Dykros ilgesys. Pokalbis su Agnija Šeiko

Sondra Simanaitienė 2018 01 04 dance.lt, 2017-12-29
Šokėja, choreografė Agnija Šeiko. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Šokėja, choreografė Agnija Šeiko. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Agnija Šeiko - šokėja, choreografė, šokio teatro „Padi Dapi Fish“ įkūrėja ir direktorė

Kaip save pristatytum be „makiažo“?

Galvoju, kad dabar visose srityse yra laikas žengti žingsnį, - tolyn, į viršų ar gilyn į save. Atsiranda naujo pjūvio per visas sritis poreikis. Man atrodo, kad esu virsmo būsenoje. Jei reikėtų save pristatyti be visko, kas aš buvau ligi šiol, sakyčiau: aš vėl neatpažįstu savęs, man reikia naujų instrumentų, naujos kalbos.

Tapatybės klausimas tave lydi nuo tada, kai pradėjai save konstruoti kaip individualią šokėją ir choreografę, savo darbus rodyti Lietuvoje ir užsienyje, kai prieš penkerius metus Klaipėdoje su kolegomis įkūrei šokio teatrą „Padi Dapi Fish“. Iš pradžių tas konstravimas buvo labai logiškas ir išmąstytas, atsiribojant nuo emocinio šokio pateikimo. Tuo metu daugelis tavęs nesuprato ir tu pradėjai galvoti kodėl. Ir taip atsirado tapatybės tema tavo kūryboje, tikintis, kad savęs paieška yra kiekvienam rūpimas klausimas ir duosiantis raktą žiūrovui suprasti tavo spektaklius. Pamenu, viename pirmųjų spektaklių su šokėjais analizavote mėgstamiausias vaikystės pasakas, galvojote, kodėl tie veikėjai jums buvo pavyzdžiais, taip bandydami prieiti iki to, kas esate šiandien.

Taip, visi pastarųjų penkerių metų mano spektakliai, intuityviai ir apgalvotai, liečia tapatybės klausimą. Ir šis dabarties momentas, kad aš vėl esu prieš savo vaikišką, neatpažįstamai svetimą veidą, mane labai jaudina.

Kai formavausi kaip kūrėja, paniškai bijojau eiti per jausminį pateikimą, norėjau nutolti nuo emocinio šokio suvokimo. Sąmoningai bandžiau atsisakyti grožio (iš)panaudojimo savo spektakliuose. Siekiau paveikti žiūrovą ne tiesiogiai dirginant jo jausmus, bet per aplinkui. Kas yra šokis? Ar tik jis nėra tai, kas labiausiai ir gali paliesti žmogaus mąstymą? Intelektualinis etapas buvo reikalingas, aš jo neišsižadu.

Savo spektakliuose daliniesi nuojautomis ar jau suvoktais atradimais? Ar sieki, kad menas būtų malonus, teiktų poilsį ar nebijai rodyti bjaurastį?

Visada reaguodavau agresyviai, kai sakydavo, kad menas yra pramoga. Dabar jau stengiuosi į šią nuomonę taip stipriai nereaguoti ir suprasti, kad žmonės turi teisę menuose ieškoti ir poilsio.

Ar šią tavo reakciją formavo Klaipėdos žiūrovo požiūris ar platesnis?

Mano reakcija buvo bendro pobūdžio, nenukreipta lokaliai į Klaipėdos žiūrovą. Geografija nesvarbi. Aš iš esmės prieštarauju suvokimui, kad menas atlieka pramogos funkciją. Prieš dvylika metų išvažiavau mokytis į Roterdamo šokio akademiją, nes manęs netenkino situacija Lietuvoje.

Ką tau davė studijos Roterdame? Kodėl nelikai užsienyje?

Manau, kad nėra prasmės visiems suvažiuoti į vieną gerą vietą ir ten pasilikti. Mano grįžimo į Lietuvą priežasčių buvo daug: nuo idėjinių iki šeimyninių. Išvažiuodama jau dėsčiau universitete ir žinojau, kad grįšiu pasikeitusi ir keisiu situaciją namuose. Turėsiu galios ir jėgų tai daryti. Turbūt, esu idėjinis žmogus. Man svarbu skleisti žinią. Ne tik būti savimi kaip kūrėja, bet ir atsidurti „dykroje“, taip vadinasi ir vienas mano spektaklis.

Niekada nesitikėjau, kad kažkas duos darbo. Man buvo svarbu daryti, ką aš labai noriu daryti, o Klaipėdoje nebuvo kur. Tam reikėjo įkurti savo teatrą ir įrodyti, kad ir čia gali būti šiuolaikinis šokis. Norėjau auginti savo bendraminčių ratą, formuoti kitokį suvokimą. 

O kas tau padėjo būti stipriai Lietuvoje? Kas tave palaikė? 

Jau prieš išvažiuojant į Roterdamą sulaukiau daug dėmesio. Audronis Imbrasas įkūrė Lietuvos šokio informacijos centrą ir ilgus metus buvo tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ vadovas. Audronis Imbrasas, galiu drąsiai sakyti, visiems dabartiniams šokio kūrėjams padėjo įgyvendinti savo idėjas, skatino ir palaikė. Jam visada buvo labai svarbu, kad šokis augtų. Juk tuo metu „Naujasis Baltijos šokis“ atveždavo spektaklius į Klaipėdą ir mes galėjome matyti naujausias tendencijas. Buvo situacijų, kad Audronio Imbraso dėka aš atsidurdavau ten, kur turėjau būti. Turiu omeny, tarptautinio bendradarbiavimo situacijas. Nors, žinoma, aš ir mano kolegė Goda Giedraitytė dėjome daug pastangų, kad susiformuotų tarptautinių ryšių tinklas. Tačiau Audronio Imbraso įnašas, dirbant su jaunaisiais kūrėjais, suteikiant jiems tarptautinės scenos galimybes, buvo ir yra labai reikšmingas. Sakyčiau, kad šiuo metu Lietuvoje komunikacija tarp trijų pagrindinių miestų, skirstant dalyvavimą užsienio šalių festivaliuose, yra draugiška ir pagrįsta pasitikėjimu.

Koks šiandien yra „Padi Dapi Fish“ teatras? Žinau, kad trupė pasipildė šokėjais iš Kauno. Kodėl jie nori dirbti Klaipėdoje?

Dabar mūsų teatre yra keturiolika žmonių, dalis dirba teatre, kiti yra laisvai samdomi. Nauji veidai iš Kauno pirmiausia atvyko pasikalbėti apie tai, kad jie nori pakeisti vietą ir renkasi kur važiuoti - į Klaipėdą, Vilnių ar užsienį. Juos patraukė kitokia mūsų teatro struktūra. Tai, kad mes esame aktyvūs įvairiose srityse ir tai, kad po mūsų stogu galima patiems kurti spektaklius. Turėti erdvę savo kūrybai, galėti būti pedagogais - jiems buvo vienas iš pagrindinių akstinų atvažiuoti į Klaipėdą.  Pastebėjau, kad jaunus žmones likti arba atvažiuoti motyvuoja galimybė tobulėti ir mokytis. Piniginis motyvas nėra lemiantis.

Tobulėjimui yra svarbios gastrolės, svetimos scenos. Kur keliaujate, kas mato „Padi Dapi Fish“ teatro spektaklius pasaulyje?

Intensyviausi gastroliniai metai buvo pastarieji dveji. Per pusantrų metų į Kiniją skridome šešis kartus. Šokome spektaklius vaikams „Baltąją lopšinę“ ir „Apkabinsiu tave“. Kinijos rinka atvira, jie turi daug festivalių ir daug vaikų. Nors šiuolaikinis šokis Kinijoje nėra labai populiarus, bet vaikiškus spektakliusį savo rinkąjie įsileidžia. Džiaugiuosi, kad užmezgėme asmeninius kontaktus su Šanchajaus tarptautinio šokio centru. Dabar jaujie patys mus reklamuoja.

Ne pirmi metai dalyvaujame Europos organizuojamame festivalyje vaikams Vašingtone (JAV). Spektaklius vaikams rodėme D. F. Kenedžio centre, įvairiose mokyklose, netgi tose, kurios veikia pavojinguose juodaodžių rajonuose. Labai įdomus patyrimas. Mūsų spektaklius matė Norvegijos, Švedijos žiūrovai. Suomijoje dėstau ir rengiu kūrybines dirbtuves.  

Svarbi jūsų teatro veiklos sritis yra šokio ir judesio terapija, kurio profesionali mokytoja Klaipėdoje yra Dovilė Binkauskaitė. Koks tavo požiūris į šokį kaip terapiją?

Neseniai dalyvavau diskusijoje tema „Menas kaip instrumentas keisti visuomenę“, kurioje dominavo politinis aspektas ir daugelis menininkų pasisakė, kad menas neturėtų tapti instrumentu politinėms idėjoms įgyvendinti. Taip, bet menas sugeba labai stipriai paveikti žmogų, vadinasi, jis gali pastūmėti žmones daryti tam tikrus pokyčius. Aš, aišku, galvoju ne apie politinius, o apie bendruomeninius, asmeninius pokyčius.

Neseniai su Dovile vedėme šokio dirbtuves miestiečiams, kurie susirinko po darbų, atėjo tiesiai iš ofisų. Po užsiėmimo jie nustebo, kad sugebėjo taip greitai atsipalaiduoti ir susidraugauti su nepažįstamais žmonėmis. Judesys turi galią suartinti ir išlaisvinti nuo įtampos. Tokia judesio prigimtis.

Aš visada buvau susikoncentravusi į profesionalųjį meną, todėl iš pradžių į darbą su nešokančiais žmonėmis žiūrėjau atsargiai. Bet Dovilė mane vedė, parodė, kaip galima dirbti su turinčiais negalią ir ši patirtis iš esmės pakeitė mano požiūrį į bendruomenę. Pamačiau, kad neįgalūs žmonės gali dalyvauti šokio projektuose pilnavertiškai, drauge su profesionalais. Tai, ką mes kuriame scenoje yra dalis to, kas vyksta aplink sceną. Matau prasmę tęsti šią veiklą. Juolab, kad  patvirtinimą gaunuiš platesnės aplinkos - į Klaipėdą atvyko šiuolaikinio šokio atstovai iš Prancūzijos, kurie pasidalino darbo su bendruomene patirtimi. Panašūs procesai vyksta visur, tik mes esame pradžios etape, o prancūzams tai jau įprastas dalykas.

Kalbant apie dabar dažnai keliamą reikalavimą - auditorijos plėtrą, žiūrovo ugdymą - darbas su bendruomene yra esminis. Jei žmogus pats sudalyvauja, jis ateina į spektaklius pamatyti to, ką jis jau sugeba atpažinti. Susikuria grandinė.

O kuo skiriasi jūsų šokio užsiėmimai nuo kitų?

Šokėjų kalba yra judesys. Atėjusiajam pas mus žmogui mažiausiai reikia stengtis suprasti, ką jis šoka. Mes dirbame, išnaudodami natūralų žmogaus judesį.Yra didelis skirtumas tarp, pavyzdžiui, tango šokio pamokų ir mūsų užsiėmimų. Mes nemokome konkrečių schemų, žingsnių, taktų. Mes siekiame sukurti žmogui komforto būseną savame kūne. Jam nereikia specifiškai mokytis. Jam duodamos tokios užduotys, kad jis pradeda šokti iš pradžių net nesuprasdamas, kad jau šoka. Vedame paskui save taip, kad žmogus nepastebi mūsų vedimo ir pamažu atranda, kad kūnas nėra jo kalėjimas. Svarbu sukurti atmosferą, kurioje neegzistuotų vertinimas ir lyginimas. Viskas yra teisinga, ką darai - tai pagrindinis principas dirbant su žmonėmis, neturinčiais šokio patirties. Šį suvokimą reikia auginti, nes žmogus iš tiesų net nežino, ką jo kūnas gali, kokios reakcijos gali pasireikšti jo mintyse, dirbant su judėjimo praktikomis. Juk dažniausiai žmogaus kasdienis judėjimo limitas yra konkretus ir baigtinis. Mes siekiame praplėsti žmogaus judesių galimybes, tuo pačiu, pastebime, kad plečiasi ir jo suvokimo horizontas.

Šiuolaikinis šokis perteikia būsenas, mažiau ritualinius, tradicinius veiksmus. Ar šiuolaikinis šokis yra natūralus ir jam suprasti nereikia edukacijos, ar vis tik norint suprasti reikalingas specialus gilinimasis?

Tebeturime klaidingą, ateinančią iš XIX a. sampratą, kad kiekvienas šokio judesys turi kažką reikšti, iliustruoti. Mes sakome, stop, nereikia nieko suprasti. Pagalvok, ar buvai įtrauktas į patyrimą. Ne kokią schemą sušokome, bet ką tu savyje sušokai, žiūrėdamas į mus šokančius? Šokis turi galimybę patraukti žmogų į jam nežinomą, naują lygmenį.

Šiuolaikinio šokio atlikėjas susiduria su nuolatiniu poreikiu save atnaujinti, išlikti maksimaliai jautriu aplinkai. Kokias ribas turi peržengtipats šokėjas? Kokie vidiniai barjerai atspindi šokėjo mentalitetą šiandien?

Šokėjai yra labiausiai nomadiška gentis pasaulyje. Šiais laikais nesvarbu, kokios tautybės esi, kur tu gyveni. Tai ir stiprybė, ir silpnybė. Atrodo, kad niekur daugiau nėra tiek įvairovės ir maišymosi kaip šokio srityje - tai tautų, rasių, asmenybių, seksualinių orientacijų katilas, didžiausia viso to koncentracija.

Svarbiausia šokėjui išlaikyti jautrumą, bet, kita vertus, perdėtas atvirumas veda prie savo nuostatų, vertybių atsisakymo. Tuomet iškyla pavojus tapti neįdomiu, savo tapatybę praradusiu atlikėju. Kartais, jei šokėjas turi aiškius moralinius įsitikinimus ir jų laikosi, jis patiria kolegų nepasitenkinimą ir vertinimą kaip esą neprofesionalaus atlikėjo. Nėra lengva šokėjui išbalansuoti tarp natūralaus atvirumo ir savęs prievartavimo išversti išorėn viską, ką turi. Šokėjui iškyla pavojus prarasti savastį. O juk choreografai, žiūrovai ieško specifiškai originalaus atlikėjo. Reikalingas balansas tarp to, kad tu gali viską, neprarasdamas savojo veido. Tokių šokėjų yra ne daug, jie yra paklausūs, nes ištransliuoja specifišką informaciją. Dažniausiai tai būna kontrastingos, dramatiškos, emocionalios asmenybės.

Atvirumas, profesionalumas, autentiškumas - derinys, reikalingas šiuolaikiniam šokėjui.

O kas yra tavo autentiško įkvėpimo šaltinis - kultūra ar natūra?

Žmonės. Susitikimai. Kitos kultūros. Nuo mažens mėgau keliauti. Domiuosi kitų sričių kūryba. Kai esu kūrybiniame procese, sąmoningai stengiuosi nevartoti kultūros, kad išvengčiau tiesioginės ir pasąmoninės įtakos. Aš greitai persiimu kito žmogaus maniera, kalbėjimo būdą, todėl būna periodų, kai tikslingai atsisakau to, kas man įprasta.

Niekada nesu sakiusi, kad mane įkvepia gamta. Gamta man teikia įžeminimo, sugrįžimo, nusiraminimo jausenas. O kūrybai man visada reikėjo įtampos. Bet gal dabartinis virsmas veda mane prie to, ko niekada nedariau? Pavyzdžiui, atgal į gamtą? (Juokiasi - S. S.)

Salonas