs į šią žemę, tie priešai apsikabintų ir vienas kitam atleistų. Buvo jautrus žmogus. Nors jame buvo ir daug sunkiai sutramdomo gaivalo, kurio turi kiekvienas žmogus. Juolab kad buvo pripažinimo, šlovės viršūnėje, buvo garbinamas. Tam, aišku, ir moterys daug pasitarnavo.

Jam netrūko gerbėjų?

Netrūko, taip, ir buvo pagrindas tokiam būti. Tačiau turbūt reikia visada pamatyti save iš šalies ir nepervertinti savo kaip žmogaus galimybių šioje žemėje, nepulti į dievišką svaigulį, esą aš viską galiu, manęs visi klausys, ką noriu, tai darau, ir kaip noriu. Tokia pamokanti istorija. Visų profesijų žmonėms, ypač tų, kurios susijusios su šlove, garbe, pripažinimu, garbinimu.

Jūsų nuomone, kas galėtų būti tokio dalyko priešnuodis?

Priešnuodis - pirmiausia tam tikras susivokimas, kas tu esi kaip žmogus ir kokios tavo galimybės. Ar tos galimybės netampa prievarta, priemone kitiems pavergti, juos niekinti ar jų nematyti. Ar netampi aklas ir kurčias kitų žmonių gyvenimui, jų nelaimėms arba laimei. Sakoma, kad menininkas visada turi būti truputį alkanas... Bet jeigu jis pats nesilaikys tam tikros askezės, gali drausti, neduoti jam pinigų - tai visai nepadės. Jo gyvenime alkis ir nepersirijimas, nepasinaudojimas viskuo, kuo gali naudotis, turi būti sąmoningi. Thomo Manno pjesės „Florencija“ veikėjas Lorencas de Medičis labai aiškiai pasakęs: jei pulčiau įgyvendinti visus savo polinkius, aistras, seniai būčiau pasmirdęs, niekam nereikalingas ožys, ir, nors pats esu negražus, dievinau grožį ir kiek įstengdamas sąmoningai stabdžiau save nuo paklydimų, nukrypimų. Tačiau vis tiek nesugebėjo visko sutramdyti. Bet jis suvokė, kad tik toks yra kelias - sąmoningas savęs kontroliavimas. Tai neturi būti išorinė prievarta, bet reikia remtis savo supratimu, kad jei aš nepadarysiu taip, pavirsiu daržove ar visai nereikšmingu, nereikalingu gyviu.

Nors nesakau, kad reikia nemokėti algų ar panašiai. Žmogus turi save prižiūrėti ir išlaikyti, bet tam neturi būti nei pertekliaus, nei išorinės prievartos. Sąmoningai žmogus privalo tvarkyti savo gyvenimą. Rinktis.

Poreikis - iš vidaus

Koks jūsų požiūris į Gabrielės d´Anuncijaus valstybės idealą? Jis norėjo, kad piliečiai skaitytų Dantę, mokytųsi muzikos (groti instrumentu - privaloma). Ar toks idealistinis valstybės įsivaizdavimas gali būti mums kuo nors naudingas, įkvėpti?

Gali ir įkvėpti, ir pasitarnauti, ir pamokyti. Ką reiškia „privalomas“? Vėl ateiname prie to paties - greitai nieko čia padaryti neįmanoma. Juk reikia kokių 50 metų, kad valstybės piliečiams kiltų poreikis, kad patys norėtų šiek tiek išmanyti muziką, susidomėtų poezija, daile, norėtų ir sporto. Toje valstybėje siekiama, kad žmogus galėtų visapusiškai augti, būtų po truputį išsilavinęs visose srityse. Tiesa, kad toks žmogus kitaip žiūri spektaklį. Jei žmogus, pasimokęs, pavyzdžiui, dailės mokykloje, šokęs ar baigęs muzikos mokslus, - jis visai kitoks žiūrovas, su juo gali kitaip bendrauti, jis kitaip kontaktuoja su kūriniu, į kurį ateina ir kurį stebi. Idealiai taip ir turėtų būti. Bet reikia, kad patiems piliečiams kiltų noras taip sutvarkyti visuomeninį, socialinį gyvenimą, kad poreikis kiltų iš vidaus. Kad nuo pat mažumės vaikai būtų ne šiaip paleidžiami į gatvę daryti ką nori, kai tėvai išvažiuoja, o jie siautėja likę su močiutėmis. Tas karštligiškas skubėjimas, bandymas įrodyti, kad per kelerius metus galime pasiekti rezultatų, - tai infantilizmas, nesuvokimas, kas yra žmogaus sąmonė, psichologija, nervinė struktūra, kaip kaupiama nervinės ląstelės patirtis. Ji ateina iš praeities, ateina čia ir dabar, ir turi būti modeliuojama perspektyva - tai ilgas, kruopštus darbas. Yra valstybių, kurios jau daug metų panašiai gyvena, kur gyvuoja tokie dalykai. Tai nykštukinės valstybės, kurioms po kelis šimtus metų.

Teatro galia

Supažindinti žmogų su menais - tai lyg ugdymo priemonė?

Menas juk yra ir bitininko, ir kalvio, ir šaltkalvio, ir santechniko profesijose. Juk puikiai padarytas darbas turi kažkokio estetinio poveikio ir grožio, sukelia pagarbą. Kultūra - tai labai plati sąvoka, ji būtina, kad neatsirastų didelis atotrūkis tarp išsilavinusių žmonių ir turinčių paprastesnes profesijas. Vis tiek gamta ką nors suteikia ir įtraukia į savo lauką, joje matai didelius kontrastus, bet jie visi kartu - dera, kad ir kokie būtų žiaurūs. Net koks nors cunamis. Bet ir jis turi pozityvios, baisios užuominos. To negalima nematyti, nepriimti ir nesuvokti, koks efemeriškas esi šiame gyvenime.

Ar teatras šiame kontekste turi misiją, poveikį, ar turi galios?

Taip, turi galios. Aš tai suprantu iš to, ką girdžiu iš senųjų savo žiūrovų, kurie buvo spektakliuose Kaune, Šiauliuose, Peterburge. Jie atsimena, ir jų atmintyje išlikęs tas dalykas, kuris užgavo ar net stumtelėjo savęs supratimo, sąmoningo savęs vertinimo linkme. Suprantu, kad gali paveikti, bet niekas negali to išmatuoti. Ar tai misija, aš nežinau. Bet tai kaip skiepai nuo būsimų ligų, kad žmonės įgautų imunitetą ir nors truputį suvoktų, jog gyvenimas pilnas apgavysčių, veidmainysčių, išdavysčių, ko tik nori. Teatras šiek tiek paliečia tas temas ir žmones tarsi įspėja. Bet tai tikro teatro galia. To, kuris iš tikrųjų užsiima vidinio žmogaus gyvenimo problemomis. Tokių dramaturgų yra, jie nesensta. Jie įrodo, kad žmogus yra būtybė, linkusi nesimokyti ir iš savo, ir iš kitų klaidų. Todėl teatras gyvas ir jis neišnyks. Mūsų amžiuje yra ir didelių atotrūkių: esama žmonių ir beveik urvinio išsivystymo lygio, ir esama labai išsivysčiusių. Toje amplitudėje, žvelgiant į žmonių išsivystymą visais požiūriais - kultūriniu, moksliniu, žmogiškuoju, etiniu, moraliniu, religiniu, - jie labai skirtingi. Ir kiekvienas tikro teatro spektaklis randa savo publiką, daro asenizatoriaus, sanitaro ar seselės darbą, tarsi suleidžia reikiamų vaistų arba sukelia tam tikrą ligos pojūtį, galimybę. Teatras kaip skiepai. Taip, tuo požiūriu, jis turi reikšmę. Bet jis, man atrodo, ir labai individualizuotas. Be to, tai savotiška kolektyvinė gal ne išpažintis, bet... Atsiranda toks kolektyviškumo pojūtis, kai žmonės juokiasi arba apsiverkia visi kartu, to nebijo. Tokia vieša vienatvė.

Teatre teisėtai gali tai daryti, kitur būtų nepadoru?

Taip, kitur nebūtų padoru. Tai ir yra teatro jėga ir sugestija, teatro šamanizmas. Gero aktoriaus sukurtas iliuzinis įvedimas į tam tikrą situaciją, aplinkybes, kuriomis žmogus patiki. Tas poveikis yra apvalantis, suteikia ne visiško vienišumo jausmą, suvokimą, kad yra žmonių, kurie tai vertina, kad scenoje vykstantys dalykai juos veikia, jie reaguoja į juos.

Iš vieno šaltinio

Kokia čia menininko pozicija?

Menininko... Priklauso nuo to, kaip esi įaugęs į terpę, kurioje esi: ar tu abejingas, ar užsiėmęs savo individualia būsena, veikla, ar tau reikalingi kiti žmonės, ar galvoji apie tai, kad tavo vaikams reikės kažkaip gyventi, ne bėgioti ir kažko ieškoti, o būti čia. Ar tu bandai susivokti kaip žmogus: ką aš čia darau, kodėl tai darau. Nuo susivokimo ir priklauso tavo pozicija. Man atrodo, jei teatre dirba šiems dalykams neabejingi žmonės, jie visada sulauks atgarsio. Nes žmonės nori bendrauti, vienytis, pasitikėti vieni kitais, nori daugiau pozityvumo nei priešiškumo. Žmogus vis tiek gimsta turėdamas daugiau nekaltumo, tyrumo, o ne bjaurasties, kuri kartais ateina su metais.

Kaip tik norėjau klausti, ar matote viltį.

Tik tiek, kiek pats nenugriūni. Tiek matau tos vilties. Už kitus sunku atsakyti ir žinoti, kas vyksta jų širdyse, viduje.

Pastaraisiais metais jūsų spektakliuose buvo svarbi Dievo, tikėjimo tema (P.Claudelio „Apreiškimas Marijai“ Nacionaliniame dramos teatre, Aleksandro Andrejevo „Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai“ Rusų dramos teatre). Ar kalbate šiomis temomis?

Daug iš ko matyti, kad krikščionybei atėjęs labai svarbus metas, galbūt net totalus išmėginimas. Todėl, kad kėsinamasi į svarbiausias vyro, moters, šeimos sukurtas vertybes. Sakoma, kad visa tai nieko nebereiškia. Einama prieš gamtos dėsnius, kuriuos - ar Dievo, ar kažkokios jėgos sukurtus, - nežinau, kaip pavadinti. Bet viskas jungiasi, religija ir mokslas jau pradeda artėti vienas prie kito, tai yra akivaizdu, ir garsūs mokslininkai pamažu supranta, kad viskas iš vieno šaltinio išeina ir į tą patį šaltinį sugrįžta. Kas tas šaltinis, kas ta juodoji dėmė, skylė, kurioje prasideda ir baigiasi, ir vėl prasideda gyvenimo šioje žemėje ciklas - turbūt tai turėdamas galvoje turi suvokti, kas yra toji dievybė. Kaip aš toje dievybėje dalyvauju. O jeigu ne, tada suvokimas darosi išvis beprasmis, nėra bendrystės, nėra sąmoningo buvimo Žemėje etapo. Arba einame į robotišką, daržovišką, mankurtišką buvimą be emocinės, moralinės, religinės patirties ir į žmogaus nuvertinimą. Žmoguje yra ir begalybė, ir ribotumas. Klausaisi kokio nors kompozitoriaus, muzikanto ar matai sportininko pasiekimus, kuris, atrodo, daro neįmanomus dalykus, - suvoki, kad tai daro žmogus. Žmogui irgi duota tokia amplitudė, kad kartais galva svaigsta. Esi tarsi... neturintis galimybių tokį save matyti, o visada norisi būti aukštumoje. Tad yra ką daryti šioje žemėje ir dėl ko daryti.

Artima daugumai

Noriu grįžti prie Gintaro Grajausko dramaturgijos. Sekėte jo kūrybą. Kokie ypatumai jai būdingi?

Pirmiausia, jis akivaizdžiai yra sociumo žmogus. Būdingas noras daryti įtaką, veikti, priimti tai, kas jį supa, vertinti, ryškinti dalykus, kurie, manau, yra labai svarbūs. Tai yra žmogaus pozicija ir, aišku, ji reiškiasi per jo dramaturgiją. Todėl ji visada yra šiuolaikiška, turi tam tikrų paslėptų nuostatų, yra artima daugumai žmonių. Ši vertybė man atrodo pagrindinė. Todėl jis ras atgarsį kituose žmonėse, ir jį norisi statyti, kalbėti per jį.

Ne pirmą sykį dirbate su scenografu Vytautu Narbutu. Koks jūsų metodas?

Kartais dirbu kartu, kartais pasitikiu žmogumi, kadangi jis irgi jaučia, supranta tą laikmetį. Scenografijoje šįkart gal nėra tikro to laiko detalumo vaizde. Tiesa, yra tokių žmonių, pavyzdžiui, viena iš jų - scenografė Dalia Mataitienė. Ja pasitikiu ir bandau jos vizualųjį pasaulį tarsi įvaldyti per aktorinį, kūnų buvimą erdvėje, mizanscenavimą, intonavimą, muziką, šviesas. Viskas priklauso nuo to, ar matau tame dalyke visumą - jei jau priimu asmeniškai, mėginu dirbti smarkiai nekeisdamas ar nedarydamas didelių invazijų į pasiūlytą erdvės viziją. Šiuo požiūriu gal truputį detaliau su Vytautu Narbutu dirbome, kai stačiau Paulio Claudelio „Apreiškimą Marijai“ ir turėjau konkrečių prašymų, į ką norėtųsi atkreipti dėmesį. O čia tiesiog žiūriu, kas atsiranda, kaip ir kodėl, bandau suvokti patį scenografą, kodėl jam susiklostė tokios mintys. Paskui pamatau, kad ir man jos priimtinos ir galbūt reikia išmoningumo visa tai panaudoti. Vyksta toks lyg nebylus bendradarbiavimas. Bet tai yra įdomu. Nors dabar pasiilgstu daugiau bendravimo, kad dailininkas dalyvautų procese, kad nebūtų iškart sugalvotas kažkoks dalykas, kurį paskui sunku pajudinti, keisti ir pakreipti. Bet vis laikas, laikas, laikas... Juolab kad Vytautas Narbutas gyvena ne Lietuvoje (scenografas gyvena Islandijoje). Bet ir tokiu atveju galima rasti sąšaukų ir susiderinti.

O kaip dirbate su aktoriais? Koks jūsų metodas? Ar duodate daug laisvės improvizuoti?

Absoliuti laisvė. Tik toje laisvėje aš noriu girdėti tikrą nervą, kad aktorius nenubėgtų į perdėtą teatrališkumą ar dirbtinumą. Man visada įdomu dirbti su žmonėmis, kurie turi savo patirtį ir ją naudoja. Kai matau, kad sako ne savo tekstą, bet jį paverčia tarsi savu. Jiems nereikia kažkokių ypatingų profesinių priemonių, kad taptų gyvi ir paveikūs. Su tokiais žmonėmis man įdomu dirbti. Yra tokių žmonių ir Klaipėdos teatre. Tiesa, ne taip jau daug, bet yra. Be to, aktoriaus darbas priklauso nuo to, su kokia dramaturgine medžiaga jis dirba, kaip gyvena, kuo domisi, ar išvis kuo nors domisi, ar jam svarbi profesijos garbė, ar jis priima bet ką.

Apnuoginti nervą

Ar stebite savo mokinių darbus? Mokinių turite daugybę.

Aš nesu tipiškas mokytojas, net nežinau, ar galiu save vadinti mokytoju. Jeigu jie vadina, tai gal suranda kažkokių pedagoginių dalykų. Mano metodika yra apnuoginti kažkokį nervą, atvirumą, duoti galimybę tikrai atsidavusiai, pasiaukojamai kažką daryti deginant savo riebalus, nereikalingą sukauptą antsvorį - ir smegenų, ir pilvo, ir naudojimosi savo aistromis, visais dalykais, kurie iš esmės labai reikalingi, bet juos būtina tramdyti ir valdyti. Tų dalykų sandūroje ir atsiranda kūrybinis degimas, polėkis, aistra ir jėga. Tai mokiniai, kuriuos atsimenu, dažniausiai pasinaudodavo tarsi stumtelėjimu į pavojingą bandymą. Juk nemokai kiekvieno judesėlio, kaip plaukti, bet skatini panerti į kažkokias aplinkybes nuo pat pradžių, pajusti, kad tai yra ir labai gera, ir labai pavojinga. Kiek esu dėstęs, šį principą taikiau ir užsienio mokyklose, ir Maskvoje, ir Peterburge, ir čia, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Man jis pasitvirtindavo ir savaime atbaidydavo žmones, kurie neturi reikalingų drąsos ir jėgos. Tada nereikėdavo spręsti, kaip jų atsisakyti, o likdavo tie, kurie pajusdavo alkį, apsinuodijimą teatru, teatro nuodu - valdyti publiką, vesti paskui save, pajusti sokratišką poreikį apmąstyti savo gyvenimą per dramaturgiją, kokį nors tipažą ar charakterį. Kartu save patį auklėjant, vedant prie kažko.

Toks mano metodas, o ar jį galima užrašyti... kažkokius dalykus galima užrašyti. Pavyzdžiui, mano pirmo kurso „Antigonė“, kur labai drąsiai vaidinome viską psichologiškai pagrįsdami, tiesiog buitiškai: lakstėme, daužėmės, draskėmės. O paskui surikiavau visus į vieną eilę, užmerkiau akis, ir jie suvaidino visą tą dalyką per intonacijas. Publika matydavo, kas su jais vyksta. Labai dažnai naudoju tą principą - jis padeda atsisakyti bereikšmių, nereikalingų judesių, išorinio purvo, mintis eina labai tiksliai, aktoriai sugeba nepasiduoti vidinei įtampai - ji nediktuoja judesių ir suteikia vidinį matymą: kur jis, ką, kaip - viską mato pats. Aktoriui ta juosta mintyse sukasi labai gyvai. O žiūrovai tai priima ir mato, eina kartu su aktoriais. Dabar tą principą išmėginau su Astanos rusų dramos teatro trupe. Ten stačiau Annos Jablonskajos pjesę „Stabmeldžiai“. Aktoriai priėmė tą metodą, nors iš pradžių buvo labai sunku. Laikėmės to paties principo: repetavome kaip įprastą spektaklį, ryškinome linijas, mizanscenas, laikėmės to, kas aktorius labai pririša ir padeda atsiskleisti, o paskui visko atsisakėme ir perkėlėme į vidinį gyvenimą. Tai gal ir yra vienintelis išlikęs metodas, kuris kaip tam tikras etapas būna po repeticijų - kai scena beveik apvaldyta, kūno dalyvavimas veiksme išanalizuotas, tada ateina tyla ir viskas. Jis padeda aktoriams suvokti, kad nebūtina viską išmosikuoti rankomis ir išbėgioti kojomis.

Ačiū. Laukiame premjeros.

Salonas