„Tu ką, nežinai, kas esi?“: pokalbis su spektaklio „Trijulis aukštyn kojom“ aktoriais

Diana Gancevskaitė, Avanscena 2018 06 13 lzinios.lt, 2018 06 07
Scena iš spektaklio „Trijulis aukštyn kojom“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Trijulis aukštyn kojom“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

„Kartais nuospaudos mums reikalingos tam, kad joms sugijus pajustume, kaip gera vaikščioti be nuospaudų, kartu - kaip gera, kai praeina koks nežymus skausmelis, tam tikras fizinis nepatogumas, - tai mums padeda įvertinti ramybę ir komfortą. Tad Trijulis iš pradžių yra tam tikra prasme kaip nuospauda Vienuliui ir Dudulei, bet po kiek laiko viskas tampa labai smagu,“ - apie savo personažą spektaklyje „Trijulis aukštyn kojom“ sako Kirilas Glušajevas.

Radijo laidoje „Avanscena“ apie premjerinį režisierės Giedrės Kriaučionytės spektaklį pagal šiuolaikinio vokiečių autoriaus Carsteno Brandau pjesę laidos vedėjai Karinai Metrikytei išsamiau papasakojo jame vaidinantys aktoriai.

„Tvarka yra gerai“, „Gaila, kad mokame skaičiuoti“, „Tu ką, nežinai, kas esi?“, „Nusišvilpt į skaičių seką“ - tai tik keletas citatų iš Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjeros, skirtos visiems žiūrovams nuo ketverių metų. „Trijulis aukštyn kojom“ - žaismingas absurdo spektaklis vaikams, kuriame Trijulį vaidina Kirilas Glušajevas, Dudulį - Jovita Jankelaitytė ir Vienulį - Marius Čižauskas.

Kviečiame skaityti nevaikišką pokalbį apie spektaklį vaikams.


Kuris jūsų per repeticijas grojote pirmuoju smuiku?

Marius Čižauskas. Manau, visi. Šiame orkestre nebuvo svarbesnių arba mažiau svarbių už kitus smuikų.

Jovita, kaip Tau sekėsi kurti personažą Dudulį, kuris nėra visai patenkintas dėl savo esamos situacijos nuolat būti antru, paskutiniu?

Jovita Jankelaitytė. Repeticijų etapo pradžioje pradėjome nuo psichologinių tarpusavio santykių, asmeninių patirčių, o galiausiai priėjome prie tokių svarbių klausimų, kaip „kas aš iš viso esu?“ Įdomu buvo ir tai, kad dirbome trise. Kirilas man dėstė improvizaciją Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, su Mariumi kartu dirbome Kamilės Gudmonaitės spektaklyje „Timonas“, o su „Trijulio aukštyn kojom“ režisiere Giedre kartu dirbome statant „Bestuburiadą“. Tad „autsaidere“ nesijaučiau, nes visi esame pažįstami, mane šioje komandoje labai šiltai priėmė.

Nors esu joje jauniausia ir pati tikriausia „Dudulė“ tarp jų ir kažkiek gyvenime, manau, kad šis personažas man padėjo suprasti, kodėl iš tiesų kartais pasirenku būti antra arba renkuosi pasyvią poziciją, taip pat privertė susimąstyti, kaip mane pačią veikia tas „duduliškumas“, kiek jo manyje yra.

Kirilai, o kaip pats esi arti arba toli nuo savo personažo Trijulio?

Kirilas Glušajevas. Esu ir labai arti jo, ir kartu - pakankamai nuo jo nutolęs. Kiekviename iš mūsų yra „racionalioji“ ir „iracionalioji“ dalys, tarsi dvi skirtingos asmenybės, tad šiuo atveju iracionalųjį pradą įnešantis Trijulis man yra labai artimas, nes gyvenime labai daug laiko praleidžiu toje priešingoje racionaliajai pusėje. Bet kartu žinant, kad šios dvi priešingybės yra neįmanomos viena be kitos, viskas man atrodo harmoninga, išbalansuota ir pilnatviška. Tai yra svarbu.

Trijulis atlieka tam tikro provokatoriaus vaidmenį.

K. G. Jis provokatorius ne savo valia, tam tikras protas be atsakomybės jausmo. Kalbant psichologiniais archetipais - jis triksteris, kažkuo galbūt panašus lyg į kokį juokdarį. Tačiau jo provokacijos padeda kitiems herojams „išeiti“ iš šablono, nusistovėjusios rutinos, vadinamojo „kaip visada“ stovio. Pačioje pradžioje tai gali pasirodyti košmariška, bet vėliau atsiras kažkas naujo. Taigi, jeigu norime judėti į priekį, reikia tapti Trijuliu arba jį prisikviesti.

Manau, tiek mažesni, tiek didesnieji žiūrovai atkreips dėmesį į itin išraiškingus jūsų kostiumus šiame spektaklyje. Kaip galėtumėte juos „paaiškinti“?

M. Č. Mano personažas išraiškingai raumeningas. Manau, kad spektaklio dailininkas Antanas Dubra taip norėjo pabrėžti, kad yra daug tokių egocentriškų žmonių, kuriems labai svarbi jų išvaizda. Man atrodo, Vienuliui tinka būti su tam tikrais „antpečiais“ - jis jaučiasi esąs ypatingas, visuomet pirmas.

J. J. Dudulės kostiume vaizduojamos susuktos žarnos, tikriausiai atliepiančios nepasitikėjimą savimi. Jos simbolizuoja mano personažo vidinę būseną, kai nuolat abejojama - taip ar kitaip pasielgti, tai ar kažkas kita yra teisinga? O kai jau nebėra kur trauktis, tos žarnos susisuka dar labiau, ir tai rodo Dudulės bejėgiškumą - juk jeigu „stresuojam“, bene pirmiausia pradeda skaudėti skrandį arba reikia kuo greičiau nubėgti į tualetą. Tad kostiumas iliustruoja nuolatinį Dudulės stresą.

K. G. Iš savo personažo prizmės aš į tas Dudulės žarnas žiūriu kaip į kinų kultūros apraišką - kinams išmintis, patirtis ir protas „yra“ pilve, ir jeigu jie karštą vasaros dieną nori atsivėsinti, kinai vyrai apnuogina pilvą, „vėdindami“ žarnas. Apskritai, visa visceralinė žmogaus pusė yra tam tikras viso žmogaus organizmo ir kūno žemėlapis. Kaip žinia, kinams būdingas lankstumas, požiūrių gausa; tai labai įvairi, multikultūriška tauta. O mūsų istorijoje Dudulė yra pirmoji, pasiduodanti naujovėms, naujam vėjui, Trijulio atnešamoms idėjoms. Tad kaip scenos partneris į Jolitos vaidinamą personažą žiūriu kaip į tam tikrą dirvą naujovėms, lankstumui ir permainoms.
O mano Trijulis turi daug nuospaudų. Kartais jos mums reikalingos tam, kad joms sugijus pajustume, kaip gera vaikščioti be nuospaudų, kartu - kaip gera, kai praeina koks nežymus skausmelis, tam tikras fizinis nepatogumas, - tai mums padeda įvertinti ramybę ir komfortą. Tad Trijulis iš pradžių yra tam tikra prasme kaip nuospauda Vienuliui ir Dudulei, bet po kiek laiko viskas tampa labai smagu.

Jūsų kostiumo nuospaudos yra gana netradicinės - iškilusios ant galvos, ant sėdynės...

K. G. Kaip sakoma, iš didelio rašto išėjo iš krašto. Matyt, Trijulis praeityje daug sėdėjo „vienas, du“, kitaip sakant, dvinarėje sistemoje, buvo sau toks protingas, kad ilgainiui susidariusios nuospaudos „apvilko“ smegenis ir jis pavirto visiškai kitu. Taip sakant, įvyko reversas. Trijulio nuospaudos - racionalaus, vakarietiško gyvenimo būdo priešistorė: jis taip gyveno anksčiau - darė karjerą, buvo labai racionalus, šabloniškas, „sausas“, o paskui, visu tuo persisotinęs, išsilaisvino ir tapo Trijuliu. Tą dažnai matome ir gyvenime - kaip milijonieriai, milijardieriai viską palieka ir išeina į vienuolynus ar pradeda gyventi gamtos apsuptyje. Tad Trijulis yra kaip tam tikras kvietimas gyventi.

Vienas iš spektaklyje dominuojančių klausimų - „Tu ką, nežinai, kas esi?“

M. Č. Pjesėje aiškiai parašyta, kad jie yra paukščiai, bet iš pradžių Vienulis su Dudule šito nesupranta. Arba galime įsivaizduoti, kad jie ką tik išsirito ir žiūri į savo gentainius, skraidančius danguje, galvodami, kad ten, aukštai, yra kažkas „kito“. O tas galvojimas, kas mes esame, aktualus ir mūsų realybėje: žmonės dažnai save identifikuoja su profesija ar dar kažkuo, pamiršdami esminį dalyką - kad mes visgi esame žmonės. Tad ir šie paukščiai pjesėje iš pradžių bando „rištis“ prie kažkokios logikos, kas jie yra, bando patys tai sukurti, bet vėliau supranta, kad yra paukščiai.

J. J. Į šį klausimą atsakyti faktiškai neįmanoma, net jei kaip personažai esame paukščiai. Nes kartu esame viskas - gėris ir blogis, gražu ir negražu, linksma ir liūdna... Mes esame tai, ko neįmanoma įsprausti į jokius rėmus. Dažnai galvojame, kad jau esame „kažkokie“ - sustatyti, tikslūs, konkretūs, pamiršdami, kad iš tiesų mes - daug daugiau, nei galvojame esantys.

Trijulis taip pat nepateikia konkretaus atsakymo į klausimą, kas jis toks yra.

K. G. Mano personažas savimi įkūnija posakį, kad žmogus yra ne daiktavardžiai ir būdvardžiai (ne „kas“ ir ne „koks“), o procesai, veiksmažodžiai. Pjesės autorius personažus įvardina paukščiais, bet jeigu įsižiūrėtume į ką tik išsiritusius jaunus paukščiukus, jie neatrodo tokie esantys - būna praplikę, matyti iššokusios pulsuojančios venos, šlapia, neapsiplunksnavusi oda... Bet galiausiai tas padarėlis virsta paukščiu.

Trijulio personažui būdingas tam tikras egocentrizmas - neva, kol jūs, Vienulis ir Dudulė, buvote dviese, buvote dar ne „visi“, ir tik man, Trijuliui, atsiradus šioje kompanijoje, būsime visi; man reikėjo ateiti, kad „užbaigčiau“ jus, o po manęs nieko lyg ir nebėra. Tai - lyg įkūnytas jauno, drebančio, klerančio, tirtančio riebaus paukščiuko, gulinčio narve ar kur kitur, virsmo procesas.

Spektaklyje svarbi ir frazė „Nusišvilpt į skaičių seką!“ Ką jums asmeniškai reiškia šis nusišvilpimas arba nenusišvilpimas?

M. Č. Nors vaidinu Vienulį, kuris labai laikosi tvarkos, pats realiame gyvenime manau, kad į tvarką reikia nusišvilpti, ir ne tik į skaičių. Apskritai, mums būdingas ribotumas, kai kažką žinome ir esme įsitikinę, kad būtent taip yra ir kitaip negali būti. Taip užsispaudę, dažnai ir nebeprisileidžiame kitų dalykų, nes manome, kad pas mus jau viskas susiformavę, tvarkoje, viską mes žinom ir daugiau mums nieko nereikia. Bet iš tiesų jei bent kartą nusišvilpi į tą tvarką, atsiranda naujų dalykų, plečiasi pasaulėžiūra, ir ji gali plėstis iki begalybės. Naujų dalykų nereikia bijoti, kaip ir nereikia būti „užsiciklinus“ savo tariamame žinojime, kuris šiandien yra vienoks, o rytoj gali būti visiškai kitoks. Nes ateis Trijulis, sumaišys visas kortas ir atvers naujus klodus.

J. J. Nusišvilpti - tai daryti tai, kas nėra tvarka, kas neįtelpa į šios sąvokos rėmus. Antrinu Mariui, sakydama, kad gyvenime reikia dažniau nusišvilpti į tą „skaičių seką“ ir išdrįsti paskaičiuoti net ne iki trijų ar keturių, bet iki dar daugiau, nebijoti rizikuoti.

K. G. Jeigu remiamės tiek racionaliais, tiek iracionaliais mūsų istorijos veikėjais, - viskam savo laikas ir vieta. Norisi palinkėti klausytojams: kada reikia nusišvilpti - nusišvilpkit, kai norite gyventi su tvarka - gyvenkite su tvarka; tegu kiekvienoje akimirkoje jus lydi pilnatvė.

Visą Karinos Metrikytės pokalbį su Mariumi Čižausku, Jovita Jankelaityte ir Kirilu Glušajevu galite išgirsti ČIA

lzinios.lt

Salonas