70-metį švenčiantis Adomas Jacovskis: kai pavyksta padaryti tai, ko siekei – čia jau laimėjimas

Monika Gimbutaitė 2018 01 14 15min.lt, 2018 01 14
Dailininkas Adomas Jacovskis. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Dailininkas Adomas Jacovskis. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Šių metų sausio 14 d. scenografui ir tapytojui Adomui Jacovskiui, per savo kūrybinį kelią pelniusiam daugybę apdovanojimų Lietuvoje ir už jos ribų, sukako 70 metų. Adomas Jacovskis 15min.lt sutiko papasakoti apie savo kūrybinį kelią bei didžiausias pergales karjeroje.

Esate ir scenografas, ir tapytojas. Ar žvelgdamas į savo kūrybinį kelią galėtumėte sakyti, jog kuri nors iš šių sričių dominuoja, ar jums kaip menininkui jos visad buvo lygiavertės?

Tapyba man visad buvo svarbesnė. Deja, daugiau laiko skiriu scenografijai, prie tapybos dabar beveik nedirbu.

Tapyba yra kaip poezija, o scenografijoje yra ir gamyba, ir derinimas su kitais žmonėmis... Nuo daug ko priklausai. Kolektyvinis menas man mažiau prie širdies. O tapyboje priklausai tik pats nuo savęs.

Menotyrininkai, kalbėdami apie jūsų kūrybą, pastebi scenografijos įtaką tapybai ir atvirkščiai. Ar jūs pats su tuo sutiktumėte?

Nėra jokios įtakos. Jei ją pamato, reiškia, klysta. Tai visiškai skirtingi pasauliai.

Koks tuomet jūsų paties santykis su menotyra, kritika?

Neturiu jokio santykio. Kažkada turėjau, bet dabar nebeskaitau. Man pačiam neįdomu - taip ir parašykit. Jei rašytų įdomiai, gal būtų kitaip. Aišku, būna gerų straipsnių, kuriuos skaitau, bet tarp jų retai atsiranda tų, kurie publikuojami lietuviškoje spaudoje.

Ko, jūsų manymu, reikia gerai scenografijai?

Svarbiausia, kad būtų geras režisierius. Scenografas turi geram režisieriui nesugadinti spektaklio, o, jei gali, dar ir padėti. Taip yra dramos teatre.

Operos teatre viskas truputį kitaip. Ten reikia daugiau bendrauti ne tiek su režisieriumi, kiek su kompozitoriumi. Tai sakau perkeltine prasme, nes kompozitorius gali būti miręs. Reikia klausytis muzikos, viskas yra joje.

Su kokiais režisieriais jums dirbti buvo įdomiausia?

Įdomiausia buvo jaunystėje dirbti su Eimuntu Nekrošiumi, o dabar su Rimu Tuminu. Kai buvau jaunas ir nepatyręs, ne taip jau mylėjau teatrą ir ne tiek daug apie jį išmaniau. Iš Nekrošiaus išmokau daug. Visi žino, jog jo teatrinis mąstymas nestandartinis, labai savotiškas. O tai, ką daro Tuminas, man kaip žmogui yra labai artima.

Kalbėdamas apie savo tapybą viename interviu esate sakęs, kad „norite tapyti vis tą patį, tik dar geriau“. Iš kur kyla šis noras?

Jaučiu, kad dar nepadariau to, ko norėjau. Gal dar padarysiu, nežinau. Bent jau bandau.

Sunku paaiškinti keliais žodžiais, bet tai nėra tobulumo siekis. „Geriau“ reiškia „geriau man“. Kad patiktų man, nesvarbu, kaip atrodys kitiems. Tai ne tiek noras tapyti vis tą patį, kiek nenoras tapyti ką nors kito. Tik Picasso vieną dieną galėjo tapyti kubistinį paveikslą, kitą dieną realistinį ir t.t. Visi kiti tęsia tą pačią istoriją beveik visą gyvenimą, nedaug ką pakeisdami. Braižas susiformuoja su laiku.

Ką jūs laikytumėte didžiausiu laimėjimu savo karjeroje?

Kai pavykdavo padaryti gerą spektaklį arba nutapyti paveikslą taip, kaip aš norėjau. Kalbėdamas apie laimėjimus neturiu omenyje premijų ar prizų, kalbu apie savo asmeninius patyrimus. Kai pavyksta padaryti tai, ko siekei - čia jau laimėjimas. O kitą dieną apie tai jau pamiršti.

Ar tokie asmeniniai laimėjimai aplankydavo dažnai?

Būdavo, būdavo... Bet teatre dažniau nei tapyboje.

Prie ko dirbate šiuo metu?

Po mėnesio turėsiu Piotro Čaikovskio operos „Pikų dama“, kurią režisuoja Rimas Tuminas ir Anželika Cholina, premjerą Maskvos didžiajame teatre.

Salonas