Režisierius Marius Pažereckas: išmok šokinėti per matricas

Akvilė Melkūnaitė 2018 02 28 menufaktura.lt
Marius Pažereckas ir spektaklio „Labas rytas, pone Triuši“ aktoriai. Algirdo Kubaičio nuotrauka
Marius Pažereckas ir spektaklio „Labas rytas, pone Triuši“ aktoriai. Algirdo Kubaičio nuotrauka

aA

„Kai statai pjesę, niekur nuo savęs nepabėgi. Svarbu, kad tau pjesės temos artimos, kad nemeluotum visų pirma sau, o tada ir žmonės - kam reikia - pamatys“, svarsto Marius Pažereckas, baigęs režisūros studijas Klaipėdos universiteto menų akademijoje. Nuo 2013 metų jis dirba režisieriaus asistentu Klaipėdos dramos teatre ir vaidina jo spektakliuose. 2007 m. kaip režisierius debiutavo tarptautiniame šiuolaikinio meno festivalyje „PLArTFORMA“ spektakliu „Globotinis nori būti globėju“ (pagal Peterį Handke), 2015 m. Pilies teatre pastatė Yasminos Reza „Skerdynių dievą“, o 2017 metų pabaigoje Klaipėdos dramos teatre - Švedijoje gyvenančio serbų dramaturgo Milan Marković Matthis pjesę „Labas rytas, pone Triuši“, skirtą jaunimui.

Atrodo, kad vaidinantys tavo spektaklyje patiria vaidybos džiaugsmą ir žiūrovus juo užkrečia. Kodėl pasirinkai būtent šią pjesę?

Gal tada buvo man sunkus metas. Dvasiškai: nuolatinis lėkimas visur. Kaip išgyventi, ką daryti? Buvo toks labai liūdnas laikas. Kaip tik tuo metu paskaičiau tą pjesę - „Labas rytas, pone Triuši“. Tada buvo „persivertimo laikotarpis“: pamačiau Triušį savyje, atėjo ir mintis, kad reikia mažiau parintis, mažiau galvoti, o daugiau daryti. Tas buvo svarbu.

Kai mirė mano bočius, aš vienintelis šeimoje turėjau mašiną, todėl greit parvažiavau į Plungę. Močiutė pasigavo ir sako: dabar važiuosi su manim, aprodysiu, ką reikia daryti, kai aš numirsiu, nes mamą ištiks šokas. Tas močiutės ramumas ir net ironijos prieskonis balse paskatino iš gyvenimo priimti tai, ką jis duoda. Nesvarbu, ar tai gera, ar bloga - priimti kaip natūralų dalyką. To ir pats mokausi kalbėdamas teatro kalba. Esu tikras degtukas, o mano močiutė į viską žiūri su šypsena, nors viduje ir skauda, bet visada įžvelgia teigiamus dalykus. Kartais pasako su ironija, per juoką. Kaip ir Triušis į viską žiūri su šypsena. Šito norisi išmokti ir pasiūlyti kitiems taip žiūrėti į pasaulį.

Pjesė padeda išsivaduoti iš nerimo?

Pamatai, kaip tai yra absurdiška. Galvoji, kad kažkas yra labai blogai, o net spektaklio metu pamatai, kad tai niekinga ir nereikšminga. Algirdas Julius Greimas yra pasakęs: „Po Camus ir Sartre´o į ką nors per daug rimtai žiūrėti, ypač į save, yra taip juokinga...“

Ta pjesė labai šviesi, man ji pasirodė turinti budistinės filosofijos. Jos pradžioje rodomas Jovano gyvenimas nuo kritinio taško - žmogus žudosi, netekęs vilties, viskas jo gyvenime blogai, staiga jam pasirodo Triušis ir sako: ko tu taip kankinies? Gyvenk paprasčiau, išmok šokinėti per matricas. Turbūt kiekvienas žmogus gyvena atskiroje matricoje, visi skirtingose... Panašiai ir Mažasis Princas per planetas šokinėja. Jaunimui reikia to laisvumo, draivo, lengvumo, lengvumo!

Ar Jovanas išgyvena, kaip toliau plėtojasi jo istorija? Norėčiau tikėti, kad jis nepasiduoda, išmoksta šokinėti per planetas, nors ir vartotojiškumo išplauta sąmone.

Ar jau žinojai dramaturgą?

Nieko nežinojau. Gavau paskaityti kelias pjeses. O tas lengvumas man patiko.  

Studijavai režisūrą, tavo mokytojai - Velta ir Vytautas Anužiai, Darius Meškauskas, Regina Šaltenytė... ir dirbdamas čia turbūt kaupi žinių bagažą?

Kaip atėjau į teatrą: su kursiokais pastatėm „Lietuvius“ pagal Gintaro Grajausko pjesę, režisavo mano kursiokas Donatas Savickis. Dirbau ir pas režisierę Marą Kimelę, buvau prieš metus baigęs. O Darius Rabašauskas pakvietė dirbti į teatrą. Iš pradžių buvo ir režisūra, ir vaidyba, paskui susibalansavau.

Ar tu griežtas režisierius?

Nuo aktoriaus priklauso.  Vieni mėgsta patys sukurti vaidmenį, įsijaučia, pagauna, tada būna labai gerai: žmogus laisvas scenoje, to ir reikia. To ir noriu - kad būtų gyva. O kai sustatai...

Kokie režisieriai tau imponuoja?

Dabar labai domiuosi lenkų teatru, jis labai patinka. Krzysztofas Warlikowskis, Grzegorzas Jarzyna. Įdomu, kad jis, baigęs filosofijos studijas, staiga tapo puikiu režisieriumi, kuris išanalizuoja pjesę, žiūri į tai atsakingai ir su užsidegimu. Pastaruoju metu lenkų teatras man - kažkas nuostabaus. Tai, ką jie kuria - aktualu, stipriai padaryta, laužomi standartai, šokinėjama nuo temos prie temos, nuo vienos formos prie kitos... Mane tai labai veža. Labai noriu pats nuvažiuoti į Varšuvą pažiūrėti, eičiau į Jarzynos spektaklius.

Spektaklyje kalbate apie vartojimą. O kaip su kultūros vartojimu? Pasiūla didelė. Kaip susigaudyti?

Vartojimas prasideda nuo to, kad yra publikai pataikaujantys spektakliai ir nepataikaujantys. Man atrodo, kad Klaipėdoje teatras ir kultūra labai pataikauja publikai. O jei nepataikauji, esi neįdomus: „nesuprantu ir neįdomu“. Kalbant apie teatrą, man atrodo, kad Klaipėdos publika labai išlepinta.

Gaila, kad žmonės neina į sudėtingesnius spektaklius, kur reikia pagalvoti, pabūti su savimi, susidurti su savo problemom.

Skaičiau labai gerą straipsnį „Verslo žiniose“ apie reklamą ir vartojimą: kaip per reklamą vyksta smegenų plovimas. Daviau aktoriams paskaityti. Žmonės lyg ir gyvena, bet jei visai nusivylę, lieka vienintelis dalykas - save griaužti, kad kažko neturi, gyvenime neturi tikslų. Tokie žmonės tiesiog sėdi, būna su savimi, ant savęs pyksta, ėda save iš vidaus. Ir kai nebėra gyvenimo džiaugsmo, labai baisu. Būna žmonių, kurie iš liūdesio eina apsipirkti, nors psichologai sako kaip tik šito nedaryti, nes tai blogiausia išeitis.

Kokie būdai tam džiaugsmui pažadinti?

Pilna būdų, juk yra gamta, yra jūra. Yra draugai. Su draugais pabūti, išeiti prasiblaškyti. Yra budistinis požiūris. Žiūrėjau Dalai Lamos kalbos transliaciją, jos būna per feisbuką. Borisas Grebenščikovas paklausė jo, kaip patirti tikrąją laimę. Dirbi, dirbi, nervuojies. O jam sako: tu daryk ramiai, tvarkingai. Geras darbas tas, kuris padaromas ramiai, nesinervuojant. Tai ką, man visai nedirbti? Ne, sako, dirbk, tiesiog nesinervuok, neimk visko taip giliai į širdį...

Kai statėm spektaklį, tas ir buvo svarbu - kad Mikas (aktorius Mikalojus Urbonas) pagautų Triušio lengvumą. Man ta idėja svarbiausia: lengvumas, požiūris į pasaulį, žmones lengvai ir be pykčio, atleidžiant, besišypsant. Tas budistinis paprastas požiūris į pasaulį mane labiausiai ir sužavėjo toje pjesėje. Būū! Tegu viskas teka. Aišku, tai sunku dabartinėje visuomenėje, bet įmanoma.

Būti savimi. Nebijoti būti savimi - jaunam žmogui noriu pasakyti: reikia nebijoti būti savimi. Nebijok!

Koks tavo vidinis gyvūnas? Ar Triušis tau artimas?

Katinas. Jis vaikšto vienas. Nors nesu vienatvės mėgėjas.

Dirbi tokioje aplinkoje, kur vienatvę mėgstančiam būtų sunku.

Aš labai bijau bendrauti su žmonėm tiesiog... čia esi priverstas bendrauti, o bendraudamas, bandydamas reikšti mintis, tobulėji.

Ar statysi dar spektaklių?

Aišku.

Salonas