Eglė Kižaitė: kuriu teatrą be uždangos

Jolanta Garnytė-Jadkauskienė 2018 05 04 menufaktura.lt
Režisierė Eglė Kižaitė. NKDT archyvo nuotrauka
Režisierė Eglė Kižaitė. NKDT archyvo nuotrauka

aA

Režisierę Eglę Kižaitę teatralai ir žiūrovai geriausiai žino kaip spektaklių vaikams ir jaunimui kūrėją. Pati menininkė nesiblaško meninių formų paieškose, bet stengiasi geriau pažinti savo spektaklių auditoriją ir kuria. Šį sezoną Eglė jau išleido tris premjeras, dviems dar rengiasi, o šiuo metu kūrybines mintis yra sutelkusi į „Vėjų teatro“ viziją.

„Vėjų teatras“ ir kitos premjeros

Dvi premjeros išleistos Nacionaliniame Kauno dramos teatre - „Vasarvidis“ pagal Williamo Shakespeare´o pjesę „Vasarvidžio nakties sapnas“ ir „Lė-kiau-lė-kiau“ pagal Daivos Čepauskaitės pjesę. Teatro vaikams „Pradžia“ erdvėje pasirodė spektaklis „Op!“ mažyliams nuo pusantrų metų. Dar du trumpo metro spektakliai, kaip sako Eglė, pakeliui į sceną. Gegužę „Pradžioje“ įvyko teatralizuoto koncerto visai šeimai premjera „Vėjas švilpia apie žuvis, ausis ir mamą“. Kitas spektakliukas, kurio laukiama dar vasaros pradžioje, kuriamas pagal Mariaus Marcinkevičiaus knygelę „Draugystė ant straublio galo“.

Viskas vyksta neatsitiktinai, nes pernai Eglė Kižaitė įkūrė „Vėjų teatrą“. „Jis įsteigtas, kad galėčiau kurti tai, kas man artima, o ne primesta. Po šia vėliava galiu rašyti ir teikti projektus, skirtus vaikams iki 12 metų. Kam to reikia? Valstybinių teatrų erdvės sunkiai pritaikomos 2-4 metų vaikams, o žaisti su mažiukais didžiojoje scenoje - per didelė prabanga. Žinome, kad spektaklyje kūdikiams galime sulaukti 20 mažylių su tėveliais. Ar gali teatras jiems užleisti didžiąją sceną? Alternatyvios erdvės patrauklios tiek kūrėjams, tiek tėvams. Tačiau viską organizuoti savo pajėgomis yra sunku ir rizikinga, todėl bendradarbiaujame su teatro vaikams erdve,“ - vardina Eglė Kižaitė.

Neverta vytis svetimų aktualijų

Idėjų ir minčių jauna kūrėja parsivežė iš užsienio festivalių: iš tarptautinio teatro festivalio vaikams ir jaunimui „Sand“ Norvegijoje, iš Ispanijos, kur Katalonijos regione vyko festivalis „El mes petit de tots“, o jo programa skirta vaikams iki 5 metų. Eglės Kižaitės nuomone,  „Man regis, bėda yra tai, kad mes norime pavyti užsienio šalis, tačiau nekuriame to, ko reikia čia ir dabar. Dažnu atveju pasirenkamos temos yra aktualios pasaulyje, bet dar neaktualios pas mus. Mačiau Norvegijoje spektaklius, kurių pagrindinės temos - karas, pabėgėliai, pabėgėlių palikuonių, gyvenančių Norvegijoje, istorijos. Tai turi prasmę, nes šioje šalyje netoli mokyklų ir darželių yra dideli pabėgėlių centrai. Vaikai nesupranta, kodėl žmonės ten gyvena. Teatras yra būdas apie tai kalbėtis. Galėtume ir mes kurti spektaklius tomis temomis, bet juk pas mus pabėgėlių nėra. Mes turime kitų problemų savo mokyklose, šeimose, bet nekalbame apie jas ir ieškome pseudoaktualijų. Teatras vaikams vis dar neranda savo vietos. Jaunimui taip pat. Sukurti spektaklį vaikams yra sunkiau negu suaugusiam žmogui; brandus žiūrovas yra apsiskaitęs, žino, ko eina į teatrą. Vaikas, jeigu jam neįdomu, tą ir sako. O dar dėmesį reikia išlaikyti! Jaunuolį sudominti tai pat nėra paprasta. Turi pramušti sieną - kiek salėje vietų tiek, tų sienų. Tai nelengva ir aktoriams. Mano kuriamas teatras nėra aukštasis menas. Neturiu tikslo sukurti aukštos vertės vizualinį meno kūrinį ir pasidėti į lentyną. Man norisi užmegzti dialogą su visuomene, edukuoti, sukurti socialinį estetinį reiškinį“.

Pjesė, kuri dar laukia premjeros

Praeitą rudenį Dalios Tamulevičiūtės vardo teatrų festivalio programoje Eglė Kižaitė parodė pjesės „Stebuklų šalis Alisoms“ eskizą. „Gavusi LATGA´ os jaunojo menininko stipendiją, rašiau šią pjesę. Vadinu ją siurrealistine psichodelika. Man patinka siurrealizmas ir jo idėja, kad mintys ir vaizdiniai ateina po nemigo naktų. Tuomet rašai, pieši. Man artimos šios būsenos, o vaizdiniai - mano kūrybos narkotikas be jokių papildomų psichotropinių medžiagų. Pjesė „Stebuklų šalis Alisoms“ parašyta būtent iš tų vaizdinių. Be abejo, joje yra Lewis Carrolio „Alisa stebuklų šalyje“, Carrolio biografijos, mano pačios biografijos ir Alice Miller psichologinių knygų pėdsakų. Norisi, kad tas kūrinys būtų tobulas. Kiekvieną kartą, kai pamatau, kad dar nepavyks įgyvendinti iki galo, pavyzdžiui, reikės sumažinti biudžetą ir panašiai, atidedu, kol galėsiu padaryti taip, kaip noriu. Tikiu, kad taip ir bus. Ši pjesė apie mergaitę, jos pasąmoninį pasaulį. Triušis ir Laikas ją veda iš vaiko į suaugusiųjų pasaulį. Įsivaizduoju labai aiškų vizualinį sprendimą. Dabar laukiu tinkamo laiko“.

Prisijaukinti skaudžias temas

Eglė Kižaitė svarsto: „Manau, kad pasirenku saugias temas, bet pradedu minti taką link skaudžių temų ir kalbėti apie jas atviriau. „Lė-kiau-lė-kiau“ - gal pirmasis aštresnis pabandymas. Laikas nusimesti pseudo šypsenas ir liautis sakyti, kad mums viskas gerai, kad, štai, susėdame per Kalėdas prie stalo ir dalinamės dovanėlėmis. Kiekvienoje šeimoje yra problemų ir nereikia jų bijoti. Pripažinkime jas, kalbėkimės ir spręskime. Vienas iš spektaklio paaugliams „Lė-kiau-lė-kiau“ tikslų - kad paauglys matytų savo klasioką, artimąjį ir suprastų, jog tai vyksta ne jam vienam. Ir jokia tai gėda, nes taip atsitinka. Man regis, gėdos jausmas yra pagrindinis, kuris stabdo kalbėjimąsi su kitu, blokuoja pagalbos prašymą. Spektaklyje yra patyčių, savižudybės santykio su tėvais, mokytojais, draugais, išdavystės, vienatvės temos ir manau, kad net vaikiškuose spektakliuose turi būti skaudžių temų, aišku, pateiktų kita forma, bet turi būti. Mes galime kalbėti, netgi rodyti scenoje, kad nėra blogų jausmų - berniukai gali verkti, nes liūdna, normalu pykti, kai tave išduoda ir nelaikyti jo savyje“.

Menininkė galėtų nenuilsdama kalbėti apie įrankius, kuriuos teatras turi ir gali kalbėti su jaunu žmogumi. Kodėl jai taip svarbu, jog net režisūros baigiamąjį darbą skyrė teatro vaikams problematikai? „Teatras vaikams nėra teatras man, man nesvarbu, kad spektaklio skrajutėje būtų įrašyta pavardė. Man reikia kitos prasmės. Spektaklis vaikams turi ne tik meninę, bet ir edukacinę vertę. Tėvai ateina į spektaklį su vaiku. Jie išeina, būna kartu, bendrauja. Pamato kitokį pasaulį, ir tai daug keičia. Kaip kūrėja turiu būti labai atsakinga. Aš nenoriu kažko šokiruoti, man nereikia, kad po mano spektaklių pykintų, kad manęs nekęstų, nes man tai yra neįdomu. Nepeikiu tokio teatro, bet man tiesiog nepavyktų taip kurti, aš blogai jausčiausi. Yra pakankamai daug spektaklių, kuriuos aš vertinu neigiamai, bet ne dėl šokiruojančio teksto, atvirkščiai, jis yra ne šokiruojantis, o banalus. O sukurti ne banaliai ir „skaniai“ nedažnai pavyksta“.

Už atvirą kūrybinį procesą

Eglė laikosi kūrybos atvirumo ir netgi daugiau: „Režisierius yra atsakingas už viską: kad scenografija tarnautų spektakliui, kad muzika atlieptų nuotaiką ir taip toliau. Man rūpi kiek kainuoja bilietas. Jeigu į teatrą kviečiame paauglį, turime pagalvoti, kiek jis gali išleisti. Dar svarbu, kaip tą paauglį pakviesti į spektaklį; koks bus plakatas, kokią žinutę jis skleis. Kai repetavome „Lė-kiau-lė-kiau“ du kartus surengėme atviras repeticijas - vieną pjesės skaitymo, o kitą, prieš premjerą, scenoje. Aš nekuriu teatro su stebuklinga uždanga. Nepakviesti jauno žmogaus į repeticiją, su juo nediskutuoti ir nepasibandyti būtų didelė klaida. Jeigu nori būti atviras, sieki diskusijos, tada reikia ir įsileisti. Kitaip nesuprantu.“ 

Salonas