Straipsnis parengtas pagal Karinos Metrikytės radijo laidą „Avanscena“, transliuotą liepos 16 d. radijo stoties Relax FM eteryje.
Barbora Šulniūtė – naujas, tačiau vis dažniau girdimas vardas Lietuvos teatro pasaulyje. Dar kukli, tačiau unikali scenografės kūrybinė biografija vos per porą metų pasipildė darbais su skirtingais režisieriais įvairiuose Lietuvos teatruose ir erdvėse. Kaip savo misiją teatre suvokia jauna kūrėja? Kas jai yra spektaklio režisierius – mokytojas ar bendramintis? O ką reiškia vienu metu dirbti net su septyniais režisieriais?
Vilniaus dailės akademijos absolventė Barbora Šulniūtė prisimena pirmuosius išbandymus, kuriant scenografiją ir kostiumus, dalyvavimą Prahos kvadrienalėje, profesinius iššūkius kūrybinėse teatro dirbtuvėse ir menines ambicijas videomene.
Nuo VDA „Titaniko“ iki Prahos kvadrienalės
Bene pirmasis Barboros Šulniūtės, kaip kūrėjos, profesionalios menininkės žingsnis pripažinimo link buvo 2014-aisiais metais Vilniaus dailės akademijos ekspozicijų erdvėje „Titanikas“ parodytas kostiumo eskizas ir maketas Henriko Ibseno pjesei „Heda Gabler“. Kuo tuomet dar studentę Barborą Šulniūtę patraukė Ibsenas ir būtent ši jo pjesė?
„Pasirinkau Ibseną, nors daug galvojau ir apie Strindbergą, nes tuo metu jis darė nemažą įtaką ir labai šiuo autoriumi žavėjausi,“ – prisimena Barbora Šulniūtė. Ibseno „Hedos Gabler“ pasirinkimą nulėmęs žavėjimasis pagrindine pjesės veikėja, jos charakteriu. „Ir šiaip mane domina minimalizmas ir skandinaviška estetika,“ – priduria scenografė.
Vos po metų, 2015-aisiais, jauna menininkė turėjo garbės eksponuoti savo kurtą maketą operai „Parsifalis“ Prahos kvadrienalėje. Kūrėja prisimena žinią, jog jos darbas bus eksponuojamas kvadrienalėje, sutikusi paprastai ir džiugiai – Barboros Šulniūtės maketą Lietuvos studentų ekspozicijai atrinko tuometiniai scenografės dėstytojai. Dabar jaunos menininkės kūrinį Prahos kvadrienalės organizatoriai naudoja kviesdami naujus dalyvius dalyvauti šiame renginyje. „Tai didelė garbė ir malonė,“ – šypteli Barbora.
„Parsifalį“ ji pasirinkusi kaip operą, rezonavusią su tuometinėmis jos pačios idėjomis, estetikos suvokimu. Makete vaizduojamais automobilių rėmais, žaluma, medžiais, krūmais, visą šią erdvę apibrėžiančiomis savotiškomis plytelėmis menininkė teigia norėjusi perteikti miesto ir žmogaus, žmogaus ir gamtos konfliktą. „Tos mašinos, jos yra prasmegusios… Jos man asocijavosi su strigimu, sustojimu. Tai kažkoks prabėgęs laikas.“ „Parsifalio“ maketą jaunoji kūrėja sieja su brutalizmo architektūra ir gamta, prasiskverbiančia pro žmogaus nustatytas normas, kvadrato ir fraktalo kontrastu, gamtos formavimusi žmogaus nustatytoje betoninėje normoje: „Tai uždara erdvė, pro kurios plyšius po truputėlį skverbiasi šviesa, ir tai savotiškai primena lyg kokią „Stalkerio“ erdvę.“
Kūrybinės dirbtuvės su septyniais režisieriais: svarbiausia – sąlyčio taškai
2015 m. ir 2016 m. Barbora Šulniūtė dalyvavo Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre vykusiose jaunųjų režisierių kūrybinėse dirbtuvėse. Pirmaisiais metais jose teko kurti scenografiją bei kostiumus septynių spektaklių ištraukoms. Barbora Šulniūtė pripažįsta, kad toks intensyvus darbas kūrybinėse dirbtuvėse – išties nemažas krūvis jaunam menininkui. „Bet buvo labai malonu dirbti su septyniais režisieriais,“ – skuba pridurti ji. „Jau pirmomis dienomis galvojau, kaip čia susidėlioti: yra maždaug savaitė su puse, septyni režisieriai… Galima tiesiog išprotėti,“ – juokiasi jaunoji scenografė. Visgi, priduria ji, kadangi tai buvo tik spektaklių ištraukos, darbo nebuvo tiek jau daug.
Kaip vieną itin vertingų ir jai, kaip scenografei, ypač naudingų dalykų, Barbora Šulniūtė prisimena: „Miltinio teatre yra didžiulis sandėlis – gali imti, ką nori, ir statyti!“ Menininkė pripažįsta, kad kūrybinės dirbtuvės buvusios lyg rimta treniruotė: „Nuo ryto iki vakaro visą laiką bėgioji ir bandai atskirti, kur yra kuris režisierius, kur kurio idėjos. Iš tiesų buvo nelengva, bet tai – tikrai puiki treniruotė.“ Tokio darbo patirtis, kai jėgos itin mobilizuojamos, bet tuo pačiu daug jų reikia paaukoti, gali atšaldyti meilę scenografijai kaip profesijai, nuvilti, tačiau Barbora Šulniūtė užtikrina, kad ji tikrai nenusivylė: „Tai buvo labai didelis postūmis į tai, ką norėčiau daryti.“
Kai Juozo Miltinio dramos teatro dirbtuvėse scenografė dalyvavo antrąjį kartą, jau turėjo daugiau patirties ir žinojo, ko tikėtis. Visgi 2016-aisiais kūrybinės dirbtuvės buvo kiek kitokios: „Antrasis projektas buvo tarptautinis – jame dalyvavo keli lietuvių režisieriai, o visi kiti – užsieniečiai. Taigi buvo įdomu pastebėti, koks yra jų teatro suvokimas, apskritai, koks jų mąstymo modelis. Buvo lenkų, portugalų – kraštutiniai šiaurė ir pietūs, ir jų mąstymas labai skiriasi. Taigi, labai įdomu.“ Svarstydama, kuo skiriasi lietuvių režisierių įsivaizduojamas teatrinis modelis nuo kūrybinėse dirbtuvėse besisvečiavusių užsieniečių, Barbora Šulniūtė pastebi: „Šiauriečiams aktualesnės politinės tematikos, asmeninė žmogaus analizė, filosofinis pasaulio suvokimas, o pietiečiai į viską žiūri daug lengviau. Ir koloritas labai skiriasi, ir tai, kaip jie mato teatrą.“
Šiose dirbtuvėse išties nemažai vertingos patirties įgavusi scenografė įsitikinusi, jog tam, kad išsaugotų savo idėją, argumentuotai ją pagrįstų režisieriui, svarbiausia yra scenografo ir režisieriaus sąlyčio taškai ir „rezonanso momentas“. „Kiek režisierius yra tau artima siela, kiek artima pastatymo tematika, darbo pobūdis, estetika, bendras supratimas – visi šie dalykai daro didelę įtaką,“ – teigia kūrėja.
Beprotiškas šaltis ir tikrumo grožis teatre
Pirmasis išbaigtas Barboros Šulniūtės, kaip scenografės, darbas – 2016 m. kartu su režisieriumi Mantu Jančiausku kurtas spektaklis „Lauke, už durų“ pagal Wolfgango Borcherto to paties pavadinimo pjesę. Tai buvo Manto Jančiausko režisūros bakalauro diplominis darbas, pristatytas „Audėjo“ baldų centre – neįprastoje teatrui erdvėje, diktavusioje savas sąlygas.
„Pasirinkome „Audėją“, nes jis tematiškai, atmosferiškai labai tiko pačiam kūriniui,“ – prisimena Barbora Šulniūtė. „Pati scenografija buvo lyg didelis baseinas, rampa… toks gatvinis reikalas. Ir labiausiai stengėmės atsispirti nuo šalčio, kažkokio nejaukumo…“ Scenografė prisimena, kad spektaklį repetavę aktoriai ant jos pyko, nes baseine su vandeniu jie turėjo gulėti. „Ten buvo beprotiškai šalta: ir pats „Audėjas“ šaltas, ir grindys šaltos… Bet paskui sulaukiau pastebėjimų, kad vis dėl to tos aplinkybės labai padėjo atsiskleisti aktorių kuriamiems personažams.“
Prisimindama šaltį repeticijų metu, scenografė visgi pabrėžia: „Man labai gražus tas tikrumo momentas. Labai mėgstu tikrumą teatre, tikrumą vaidyboje.“
Kaip scenoje perteikti kvantinę fiziką?
2016 m. Barbora Šulniūtė pradėjo bendradarbiauti su režisieriumi Pauliumi Markevičiumi. Jaunieji teatralai susipažino jau minėtose kūrybinėse dirbtuvėse Juozo Miltinio dramos teatre. „Mes anuomet susigalvojom labai smagų dalyką: statėm spektaklį po scena pagal Vydūno pjesę. Tada užsimezgęs visai stiprus ryšys iki šiol nenutrūko. Laikau Paulių Markevičių puikiu mokytoju,“ – teigia Barbora Šulniūtė. Scenografė sako iš šio režisieriaus daug ko išmokusi: „Lengvumo, judėjimo, tikėjimo – ir teatru, ir gyvenimu, ir judesiu, ir energijos skleidimu.“
Pirmasis bendras išbaigtas jaunosios kartos teatralų darbas buvo su „Meno ir mokslo laboratorijos“ komanda sukurtas spektaklis „Dalykai“ (2016 m.). Šis pastatymas išskirtinis ne vien tuo, jog jo premjera įvyko Molėtų astronomijos observatorijoje, bet ir tuo, jog visa kūrybinė grupė, prieš pradėdami repeticijas, išklausė kvantinės fizikos paskaitų ciklą. Ar tai turėjo įtakos scenografės sprendimams, požiūriui į scenografiją apskritai? Barbora Šulniūtė teigia, jog ši mokslo šaka ją dominusi dar iki paties projekto, iki minėtųjų paskaitų – kaip tam tikra platforma, bendro pasaulio suvokimo vertybė.
Scenografė pripažįsta: „Nėra lengva parodyti kvantinę fiziką per kažkokius jos dėsnius. „Dalykuose“ mes ėmėmės pakankamai minimalistinio sprendimo: tai buvo balta erdvė su sofa, projekcijos. Norėjom perteikti tą kitą kambarį, lyg baltas kambarys yra erdvė, kurioje mes esame, bet už jo yra dar vienas baltas kambarys ir dar vienas baltas kambarys, ir dar vienas baltas kambarys – kaip dalelė, kuri gali būti daugelyje vietų vienu metu.“
Šiais metais Barboros Šulniūtės ir režisieriaus Pauliaus Markevičiaus bendradarbiavimas teatre tęsiasi – su „Meno ir mokslo laboratorijos“ komanda pastatytas spektaklis „Reikalai“ pagal Friedricho Dürrenmatto pjesę „Fizikai“. Spektaklis vėl susijęs su fizika, jo premjera vėl įvyko Molėtų astronomijos observatorijoje. Kuo ši erdvė ypatinga scenografei, kuo ji skiriasi nuo „Meno forto“ scenos, kurioje vėliau rodytas spektaklis?
Scenografė pripažįsta, kad observatorijos erdvė buvo labai patogi ir naujajam pastatymui, kadangi pjesės veiksmas vyksta savotiškoje sanatorijoje / psichiatrijos ligoninėje, o Molėtuose kūrėjai turėjo „pakankamai sovietinio tipo“ salę, kuri tam labai tiko. „Tai buvo kaip didžiulis salionas, o idėja buvo tokia, kad žiūrovai ateina į kambarį, kuriame gyvena pjesės personažai. Tad viskas labai gražiai surezonavo. O kai persikėlėm į „Meno fortą“, gavosi toks teatras-teatras, ko norėjom atsisakyti… Bandysim spręsti šituos dalykus.“
Draivas mokytis naujų dalykų ir gražinti pasaulį
Be darbo teatre, Barbora Šulniūtė kuria vaizdines projekcijas Pauliaus Markevičiaus įkurtai audiovizualinei grupei „Perkūno oželis“. „Kai Paulius pasikvietė mane kurti projekcijas, dar neturėjau tame daug patirties, bet buvo toks draivas išmokti, kad paskyriau tam kažkiek vasaros laiko ir atradau savo būdą, savo filmavimo techniką: kaip užfiksuoti mikro / makro dalykus, kaip iš makro galima padaryti mikro ir atvirkščiai, suteikti tam laiko dimensiją…“ – užsidegusi pasakoja kūrėja.
Užsidegimo kūrybinėmis idėjomis, meilės savo profesijai Barbora Šulniūtė išties nestokoja. Iš kur gi kilo ši meilė scenos menui? Prisimindama savo sprendimą studijuoti scenografiją, jaunoji kūrėja mintimis grįžta į vaikystę: „Visą laiką norėjosi savotiškai pagražinti pasaulį. Tai turbūt pakankamai savanaudiška, tačiau nuo pat vaikystės, kiek žiūrėdavau spektaklių arba koncertų, man atrodė, kad aš galiu tiesiog padėti ištransliuoti tą scenos veiksmą, perteikiamą informaciją estetiškiau ir kokybiškiau. Žiūrėdavau į koncertų apšvietimą ir galvodavau: Dieve mano, juk pusė Lietuvos šitą mato, reikėtų tas lempas nusukti į tą pusę, o čia ne toks filtras turėtų būti… Taip ir atėjau į scenografiją,“ – šypteli Barbora Šulniūtė.
Tebus tad pasaulis gražesnis – jaunajai kūrėjai ir mums visiems.
Parengė Diana Gancevskaitė
Visą Karinos Metrikytės pokalbį su scenografe Barbora Šulniūte rasite čia.
