Mindaugas Repšys: mano teatras už kulisų

Akvilė Melkūnaitė 2017 09 26 menufaktura.lt
Mindaugas Repšys. Linos Kynaitės nuotrauka
Mindaugas Repšys. Linos Kynaitės nuotrauka

OKT technikos direktorių Mindaugą Repšį scenoje galime pamatyti nebent grojantį pankroko grupėje „ToroBravo“. Tačiau be jo ir jo vadovaujamos juodarūbių žmonių komandos negalėtų įvykti OKT spektakliai nei Lietuvoje, nei užsienyje. Tai teatro technikai, jie paruošia „pakilimo aikštelę“ spektakliui ir prižiūri ją vaidinimo metu. Kai scena paruošta vienam iš spektaklių, pasikalbėjom su Mindaugu Repšiu.

Kokia yra keliaujančio teatro techninio direktoriaus darbo diena, kai atvažiuoji į gastroles?

Kolegoms iš teatro, į kurį važiuojam, visąlaik rašau, kad pradedam nuo devynių. Ateinam, laba diena, visi pasako vardus, kurių paskui niekas neatsimena, ir viskas. Tada dažniausiai iškraunam mašiną - sunešam į sceną dekoracijas. Pirmas dalykas - naujoje vietoje suvokti kasprie ko: metrai, centimetrai, kas kur klius, o kur neklius.

Ar tikras vaizdas atitinka tą informaciją, kurią būni gavęs iš anksto?

Taip, visais atvejais mums atsiunčia brėžinius, kartais nuotraukas. Bet matyti gyvai tai ir yra gyvai. Paskutinės OKT gastrolės buvo Ispanijoje su „Hamletu“. Atsiuntė brėžinį, jame nupieštos štangos. Visos nupieštos ir parašyta, kad ant vienos pririštas skuduras. Brėžinyje. Pririštas skuduras. Atvažiavę prašom jų tą skudurą nurišti ir iš to išeina didžiausia problema, kuri tęsiasi pusę dienos: niekas už jokius pinigus to skuduro nenuriš. Jie aiškina, kad brėžinyje tai pažymėta. Taip, brėžinyje pažymėtas skuduras... o teatre juk daug skudurų - įvairiausių kulisų, paskliausčių, atpakalių, kuriuos žmonėskiekvieną dieną perriša po kelis kartus pirmyn ir atgal. Man atrodo, paprasti teatro darbuotojai turėtų būti genialūs batų užrišėjai, nes jie tiek raištelių pririša... ant vienos paskliaustės turėtų būti gal koks šimtas.

O kiek paskliausčių gali būti ?

Gali būti ir penkios, ir šešios. O dar juk yra atpakalys! (Juokiasi)

Ar tai vadinamasis „zadnikas“?

Čia pagal išleistą penkių kalbų teatro terminų žodyną:scenos gilumoje yra atpakalys.

Džiaugiuos sužinojus naują žodį. Maniau, kad „galinė uždanga“...

Dar kartais vadina jį „horizontas“, bet „horizontas“ - ne visai tai, jis turėtų būti tapytas dalykas. Kuriame iš tikrųjų nupieštas horizontas. Kai seniau atpakaliai būdavo tapyti, vadindavosi horizontais, nes juose būdavo perspektyva nupieštas koks nors vaizdelis.

Atvažiuojat į tokį teatrą kaip tas ispaniškas ir pamatot tokius dalykus. Kaip viskas toliau?

Priklauso nuo spektaklio, nuo šalies, į kurią atvažiavai. Anksčiau būdavo sunkiau, kai keliaudavom su didesniais spektakliais. Labai skiriasi teatrų, vadinkime, techninė mokykla. Pavyzdžiui, Prancūzijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, bendrai, Vakarų Europoje ir iš dalies Lietuvoje teatro scena yra tuščia. Tai yra: jokios kulisos, paskliaustės, atpakaliai joje nekaba. Viskas sudėta sandėlyje ir kiekvieną kartą daroma taip, kaip reikia konkrečiam spektakliui. O Rytų Europoje, Rusijojescenoje viskas sukabinta ir spektaklis turi prisitaikyti prie teatro. Ne teatras prie spektaklio, o spektaklis prie teatro. Pavyzdžiui, kai rusų apšvietėjai atvažiuoja į kitokį teatrą, jiems taip pat kyla problema, nes pamato tuščią sceną. Atvažiuoja ir sako: o kur? O teatro komanda jiems -štai,prašom. Atvykę nežino, ką daryti, nes yra įpratę, kad per visą plačią Tarybų Sąjungą scenos gale kabo prožektorių eilė, juos pasukioja, įdeda kitos spalvos filtrą ir spektakliui gerai: viena eilė gale, kita priekyje, po porą prožektorių iš kraštų. O Vakaruose kitaip - viskas ruošiama pagal spektaklio planą.

Anksčiau, kai nuvažiuodavom į šalis, kurios dirba pagal kitą sistemą, kildavo dideli konfliktai nežiūrint į tai, kad atvykdamas iš anksto apie viską perspėji. Yra techninis raideris (techninių reikalavimų sąrašas) - dokumentas, kurį siunti kelis mėnesius prieš išvažiuodamas, ten aiškiai parašyta, kad reikės viską perkabinti, siunti šviesų planą - ten parašyta, kad reikės sukabinti būtent taip, kad netinka, kaip jau yra. Dažniausiai visokie nesusipratimai kyla dėl apšvietimo, nes dekoracijos gal ne tokios sudėtingos. Nors techniškai sudėtingesniuose teatruose gali kilti problemų ir dėl dekoracijų, bet OKT dekoracijos dažniausiai pastatomos.

Kiek metų važinėji į gastroles?

Gal kokius aštuonis.

Kaip būna, kai Lietuvoje važiuoji su spektakliu į kitą teatrą? Kokios pas mus tradicijos?

Pas mus, kaip ir daug kas mūsų kultūroje, man atrodo, yra tarp Rytų ir Vakarų. Gali būti visaip. Scenoje viskas gali būti sukabinta, tai yra kaip stacionaras - ta rusiška sistema, apie kurią kalbėjau, vadinasi „stacionaras“. Jei esi prie to pripratęs, gali nepersistengdamas viską pasiruošti. Taigi pas mus daug kur yra„stacionaras“, o jei atvažiuoji iš kito panašaus teatro, visi tarpusavyje susikalba, bet priimančiam teatrui bus ne naujiena, jeigu ko nors pareikalausi. Atvažiuos kitas OKT spektaklis, pareikalausi viską nukabinti, perkabinti. Prieš kokių dešimt metų tai būtų pasaulio pabaiga, gal kas nors būtų grasinęs, kad išmes iš teatro, bet dabar jau viskas neblogai. Tik Lietuvoje - nežinančiam žmogui -yra labai didelis skirtumas tarp teatro ir kultūros rūmų. Kultūros rūmai (namai) nėra teatras. Taip yra daugmaž visam pasaulyje.

Į juos reikia viską patiems atsivežti?

Kultūros namuose dažniausiai... nebūna kažkokio žmogiško supratimo. Nuo to ir prasideda milijonas reikalų. Neseniai, kai buvom Ispanijoje, ten ir buvo kultūros namai. Jie vadinasi Teatro de Canal, bet iš tikrųjų tai kultūrnamis. Jie neprodiusuoja spektaklių, neturi nei savo trupės, nei repertuaro. Tiesiog yra vieta, kuri priima viską - spektaklius, koncertus, šokius, flamenko ir t.t. Laiko salę savo rankose, tai yra, valdo nekilnojamą turtą, kuria naujas savo taisykles... Ten dirbti nemalonu, sunku su žmonėm susišnekėti.

Griūva stereotipas, kad Vakaruose, kur tradicijos senesnės, visada eisis sklandžiai. Vadinasi, nebūtinai.

Ir ten gali iškilti problemų. Iš principo, ten YRA geriau - retai susidursi su tuo, kad ko nors „nėra“, „tokio neturim, nežinom...“ Nors neaišku, kur yra riba tarp Rytų ir Vakarų. Vienas blogiausių įspūdžių, kokių esu patyręs, buvo gastrolės Graikijoje. Ten buvo totalus košmaras. Kaip Čeboksaruose, nors nežinau - gal Čeboksaruose net geriau.

Kodėl taip, ten juk teatro „tėvynė“?

Nežinau, kodėl. Viena blogiausių patirčių buvo Salonikuose, kai važiavom rodyti OKT „Hamleto“ work in progress (nebaigto statyti spektaklio), tai buvo priešpremjerinis parodymas Europos teatro apdovanojimų savaitėje. Po kelerių metų buvom su „Hamletu“ Atėnuose ir viskas buvo jau kitaip, aukščiausio lygio. Tąsyk jau viskas labai, labai gerai.

Atėnų teatro festivalyje?

Taip. Salonikuose buvom Graikijos Šiaurės nacionaliniame teatre. O Atėnuose buvom teatrui pritaikytoje gamykloje: buvusiame ceche viskas pastatyta nuo nulio - iki oro vėdinimo sistemos, viskas yra. Salonikuose teatre penkias dienas statėm tą „Hamletą“. Tai buvo... nežinau... galima būtų leistis į smulkmenas, bet neverta. Galų gale to paties rango techninis darbuotojas kaip aš pasakė man: su tavim iš viso nebekalbėsiu. Tada mūsų teatro direktoriui teko eiti pas to teatro direktorių į tokį kabinetą, kaip galbūt Maskvos Didžiajame teatre, kur kostiumuotas vyriškis su cigaru sėdi krėsle, sekretorė įleidžia, turi ten eiti besilankstydamas, tada jau suderina, kad duos tą parą (prožektorių), kurio reikia... žodžiu, juokinga.

Tai Lietuvoje mes esam tarp vienos ir kitos mokyklos? Kaip jums sekėsi Klaipėdos teatre, naujame festivalyje TheAtrium birželį, kur OKT rodė Oskaro Koršunovo spektaklį „Apvalytieji“ pagal Sarah Kane pjesę?

Labai gerai. Nieko ypatingo papasakoti lyg ir nėra, bet kontekste - gerai. Vien tai, kad ateini ir randi savo dekoracijų mašiną iškrautą. Tai jau yra teigiamas žmonių požiūris. Ne „čia tavo, tai pats ir daryk“ arba „čia ne mūsų darbas“. Buvom Klaipėdos teatre ir metų pradžioje, atrodo, su Koršunovo „Žuvėdra“, ir viskas buvo gerai. Paskambini, susitari, pasišneki, paskaito raiderį. Lietuvoje, man atrodo, tik Klaipėdoje jį ir teskaito, kitur gal nė nežino, kas tai. Mantas (KDT techninio padalinio vadovas Mantvydas Poškus) skambina ir sako: „tavo raideryje taip parašyta, o mano kitaip“ - Lietuvoje nesu susidūręs dar su kuo nors, kas raiderį skaitytų, nebent... Pavyzdžiui, Trakų pilyje, kur techniniu aptarnavimu rūpinasi kontoros, įpratusios dirbti arenose, kai atvažiuoja Ramstein, Metallica ar Stingas - jiems raideris yra kasdienybė. Viskas vyksta pagal raiderį. O Lietuvos teatruose, kultūros namuose išvis... ten yra sargas ir elektrikas. Ir nieko daugiau.

Kaip tada nuvažiavus dirbti?

Kai atėjau dirbti į teatrą, buvo tokia nuostata: Lietuvoje kur nors važiuoji - vežiesi viską. Visą personalą, kiek tau reikia. Nuostata, kad niekas tau nieko nepadės. Jei tame teatre yra rozetė - mums to užtenka, visa kita atsivešim. Taip būdavo, kai rodydavom „Vasarvidžio nakties sapną“, „Romeo ir Džuljetą“, „Meistrą ir Margaritą“ - važiuodavom su fūrom, jos iki lubų prikrautos, veždavomės prožektorius, kartais net garso įrangą. Kultūrnamiuose būna garso įranga - pas juos atvažiuoja Cicinas, jam reikia garso, todėl kolonėlės yra. Bet kai kur ir jas reikia nuomotis. Kultūrnamyjeyra garsas, kultūrnamį išsinuomavo teatras, bet už garsą reikia sumokėti atskirai, nes garsas - kažkieno asmeninis.

Kažkieno verslas?

Taip.

Kultūros sklaida?

Sklaida ar klaida.

Kas sunkiausia keliaujant su spektakliu? Koks sudėtingiausias etapas ar situacija?

Nežinau... sunkiausia tikrai ne dekoracijas statyti. Tai yra, ne tiesioginis darbas yra sunkiausia gastrolių dalis. Gal būna kartais ir dirbti sunku, kartais kelionės sunkios. Trunka daug valandų, persėdimai, turi laukti daug valandų kokiam oro uoste - gali sakyti, kad sunku. Bet iš principo... man fizinis darbas - taip, jis nuvargina fiziškai, bet juk žmonės į sporto klubus vaikšto tam, kad pavargtų. Tai nevargina psichologiškai.

Tai žmogiški dalykai?

Žmogiški dalykai dažniausia sunkiausi. (Juokiasi. - Juokiamės)

Ar būna kartais, kad užsimanai pagroti bosine gitara?

 Gastrolėse? Būna kartais, kartais pagalvoji - būtų gerai, kad čia būtų gitara.

O ar tu žiūri spektaklius?

Labai retai. Iš tikrųjų nesu teatro mėgėjas. Viena blogiausių patirčių, kokią esu išgyvenęs teatre - gal tada ir užsifiksavo - kai nuvedė paauglį. Vaikystėje vedžiodavo į teatrą, eidavau ir viskas buvo gerai - Varlytė Kurkulytė, Buratinas... Nacionaliniame buvo vaikiški spektakliai, viskas ten gerai. Bet kokių keturiolikos metų nuvedė mane į... jis vadinosi, atrodo, „Prabudimas“. Ten buvo Lietuva, laisvė, partizanai - nieko nenoriu pasakyti nei apie Lietuvą, laisvę, nei apie partizanus, bet spektaklis buvo reto nuobodumo. Man tai buvo košmaras, maniau, kad sulįsiu į kėdę, jis buvo labai ilgas... Man tada užsifiksavo, kad teatras yra kažkas „anti“. Yra gerų spektaklių, bet nedaug. O į teatrą vaikščioti... Matyt, mano teatras - kitaip. Didžioji dalis už kulisų.

Yra koks nors motyvas, dėl ko teatre gera? Nepaisant viso to.

Yra. Nežinau. Nueinu retkarčiais į spektaklius. Gal norėtųsi kitokio teatro, kurio nelabai yra Lietuvoje. Gal tas intelektualus ir emocijas nagrinėjantis arba toks, kur viskas rimta ir filosofiška... gal toks teatras nelabai man, gal aš paprastesnis ir man norisi vizualumo. Vieną geriausių spektaklį prisimenu iš „Sirenų“ - „Hashirigaki“  iš Šveicarijos (2006 m. „Sirenos“, rež. Heinerio Goebbelso ir Lozanos Vidy teatro spektaklis). Tai buvo... gražu, vizualu, nekapsčiau - gal ten buvo ir labai gili prasmė, bet man „Hashirigaki“ šimtą kartų geriau negu koks nors Čechovas. Čechovas... reikalingas, bet dėl manęs asmeniškai galėtų jo ir nebūti. Šekspyras mane labai nervuoja. Eiliuotas tekstas: lyg ir turėtų būti tikra, bet... Visi, kas stato klasikinę dramaturgiją, stengiasi, kad tai jau nebebūtų teatras, kad būtų jau taip tikra... vos ne kaip vaizdelis iš gatvės. Bet tos eilės - neįmanoma. Eiliuotas tekstas iš karto viską kažkur perkelia.

„Hashirigaki“ buvo kaip stebuklas.

Tokių būna. Pavyzdžiui, dar Janas Fabre. Buvo jo spektaklis Sporto rūmuose (2007 m. „Sirenos“, rež. Jan Fabre, „Rekviem metamorfozei“).

Ar tau yra tekę sufleruoti per spektaklius?

Ne. Aš būnu už kulisų. Būna, girdžiu, kad sako ne taip, daro klaidą ar praleido, bet net fiziškai - negaliu, kol fiziškai ateičiau iki tos vietos - visa tai jau yra praėję, aktoriai kažką jau nusprendė, sugalvojo, praleido, peršoko.

Ačiū tau už pokalbį!

Salonas