Dovilė Statkevičienė: kaip užgauti žiūrovą?

Jurga Tumasonytė 2017 06 21 www.kulturpolis.lt, 2017 06 20
Dovilė Statkevičienė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Dovilė Statkevičienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Visi susėdome aplink, aktoriai ėjo ratu, nešini pora batų - dar akimirka, ir jie išsirinks, kuris žiūrovas taps veikėju. Galbūt turgaus pardavėja, sergančia depresija, o gal vyručiu, svajojančiu tapti autobuso vairuotoju? Personažai tokie, kuriuos galėtum sutikti gatvėje ir perliejęs žvilgsniu padaryti išvadą - pirmajame Dovilės Statkevičienės dramos „8 minutės“ pastatyme stengiamasi perpjauti banalybei odelę ir žengti toliau. Ta proga su jauna ir perspektyvia kūrėja kalbamės apie teatrą ir kasdienybę.

Kaip vertini dabartinę erdvę, skirtą jauniems dramaturgams, - ar jos pakanka idėjų įgyvendinimui? O galbūt daugelis parašytų pjesių taip ir lieka nepastatytos, nes teatrai ir režisieriai jas tiesiog ignoruoja?

Ta erdvė šiandien, palyginus su erdve prieš dešimt metų, yra pilna ir įvairiapusė. Aš net nebespėju visur įbristi pilna koja. Labai džiugu, kad vis daugiau rengiama skaitymų. Dramaturgui tai - tobula proga pasitikrinti, ar veikia jo rašymo technika. Beje, paradoksalu, bet dažnai skaitymai būna kur kas paveikesni už spektaklį - skaitymų formatas labai atviras žiūrovo vaizduotei, aktoriai dar nevaidina, nepersistengia, viskas pirštų galais, todėl labai jautru, įdomu.

Anksčiau nerimavau, o dabar džiaugiuosi, kad nebaigiau dramaturgijos kaip disciplinos. Nori nenori, iš mokyklos kartu su technika gauni ir kanoną, kuris įjungia į tam tikrą mąstymo būdą. Nors stebiuosi, kad Lietuva - teatro šalis - turi kino, bet vis dar neturi teatro dramaturgijos mokyklos, bet šiuo metu netrūksta įvairių tarptautinių dirbtuvių. Menininkui dirbtuvių formatas yra idealus būdas mokytis - kai iš skirtingų kūrėjų pasisemi skirtingų įžvalgų ir patirties, bet niekas nieko nespėja įkalti į galvą. Šito įkalimo aš visada labai bijau. Man didelę įtaką padarė mano matematikos mokytojas, kuris net į matematiką išmokė žiūrėti kūrybiškai, pamirštant taisykles, mąstant, kad, jei uždavinį sukūrė žmogus, vadinasi, aš, būdamas žmogus, galiu jį išspręsti, ir turiu teisę tą daryti savaip, nes mano ir kojos dydis kitas, ir akių forma kita. Ko gero, iš čia atėjo manymas, kad nėra jokio teisingo būdo mąstyti, rašyti, būti. Mano galva laisva nuo taisyklių.

Dėl bendros situacijos - aš nesu linkusi skųstis. Niekas nieko tyčiomis neignoruoja - nei teatrai, nei režisieriai, nei komisijos. Kokybė, turinys visada matomas plika akimi, todėl esu tikra, kad išties vertingi tekstai anksčiau ar vėliau išvysta ir sceną, ir scenos kryžių.

Gyvūnas, einantis atgal

Kokius įsimintiniausius šio sezono teatro įvykius išskirtumei?

Man asmeniškai didžiausias teatro įvykis buvo Chris Thorpe dramaturgijos dirbtuvės. Tame trijų dienų susitikime tilpo viskas - ir tekstai, ir teatras, ir gyvenimo prasmės klausimai, ir identiteto kaita, ir visuomenės žaizdos. Jei dabar kas paklaustų, kas ten vyko, atsakyčiau, kad spektaklis, kuriam per klaidą buvo duotas dirbtuvių pavadinimas.

Gaila, bet Lietuvos scenose šį sezoną taip ir nepamačiau spektaklio, po kurio išeini pasikeitęs. Pastaruoju metu lietuviškas teatras man primena tokį vandens gyvūną, kuris mano, kad juda į priekį, bet kitų gyvūnų kontekste akivaizdu, kad šitas gyvūnas eina atgal. Vyresnioji karta kalba, kad kalbėtų, jaunesnioji, atradusi sėkmės formulę, kartojasi, o jauniausioji vis kažką griauna. Nieko nereikia griauti, nes griovimo procesas reikalauja daug jėgų. Reikia kurti. Daugeliui mūsų teatro menininkų tinka epitetas perspektyvus. Tik tas perspektyvumas pas mus lėtinis, trunka labai ilgai, dažnai taip ir neišsiriša.

Koks tavo asmeninis santykis su aktoriais, skaitančiais tavo tekstą? Ar leidi jiems improvizuoti su skaitoma medžiaga?

Visada esu už patį geriausią įmanomą bendrą rezultatą. Todėl su savo tekstais leidžiu daryti bet ką, jei matau, kad tai veda arčiau žiūrovo, giliau kabina. Bet būna visko. Pamenu, po vieno dramų konkurso buvo skaitomi laureatų tekstai. Mano absurdo pjesė buvo perskaityta kaip buitinė drama su iš kažkur išlaužtu erotikos prieskoniu. Niekada dar taip aiškiai nebuvau suvokusi, ką reiškia norėti prasmegti skradžiai žemę. Jei būčiau mačiusi repeticijas, tikrai nebūčiau to leidusi.

Bet šiaip dažniau pasitaiko, kad dirba profesionalai, išmanantys žanrą. Projekto „Lietuva skaito“ metu buvo perskaityta mano pirmoji pjesė „Lygumos“. Čia buvo apėmęs šimtaprocentinio pasitikėjimo jausmas - tokiais atvejais nebūna gaila nė vieno žodžio, nes dirbama dėl vieno tikslo. Kai tekstas atsiduria gerose rankose, viskas vyksta natūraliai - tekstas evoliucionuoja, kinta savaime, su juo dirba visi ir niekas nežiūri, kas ką parašė, kas ko ne: tekstas virsta gyvu ir leidžiasi judinamas.

Apie užgavimus

Ar kurdama pjeses prieš akis projektuoji žiūrovus, kuriems tas tekstas būtų skirtas?

Pastaruoju metu mano rašymas stipriai kito. Supratau, kad visą laiką galvoju ne apie istorijos liniją, bet apie tūrį. Apie tūrį, kuriame yra žiūrovas. Galvoju, kaip padaryti, kad jį pasiekčiau, užgaučiau. Daug metų paskyriau muzikai, iš ten atėjo terminas užgauk - klavišą, stygą, gaidą. Tame užgavime yra ir labai daug švelnumo, susijusio su lietimu, jautimu, ir drauge fizinio grubumo, nes reikia išjudinti garsą, priversti jį ne tylėti, o skambėti. Kaip aš galvoju apie fortepijono klavišą, panašiai galvoju ir apie žiūrovą. Noriu ne kažką jam papasakoti, bet jį užgauti (paradoksalu, bet žodyne šis žodis turi vien neigiamas reikšmes).

Žinau, kad daug dramaturgų rašydami mąsto apie pačią istoriją, o aš visą laiką regiu tą momentą, kai mano dramos vektorius kirs žiūrovo trajektoriją. Kitaip tariant, rašydama visada esu ne bute, kuriame vyksta veiksmas, bet scenoje, kurioje tas butas bus sukurtas; ne charakteryje, kuris veiks pagal mano planą, bet akyje, kuri tą jo veikimą matys, suvoks, interpretuos, priims, atmes.

Teatras man yra būdas kalbėtis vertikaliai, į gylį - kaip mes susitvarkome su savimi ir pasauliu, kodėl ir kaip jaučiamės. Manau, kad dramaturgija yra labai gera praktika ta prasme, kad čia turi labai mažai laiko pasakyti kažką svarbaus, todėl viskas labai koncentruota. Turi ištrinti viską, ką ištrynus niekas nepasikeičia. O gyvenime yra daug pokalbių, įvykių, tų pačių spektaklių, po kurių niekaip nepasikeiti, išeini taip, kaip išeini iš parduotuvės, su ta pačia vidine nuostata. Tokius reiškinius vadinu horizontaliais. Vis dėlto dažnai gaunu barti, kad mano pjesėse per mažai veiksmo, trūksta kas, kur, kada, su kuo. Bet man tas neįdomu nei gyvenime, nei teatre, todėl barkite į sveikatą.

Papasakok, apie ką tavo pjesė „Horizontas“? Ar galima tikėtis ją kažkur išgirsti, pamatyti?

Pjesę „Horizontas“ LMTA Balkono teatre pastatė režisierius Alius Veverskis (spektaklis vadinasi „Kam zrazų pakartot?“, pjesės eskizas laimėjo Balkono okupaciją). Pjesėje kalbama apie kartų tarpusavio atitolimą, švenčių prasmės tuštumą, drąsą išmesti relikvijas visomis prasmėmis. Šis tekstas - visiškai tradicinis formos požiūriu, rašiau jį kartu su visa kūrybine komanda. Susitikę kalbėdavomės, ką norisi pasakyti, aktoriai dalydavosi istorijomis, skauduliais, buvo labai įdomus etapas.

Spektaklis - kaip žmogus: jei yra pinigų, išeina į žmones. Jei nėra - būna namuose. Tad, jei bus pinigų, spektaklį dar pamatysite.

Prieiti prie širdies

Pjesėje „8 minutės“ iš esmės kalbama apie empatiją - siekiama padėti žiūrovams įsijausti į svetimą kailį, arba kitaip - svetimus batus. Nuo ko prasidėjo šios pjesės gimimas ir kaip kūrei būtent tokius, realybėje galimus sutikti, personažus?

Turbūt ne aš viena žaidžiu tokį žaidimą: pamatau žmogų ir imu kurti jam istoriją. Gal tai profesinė liga. Iš to gimė pati formos idėja. Vėliau susimąsčiau, kad žmonės istorijas kitiems kuria ne tiek žaisdami, kiek norėdami sutvarkyti, sudėlioti sociumą į narvelius. Tam negaištama daug laiko - klijuojamos tokios savybės, kurios jau yra asmeniniame registrų banke, dažnai stereotipinės. Pirmasis ir man jautriausias stereotipas - atsainus požiūris į depresija sergančius žmones. Depresija, savižudybė šioje pjesėje man buvo kertinės linijos, atsiradusios inertiškai, visa kita buvo sukurta jau šalia. Apskritai šioje pjesėje dar gana daug manęs, biografinių dalykų. Pjesėje, kurią rašiau LNDT „Versmių“ konkursui, manęs jau neberasite. Matyt, išaugau savaiminį polinkį kūrybą traktuoti kaip saviterapiją.

Kas tau svarbiau rašant - asmeninė patirtis ar fantazija?

Žmogus pirmuose eilėraščiuose išlieja visą savo širdį. Aš irgi liedavau, poezijoje mažiau, dramoje - ypač. Gerai, kad pirmus dešimt metų rašiau į stalčių ir niekam nesirodžiau. O dabar man jau kur kas įdomiau gydyti ne savo širdį, bet atrasti būdą prieiti prie žiūrovo širdies. Sukonstruoti tekstą, kuris aktorių rankomis nuleistų lašą užkrėsto žiūrovo kraujo. Gal todėl dabar daugiau remiuosi fantazija. Man labai įdomu, kai žmogus sukuria ištisą naują pasaulį neišėjęs iš namų.

Asmeninė patirtis visada daro didelę įtaką. Bet viskas, matyt, priklauso nuo kūrybinės intencijos. Jei nori kalbėti apie tai, kas šiandien skauda tau, be abejo, nemažai remsies savo istorija. Bet jei nori kalbėti apie visuomenės problemas, čia jau greičiausiai bus daugiau fikcijos ir viešos dokumentikos, mažiau tavęs paties.

Tarsi kaulų sunirimas

Kokioje aplinkoje gimsta tavo tekstai - kur ir kada dažniausiai rašai ir kaip save disciplinuoji?

Dažniausiai mano tekstai gimsta auštant, paryčiais, ramybėje. Netoliese guli šuo, už lango teka Neris. Jeigu būna žiema, į langus snapais baladoja zylės, prašančios saulėgrąžų. Jei vasara - krantinėje pilna visokių kitokių paukščių klegesio, jie ten iš proto eina.

Man niekada netenka savęs disciplinuoti - atvirkščiai, dažnai patiriu būseną, kad turiu stabdyti variklį, kuris jau užsikūrė. Mano dienotvarkė visada labai aiškiai sustyguota, mat šalia visų savo veiklų dar auginu trejų metų žmogų. Apskritai man rašymas - grįžimas į save, kaulų sunirimas atgal. Kai rašau teatrui, viskas būna gerai - pasaulis atsiduria savo vietoje. Jeigu tikėčiau, kad kas nors šaukia, pasakyčiau, kad taip turbūt atrodo žmogaus pašaukimas.

Na, ir pabaigai, galbūt prisimeni paskutinį sutiktą žmogų ar pamatytą / patirtą situaciją, kuri atrodė tinkama spektakliui?

Tokių situacijų būna beveik kasdien. Kartais stebiu aplinkos, įvykio formatą, pavyzdžiui, nuėjusi į relaksaciją, galvoju ne apie tai, kaip man atsipalaiduoti, bet kaip padaryti tokio poveikio spektaklį. O žmones, santykius, žvilgsnius, aišku, gaudau nuolatos. Būna, kad užtenka ir marškinių, kurie išskalbti kabo balkone, o iš balkono išeinančio žmogaus pamatau tik ranką. Kam priklauso ta ranka? Tie marškiniai? Kaip tas žmogus jaučiasi šį rytą šitame pasaulyje? Iš tokio absoliučiai paprasto įvaizdžio gimusią idėją dabar ir vystau - rašau draminę instrukciją įvykio, kuriame visų pirma labai norėčiau sudalyvauti pati kaip žiūrovė. Tiesą sakant, nuo egoistinių tikslų - patirti kažką teatre - prasideda visi mano tekstai.

Salonas