Doloresa Kazragytė: kiekvienas esame ypatingas ir nepakartojamas

Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė 2017 11 06 kamane.lt, 2017 10 30
Doloresa Kazragytė - Fru Tesman (Henriko Ibseno „Heda Gabler“, režisierius Gintaras Varnas, 1998 m.). NKDT archyvo nuotrauka
Doloresa Kazragytė - Fru Tesman (Henriko Ibseno „Heda Gabler“, režisierius Gintaras Varnas, 1998 m.). NKDT archyvo nuotrauka

Doloresa Kazragytė - išskirtinio talento teatro ir kino aktorė, rašytoja, neseniai atšventusi 75 metų jubiliejų. Teatralė paminėjo ir 50 metų buvimo teatre sukaktį. Šia proga jubiliatei buvo įteiktas Kultūros ministrės Lianos Ruokytės-Jonsson padėkos raštas ir Kauno miesto savivaldybės Santakos 3-ojo laipsnio garbės ženklas. Įkvepiančiame pokalbyje kūrėja dalijasi savo neblėstančia vidine šiluma, nueito kūrybinio kelio akimirkomis bei išmintimi apie tai, kas iš tikrųjų yra vertinga ir amžina.

Nacionaliniame Kauno dramos teatre pradėjote dirbti nuo 1969 metų, prieš tai porą metų vaidinote Lietuvos nacionaliniame teatre. Scenoje praleidote net penkias dešimtis savo gyvenimo metų. Kaip žvelgiate į šį nugyventą laiką? Kokie pamąstymai ir prisiminimai užplūsta?

Iš teatro išėjau 2003 metais po to, kai teatras pasikeitė. Anksčiau buvo vyriausias režisierius, tada jau etatiniai režisieriai, kurie patys turėjo statyti spektaklius, ir staiga viskas pasikeitė - teatro vadovas pasidarė vienintelis visų viršininkas. Neliko etatinių režisierių, iš teatro išėjo J. Vaitkus. Atėjo J. Jurašas ir pakabino sąrašą aktorių, kurie jam nereikalingi. 1990 metais, grįžęs iš Amerikos, jis statė spektaklį „Smėlio klavyrai“. Man atrodė, jog jis labai pasikeitė, neigiama prasme, nes iki „Barboros Radvilaitės“ (1972 m.) jis buvo kitoks. „Smėlio klavyrai“ buvo labai įdomus spektaklis, bet po J. Vaitkaus man daug kas jame pasirodė kiek primityvu, kadangi šis režisierius vis dėlto mūsų teatre prabuvo keturiolika metų ir sukūrė puikią vaidybos mokyklą, kurioje jaunas aktorius galėjo vaidinti daugelyje skirtingų vaidmenų, daug ką išbandyti ir taip save auginti. O J. Jurašo spektaklyje man viskas atrodė tik kaip J. Vaitkaus atgarsis. Tiesiog buvo toks laikas, nepriklausomybės atgavimas, ir lietuvybės motyvai tuo metu buvo itin populiarūs, bet man visa tai atrodė kaip savotiška spekuliacija.

Bet Jūs nepapuolėte į tą „juodąjį“ sąrašą?

Ne, manęs neatleido, bet aš labai gyniau kolegas, kurie buvo atleisti. Drąsiai išsakiau savo nuomonę režisieriui. Jis suprato, kad aš nesu ta aktorė, kuri jį dievina. Tad apie J. Jurašą galiu kalbėti tik iki „Barboros Radvilaitės“, po kurios jis išvyko. O kai grįžo iš Amerikos, viskas tapo kitaip. Ką Amerika padaro su žmonėmis?! Paverčia juos kažkokiais paviršutiniškais. Manau, kad kalta kitos kultūros įtaka. Nesupratau, kam reikia spekuliuoti ta lietuvybe. Bet žmonės labai veržėsi į teatrą pamatyti spektaklio, nes prieš tai nebuvo viso to matę. Buvo nauja ir neįprasta išgirsti garsius lietuviškus vardus scenoje ir pan. Bet meno tame labai daug nemačiau. Mes pasidarėme svetimi. Ir daugiau jis niekada manęs nekvietė vaidinti, net jeigu ir būtų kvietęs, būčiau pati atsisakiusi. G. Varnas, J. Vaitkus, R. Tuminas, E. Nekrošius, G. Padegimas - tai mano širdies režisieriai. Nenoriu nieko smerkti, bet man tiesiog nebuvo įdomu. Vėliau, 58-erių, išėjau iš teatro į pensiją. Supratau, kad noriu būti laisva nuo šio teatro, nuo visų tų mėtymų ir teatro vadovų.

Visgi po kiek laiko vėl sugrįžote, vaidinate ir Vilniaus, ir Kauno teatruose.

Nenoriu pasirodyti ta senute, kuri sako, kad viskas, kas buvo anksčiau, buvo nuostabu, o dabar jau viskas blogai. Ne. Aš tiesiog kurį laiką nėjau į teatrą, nesidomėjau juo. Kaip sakoma, nuo meilės iki neapykantos vienas žingsnis... Pajutau nenorą būti teatre. Sėdėti salėje, kažką žiūrėti, dalyvauti, turėjau kvietimų į mažus miestelius, bažnytkaimius ir man to pakako. Man tai patiko, nes ten darydavau tai, ką noriu. Aš kalbu apie Dievą, amžinybę, apie tai, kad mes esame nepakartojami, kad mes nemirsime, kad mūsų egzistencija tęsis toliau ir pan. Aš noriu žmonėse įkvėpti norą gyventi, skatinti tikėti. Savo knygose paskelbiau, kad nenoriu teatro, tad manęs niekur niekas ir nekvietė. Tiesa, kvietė į serialus, bet aš sumelavau, jog esu Anglijoje (juokiasi). Nes supratau, kad serialuose vaidinti nenoriu. Man tai atrodė toks paviršutiniškas populiarumas.

Dabar vaidinu „Astridoje“ (NKDT) ir „Didvyrių aikštėje“ (LNDT). Esu labai dėkinga teatro vadovui E. Stancikui, nes jis man vis skambino ir ragino važiuoti susitikti su režisieriumi Krystianu Lupa ir pabandyti gauti vaidmenį jo spektaklyje „Didvyrių aikštė“. Per nenorą ir priešinimąsi aš vis dėlto nuėjau. Mane pasirinko nedideliam, bet reikšmingam vaidmeniui. Esu labai dėkinga ir E. Stancikui, ir K. Lupai, nes su spektaklio gastrolėmis apsilankiau Kinijoje, Krokuvoje, Avinjone, Paryžiuje, Varšuvoje, Lione. Pamačiau pasaulį, pabendravau su nuostabiais aktoriais, su kuriais ne tik vaidinome, bet ir kartu vaikščiojome po šiuos miestus.

Siekiate kitus įkvėpti tikėti amžinybe, o iš kur pati semiatės tos neblėstančios energijos nepasiduoti ir tuo beatodairiškai tikėti?

Turbūt tai yra tikėjimas. Aš tikiu, kad žmogus yra Dievo sukurta būtybė. Ypač tai jaučiu, kai skrendu lėktuvu ir matau kosmosą, mažytę Žemę, kurioje grumiasi tie žmogeliai, kaip kokiame skruzdėlyne. Ir vis dėlto kiekvienas žmogus yra nepakartojamas. Atrodo, visi esame panašūs, bet mūsų liūdesiai, rūpesčiai skiriasi. Apskritai žmogaus siela visą laiką yra šturmuojama, kaip aš sakau, ir blogio, ir gėrio. Vienas tau sako daryti tą ir aną, kitas sako, daryk geriau taip. Bet visą laiką yra tos dvi priešingybės - tamsa ir šviesa, kurios žmoguje grumiasi. Ir turbūt tik nedaugelis stebi tą savo vidinę kovą. Dauguma galbūt į tai nekreipia dėmesio. Perka, stato, vartoja. Galvoja, kad turtas ir pinigai yra ta esminė veikla ir kitko nesuvokia. Kristus yra pasakęs, jog bus labai daug tokių, kurie eis plačiu keliu pro plačius vartus ir nesupras, kad tai yra ėjimas į mirtį. Bet tų, kurie eina siauru keliu, per ankštus vartus, yra labai nedaug.

Man atrodo, kad kažkas yra negerai su dabartiniais vaikais. Mes išaugome soduose, prie obelų, ežerų, nebuvo jokio interneto, televizijos. Turėdavome patys fantazuoti, kaip žaisti, ką veikti kieme. O dabar žiūriu į vaikus ir galvoju, kad mokykla ar darželis turėtų bent jau pirmus tris ar keturis metus vaikams kalbėti apie gailestingumą, gerumą, apie dalijimąsi su tuo, kuris neturi šokolado. Apie supratimą, kad kitas gyvena skurdžiau ir tu turi jam pagelbėti. Bet apie tai nekalbama. Iš pat pradžių vaikus moko dirbti su technologijomis, kurių aš neturiu ir nekenčiu. Tai yra labai didelė klaida, nes mažą vaiką galima visko geriausio išmokyti nuo pat pradžių.

Dabar mokyklose rengiamos karjeros savaitės, kur universitetai pristato studijas, vyksta paskaitos apie tai, kokiam reikia būti, kaip siekti karjeros. Mano laikais karjeristas buvo pats bjauriausias žodis, nes karjeristas lipa per kitų galvas, viską daro tik sau. Manau, kad reikėtų ir kitokių „savaičių“, pavyzdžiui, gailestingumo, draugiškumo, tikėjimo. Yra kaip yra, tačiau suvokiu, kad blogis niekada taip ir nepraris gėrio. Visada atsiras tokių sielų, jaunuolių, kurie iš prigimties suvoks atjautą, pagalbą seniems. Visada jų bus. Ir gal pasaulis nepražus.

O ar neaplanko tokie momentai, kai apima abejonės?

Tikrai aplanko. Kartais pradedi galvoti, na, kas tas rožančius ar maldos. Bet tada suvoki, jog ne tai yra svarbiausia. O svarbiausia tai, kad tu turi ryšį su antgamtiniu pasauliu, su visatos kūrėju. Visos galaktikos, juodosios skylės, kosmosas... Juk mokslininkai taip ir neįrodė, kas tai yra. Ar sprogo kažkas, ar nesprogo. Aš labai gerbiu mokslą, bet manau, kad kai kurių dalykų nereikėtų daryti. Kaip kad labai gabus, talentingas mokslininkas sugalvoja kurti kokią nors klonavimo ir ginklų tobulinimo programą. Verčiau bandytų išrasti vaistus, kažką kitką, kas padėtų žmonėms.

Iš vienos pusės pasaulis baisus, bet iš kitos pusės ir labai gražus. Prancūzų teologas, filosofas Žanas Gitonas yra pasakęs, kad vienintelis Žemėje sukurtas padaras yra žmogus, kuris žino, kad mirs, kuris laidoja savo artimus ir galvoja apie mirtį. Jis savo gyvenime turi du švyturius, kad visą tą būtį ištvertų. Pirmas švyturys - tikėjimas, nesvarbu, ar esi budistas, krišnaitas, ar krikščionis, svarbu yra tikėti į amžinybę. Antrasis - savo misijos suvokimas gyvenime, kitaip sakant, profesija, ką tu nori daryti gyvenime, ką jauti, ko trokšta tavo širdis. Ne dėl pinigų, ne dėl karjeros, bet kad darytum tai, ką moki ir tuo dalintumeisi su kitais. Ir viskas. Tik šie du švyturiai. Šio filosofo mintys mane labai įkvepia, skaitydama jo knygas mokausi.

Žinoma, yra lėkštų teologinių knygų, bet yra ir tokių nuostabių autorių, kaip G. K. Čestertonas, popiežius Benediktas XVI-asis, kurie parašo protingas, įdomias bei gilias knygas, kalbančias apie tikėjimą ir amžinybę. Apie tai, kad kiekvienas esame ypatingas ir nepakartojamas. Ir kad visada susitiksime su tais, kuriuos mylime, nes meilė yra pagrindinis dalykas. Ir kažkaip būsime kartu. Kaip tai įvyks, tikrai nežinau, čia kiekvienas gali fantazuoti kiek tik nori, bet mes neišnyksime, tai yra faktas. Ir jeigu dabar čia kas nors pastatytų ešafotą ir pasakytų: „Doloresa, atsižadėk amžino gyvenimo arba mes tau nukirsime galvą“. Atsakyčiau: „Kirskite“. Niekada to neišsižadėsiu, nes aš tai jaučiu. Jaučiu, kad visa tai yra.

Kas Jums yra laimė? Kuriais gyvenimo momentais supratote, kad štai, va čia tai yra ta tikroji laimė?

Robertas Keturakis, kurio kūryba lydėjo mane visą gyvenimą (ir mano rašymas prasidėjo nuo jo paraginimo), ant vienos savo knygos man parašė tokią epitafiją: „Vien tik kantrybė buka ramybės šiek tiek tau dovanos, o laimės nereikia...“. Pamenu, vaikystėje su kitais vaikais ieškodavome lėkštučių šukelių, kuriose būdavo kokia gėlytė ar paukštukas. Mes rinkdavome tas šukeles, iš jų sudėliodavome mozaiką, iškasdavome duobelę ir uždengdavome stiklu. Ir tai buvo mūsų laimės paslaptis. Sekretas.

Ištisinės laimės, kaip tokios, nėra. Galbūt ji aplankys po mirties, kada mes suprasime, kas yra laisvė, džiaugsmas, meilė. Todėl labai norėčiau visiems skaitytojams rekomenduoti Karlo Gustavo Jungo knygas. Ypač „C. G. Jung. Apmąstymai. Vizijos. Prisiminimai“. Labai daug minčių pasisemiu iš šitos knygos, apie tai, ką reiškia sapnai ir tie kitokie sapnai. Sapnai - ryšys su anapusiniu pasauliu. Per gyvenimą susapnuoji nedaug tokių sapnų, kada supranti, kad tai yra kažkas labai ypatingo ir vertingo. Jungas iš tokių savo sapnų suprato, kad egzistuoja pomirtinis gyvenimas, kad mirusieji rūpinasi mumis. Ir kad mes su jais susitiksime. Tokios knygos mane paremia ir sustiprina. Taip pat dar gamta. Pavyzdžiui, eini Ąžuolynu ir matai varnas, kurios atskrenda, tokios labai atsargios, bet vos pametus trupinių pradeda lesti. Man tai yra taip gražu. Arba eina žmogus ir vedasi šunį, kurio akis pamatai. Atrodo, lyg ir paprasti dalykai, bet tose smulkmenose slypi maži stebuklai, kurie mane labai palaiko ir leidžia priartėti prie to, kas yra laimė.

Spalio 19 d. Kauno Vinco Kudirkos bibliotekoje kauniečiams pristatėte savo naujausią knygą „Švytintis rūkas“. Kaip buvote sutikta? Ar daug gerbėjų dėmesio susilaukėte?

Tokie susitikimai visuomet prabėga nuostabiai šiltai. Atėjo pakankamai daug žmonių, nupirko nemažai knygų. Tik visą laiką, kai stoviu ir kalbu prieš šiuos žmones, galvoju, kad esu to neverta. Ir visada sakau: „Kiekvienas iš jūsų galite parašyti savo knygą. Tegul tai būna dienoraštis, įvairūs užrašai. Ar jūs publikuosite juos, ar ne, nesvarbu, bet tai liks jūsų anūkams, proanūkiams“. Laikas man parodė, kaip mes mažai dėmesio skiriame savo artimiesiems, tėvams. Amžinai neturime laiko, amžinai esame užsiėmę. Po savo mamos mirties atradau jos rašytą sąsiuvinį, kurį perskaičiusi labai daug sužinojau apie ją ir stipriai sielojausi dėl to, kad kiek dar daug aš jos nepaklausiau. Tad sakau ir jums, mieli šio interviu skaitytojai, rašykit kiekvienas, senas ir jaunas, apie kiekvieną savo dieną. Nes, kaip yra pasakęs A. Kamiu, neužrašyta diena - prarasta diena.

„Švytintis rūkas“ - ypatingai skambantis pavadinimas. Kodėl ir kaip jis atklydo į Jūsų mintis?

Kai išleidžiu knygą, metus, ar net dvejus nenoriu pagalvoti apie rašymą. Paskui po kokių pusantrų metų galvoje savaime pradeda suktis pavadinimas. Visų pirma, pavadinimas, o tik po to pradedu mąstyti, kodėl būtent toks. Šis pavadinimas siejasi su mano ežeru, prie kurio praleidžiu vasaras taip pat su kosmosu. Su tuo, kad eini į kažkokį rūką. Ta prasme, kad tavęs jau nebedomina nei gražios rankinės, nei bateliai, nei baldai, nei visos kitos materialinės vertybės. Ir tu pradedi eiti į tokį mistinį rūką, kuriame kažkas švyti. Tikėjimas. Angelai. Suvokimas, kad tu norėtum išnykti, numirti, ateiti iki to taško be jokio skausmo. Man švytintis rūkas yra tai, kad tu lyg eini į tą atsisveikinimą su žemišku gyvenimu, bet kartu dar labai daug kas švyti. Ir tai visai nebaisu, nes dabartinis pasaulis su gamtos užterštumu, su tuo siaubu, kas dedasi aplink, su ekonomika kelia šiurpą. Kartais pagalvoju, kad gal tikrai Dievas nuo mūsų nusigręžė.

Bet viltis yra visą laiką. Žmonėms užrašau savo knygose, kad jie tik neprarastų vilties. Spektaklyje „Astrida“ vaidinu pačią rašytoją ir tariu tokius jos žodžius: „Kiekvieną dieną gali atsitikti kažkas, kas bus mažytis stebuklas“. Tai gali būti netikėtas telefono skambutis, pavasarį pražydusi pienė asfalte, atsitiktinis pokalbis troleibuse, šunelio akys. Aš nenustojau laukti to stebuklo. Svarbiausia yra neprarasti vilties. Vilties, kad tu esi išskirtinis, ypatingas, amžinas. Mes neišnyksime po mirties, tik peržengsime slenkstį ir iškeliausime kažkur kitur.

Bet nedaugelis geba išvysti tuos mažus kasdienius stebuklus...

Jeigu Seimas studijuotų Evangeliją, jie rastų atsakymus į visus klausimus. Kristus yra pasakęs: „Yra kurti ir akli, jie klauso, bet negirdi, žiūri, bet nemato.“ Čia slypi tokia paslaptis, kurios mes nesuprasime. Bet galvoju, kad šitiems žmonėms, kuriems yra mažiau duota, kurie negali jausti visų šių prisilietimų prie amžinybės, jiems bus labai daug atleista. Todėl, kad galbūt jie daro kitokius gerus darbus. Gal, pavyzdžiui, jie kažko atsisakydami sušelpia kaimyną arba tiesiog gera daro patys dar to nesuvokdami. Kitas didžiuojasi, kad daro gerus darbus, kad aukoja ir stebi, ar kas jį mato, bet tai nėra nuoširdu ir tikra. Aukok, kai niekas nemato. Užjausk, kai niekas nemato. Tai yra svarbiausia. O jeigu yra neduota, tai bus duota Ten... Nes paskutinieji bus pirmieji...

Ačiū už pokalbį.

Salonas