Marija Žemaitytė – Klaipėdos jaunimo teatro aktorė, režisieriaus ir aktoriaus Valentino Masalskio auklėtinė – interviu pasakoja deganti trimis dalykais: aktoryste, kelionėmis ir ugnies stichija.
Praėjusius metus ji vadina savo svajonių metais, nes gavusi Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros ir meno stipendiją leidosi į kelionę po pasaulio šalis domėtis ugnies tradicijomis. Merginos pažintis su Afrikos, Tailando, Indonezijos, Indijos, Singapūro ugnies ritualais subrandino ir jos asmeninį projektą – performansą „Ugnies maldos“, kuris pirmą kartą buvo parodytas Klaipėdoje Joninių išvakarėse.
Ugnies susieti
„Ugnis mane visada domino. Jaučiu, kiek daug šios stichijos pati turiu. Jeigu man reikia rinktis, į ką žiūrėti, aš žiūriu į degančią ugnį – ne į tekantį vandenį, ne į žemę, ne į kalnus, – pasakoja save ugnies medžiotoja vadinanti aktorė. – Keliaudama po pasaulį supratau, kokia iš tiesų sakrali yra ugnis, kokia paslaptinga, gerbiama, susvarbinama. Ugnis yra tai, kas jungia visus žmones. Ji svarbi visiems luomams, visiems žemynams, visiems amžiams. Iš esmės viskam.
Prisimenu, kaip keliaujant po Afriką man didelį įspūdį paliko kas vakarą prie kiekvieno namelio užkuriami laužai. Toks stiprus jausmas: važiuoji naktiniu autobusu, ir aplinkui laužai laužai laužai, jokio kito šviesos šaltinio. Tada aiškiai supratau, kaip ugnis vienija mus visus – ji sušildo, pamaitina, padeda apsiginti nuo žvėrių, paliekama kaip ženklas, kad, tarkime, Afrikos kaime kažkas yra. Tikrai nesuklydau išsirinkusi domėtis ugnies tradicijomis.“
Šio degančio pomėgio pradžia aktorė M. Žemaitytė vadina vieną dieną jai iškilusį klausimą: kas mus visus sieja? Kas gali būti ta visiems žmonėms aktuali bendra kalba? Atsakymo paieškos į šiuos klausimus merginai padėjo sujungti kelionių aistrą su savo specialybe.
„Praėjusius metus vadinu savo svajonių metais, o metus prieš tai – labai sunkiais, kai, galima sakyti, pajutau viduje griaunančią ugnį. Ir reikėjo ją nukreipti, suvaldyti. Suderinti save. Bet, matyt, taip ir turėjo natūraliai susiklostyti. Taip nutiko, kad turėjau laisvą mėnesį be spektaklių. Tiesiog norėjau kur nors išvykti ir ramiai su savimi pabūti. Vykau į Islandiją. Bet prieš išvykdama pateikiau Klaipėdos miesto savivaldybei projektą apie tai, kad keliauju ir domiuosi ugnies tradicijomis skirtingose kultūrose. Paraišką teikiau visiškai nesitikėdama gauti stipendijos. Parašiau ir išvykau, – pasakoja jaunoji aktorė. – Po kelių mėnesių atsidarau savo elektroninio pašto dėžutę, žiūriu – savivaldybės laiškas. Jau buvau bepaspaudžianti „Trinti“, bet atsiverčiu ir matau sveikinimą laimėjus finansavimą.“
Drąsa daryti tai, kas patinka
M. Žemaitytė tikina, kad skirta stipendija jai padėjo nesiblaškyti, nenukrypti pusiaukelėje nuo tikslo ir pagaliau įgyvendinti savo idėją.
„Man buvo smagu, kad žmonės patikėjo mano projektu. Galbūt, jeigu nebūtų buvusio finansavimo, būčiau pusiaukelėje pametusi kryptį. O ataskaitų pildymas netgi man suteikė svorio. Daug kas tų savivaldybių, atsiskaitymų bijo, ir aš iš pradžių bijojau, kad ko nors neįvykdysiu, kad reikės grąžinti pinigus, jeigu ko nors nepadarysiu. Bet dabar susidraugavau su savivaldybe, paverčiau ją savo drauge. Pasakiau sau: nėra čia ko bijoti – juokiasi M. Žemaitytė. – Labai daug yra tokių projektų, kurie taip ir lieka neįgyvendinti. Bet mano atveju man visiškai ramu – padariau dvigubai daugiau, negu planavau. Pranokau savo pačios lūkesčius. Vietoj planuotų aplankyti tolimų keturių šalių nukeliavau į aštuonias. Ir, kai kartais manęs klausia, ar „Ugnies maldos“ atsirado dėl to, kad reikėjo, aš atsakau, kad jos atsirado dėl to, kad norėjau daryti tai, kas man įdomu. Drąsiai keliavau ir dariau tai, kas patinka.“
Mergina pasakoja savo performansui apie ugnį religijose išsirinkusi apleistą erdvę.
„Norėjau niekam nežinomos erdvės, ne traukos centro. Ir aš tą erdvę tvarkiau savaitėmis, šlaviau, springau dulkėmis. Tai buvo savotiška meditacija, vidinis išsivalymas paruošti tą apleistą erdvę pasirodymui“, – prisiminimais dalijasi ugnies medžiotoja.
Ji tvirtina, kad jai buvo staigmena, kad į performansą prisirinko daug žmonių.
Kaip elgsis ugnis – negali prognozuoti. Paklausta, ar pasirūpino saugumu, Marija šypsodamasi purto galvą: „Nebuvo net gesintuvo, nors dabar suprantu, kad reikėjo jį turėti. Su ugnimi elgiausi drąsiai, jaučiausi visiškai rami. Kadangi buvau sau susikūrusi kostiumą su ilgu sijonu, skraiste, daug kas man po pasirodymo sakė: galvojome, kad užsidegsi nuo tų gintaro dulkių ir parako. Neužsidegiau. Bet kitą kartą imsiuosi atsargumo priemonių.“
Pasak aktorės, jai šis performansas brangus ir svarbus dar ir tuo, kad ji supratusi, jog, jeigu jai pačiai įdomu tai, ką kuria, įdomu bus ir žiūrovams.
„Visada taip yra: jeigu pats nedegi ir nemanai, kad tavo kūryba reikalinga, niekam ir nebus įdomu. Man šis ugnies ritualas kartu virto ir mano asmeniniu ritualu“, – įsitikinusi mergina.
Apie mokytoją visam gyvenimui V. Masalskį
Jaunoji aktorė savo mokytoją režisierių V. Masalskį vadina mokytoju visam gyvenimui.
„Jis yra susituokęs su teatru. Kai nebenori ar nustoji tikėti teatru, jis visada yra tas, kuris vėl įpūs tikėjimą, grąžins nuotaiką. Režisieriui V. Masalskiui gali paskambinti bet kuriuo paros metu, ir jis visada padės, patars, kai tau neramu. Ir nesvarbu, kokio patarimo reikėtų: ar apie teatrą, ar apie santykius, ar apie šeimą“, – gražių žodžių mokytojui negaili Klaipėdos jaunimo teatro aktorė.
Mergina prisipažįsta režisieriui paskambinusi ir prieš „Ugnies maldų“ pasirodymą.
„Atsimenu, kai galvojau stoti į aktorinį, apie Valentiną Masalskį nieko nebuvau girdėjusi. Pirmą kartą šį žmogų pamačiau Knygų mugėje per jo knygos pristatymą. Klausiau, kaip jis kalba, ir buvau tikra: jeigu yra taip teatrą matantis žmogus, aš noriu mokytis pas jį. Ir, nors labai norėjau studijuoti Vilniuje, pasirinkau Klaipėdą dėl V. Masalskio“, – savo aktorystės kelio pradžią prisimena Marija.
Pirmuose kursuose, sako ji, buvo sudėtinga – ir fiziškai, ir psichologiškai.
„V. Masalskis mums vis kartodavo: nebijokite savęs bjauroti, ant scenos turite būti širdies ekshibicionistai. Dėl to ir kelionėse įgyti randai man brangūs. Juokiuosi, kad jie yra mano kelionių lauktuvės. Suprantu, kad nėra gražūs, bet man jie visų pirma yra gyvi. Kaip ir vidiniai randai. Režisierius mums visada sakydavo, kad lengviau vaidinti tą, kas nesi. Ir tik atsiranda vaidmuo, panašus į tave, tada ir kyla problemų. Apskritai kiekvienas vaidmuo atveria tavo naująsias puses. Ir niekada nėra vaidmens, kurio nereikėtų“, – svarsto M. Žemaitytė.
Paklausta, kokį Klaipėdos teatro pulsą jaučia, Marija tikina, kad Klaipėda yra mažutė, čia visi vieni kitus pažįsta.
„Žiemą Klaipėdoje būna sąstingis, atrodo, kad nieko nevyksta, bet šiltuoju sezonu ji pabunda su tokiais uostamiesčio teatro perlais kaip TheATRIUM festivalis, Jauno teatro dienos. Anksčiau būčiau sakiusi, kad Klaipėdoje nėra gerai. Bet pakeliavusi po pasaulį, pamačiusi kitų šalių menininkų, Klaipėdos jaunimo teatrą vertinu kaip niekad anksčiau. Supratau, kad mūsų stiprybė – kad esame trupė, kad teatras visų pirma yra žmonės. Maža bendruomenė yra gerai: visus pažįsti, visi vieni kitiems padeda. Dabar man atrodo, kad Klaipėdoje turiu viską, ko reikia“, – džiaugiasi jaunoji aktorė.
