Inga Kuznecova: judesys turi milžinišką galią

Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė 2017 03 29 dance.lt, 2017 03 27
Inga Kuznecova. Asmeninio archyvo nuotrauka
Inga Kuznecova. Asmeninio archyvo nuotrauka

Klaipėdos šokio teatre „Padi Dapi Fish“ kuriančios choreografės Ingos Kuznecovos šiuolaikinio šokio spektaklis vaikams „Pamirštų ir nežinomų princesių istorijos“ nominuotas „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimuose, taip pat pretenduoja tapti ir geriausiu praėjusių metu spektakliu Klaipėdos mieste. Apie spektaklio sėkmę ir šiuolaikinio šokio neatrastas galimybes - pokalbis su kūrėja.

(Pagal Philippe´o Lechmermeierio knygą „Princesės. Pamirštos ir nežinomos“ pastatyto spektaklio kūrybinė komanda: choreografė Inga Kuznecova, kompozitorius Kristijonas Lučinskas, kostiumų dailininkė Lina Andriukonė, šokėjos Eiva Dobilaitė, Aušra Krasauskaitė, Laura Geraščenko ir Sigutė Juraškaitė.)

Viename interviu sakėte, jog tai pirmas spektaklis, po kurio jautėtės gerai. Kaip manote, kas lėmė spektaklio sėkmę?

Labai smagu, kad nominavo mūsų spektaklį. Tiesa pasakius, nesitikėjau. Tai yra labai išgyventas, išmylėtas ir išpuoselėtas darbas. Su mintimis apie šį spektaklį gyvenau jau pakankamai seniai, ir, matyt, viskas galvoje teisingai susidėliojo, susibūrė nuostabi spektaklio komanda. Negaliu sakyti, kad tai yra mano vienos darbas. Šokėjos personažus kūrė pačios, gilinomės į savo vaikystės prisiminimus, teko atsiminti ir šilto, ir šalto. Visa tai sugulė į užrašus, piešinius, kurie padėjo plėtoti spektaklį. Labai džiaugiuosi nuostabia kūrybine komanda, šokėjomis, kompozitoriumi, kostiumų dizainere. Man atrodo, tai ir yra vienas svarbiausių aspektų - tinkamas būrys žmonių, kurie geba veikti išvien, labai noriai ir su atviromis širdimis. Na, ir tema aktuali kiekvienam žmogui - patyčios, gebėjimas būti savimi, mylėti save tokį, koks esi, išlieka svarbu visuose gyvenimo etapuose.

Kokių vertinimų girdėjote ar tiesiogiai sulaukėte iš pačių vaikų?

Vaikai yra labai nuostabi publika, nes niekada nieko neslepia, labai reaguoja į spektaklį. Pirmo spektaklio metu jie buvo triukšmingi, dairėsi, žiūrėjo, kas čia vyksta, garsiai komentavo, kai kur juokėsi. Bet paskutinį kartą salėje buvo milžiniška tyla, gerąja prasme. Vaikai buvo pilnai įsitraukę į spektaklį, stebėjo jį nuo pat pradžios iki paskutinės minutės, atrodė, lyg nekvėpuodami. Tenka girdėti iš pažįstamų, jog išėję po spektaklio vaikai eidami gatve eina tam tikrais princesiškais judesiais, jie juos atkartoja, rodo vienas kitam. Labai smagu matyti ir girdėti tokias reakcijas. Nors spektaklis yra skirtas vaikams, ir suaugę pakankamai teigiamai apie jį atsiliepia. Jie sako, kad spektaklis orientuotas ne vien į vaikus, tėvai patys sugrįžta į vaikystę, mato tam tikras atpažįstamas situacijas.

Mūsų spektaklyje dar veikia toks personažas (iš pradžių jo nebuvo), kuris atsirado po kelių pirmųjų parodymų - medinis drambliukas ant ratukų. Taip gavosi, kad paskutinio spektaklio metu jį įvedėm ir jis dar labiau išryškino spektaklio siužetinę liniją. Vaikai po spektaklio bėgo prie drambliuko, kaip vijurkai ratu bėgiojo imituodami drambliškus judesius. Man tai yra smagiausias įvertinimas, kai vaikai taip atvirai ir nuoširdžiai interpretuoja ir imituoja matytus judesius, juokiasi, komentuoja, kalba apie tai, diskutuoja su tėvais.

Ko gero, daugiausia spektakliu susidomi mergaitės? Ar jame taip pat noriai lankosi ir berniukai?

Pats spektaklio pavadinimas gal nėra visiškai tikslus, nes jis koduoja didesnį mergaičių susidomėjimą. Bet mamos atsiveda ir berniukus. Didžiulei nuostabai, berniukams labai patinka princesės. Kiekvienas vaikas, nesvarbu, ar tai būtų mergaitė ar berniukas, išsirenka savo favoritą, personažą, už kurį serga. Nesinorėjo pavadinimo „pritempinėti“ vien dėl to, kad jame atsirastų ir vyriškoji giminė, palikome tokį pavadinimą, kokį sugalvojome pradžioje.

Išlaikyti žiūrovo dėmesį - nelengvas uždavinys, ypatingai šiuolaikinio šokio spektaklyje ir dar skirtame vaikams. Kaip Jums pavyko surasti šiai auditorijai suprantamos ir dėmesį prikaustančios judesio kalbos raktą?

Judesys man pačiai yra žinomas nuo vaikystės ir judesių kalba, ne žodinė, man yra artimiausia. Kalbant apie vaikus, tai yra viena sudėtingiausių publikų, apie kurią tu turi pastoviai mąstyti - ar jie supras, ar sugebės interpretuoti. Maniau, kad bus sudėtingiau šitai padaryti. Specialiai nemąstėme apie tai, kad kuriame spektaklį vaikams, negalvojome apie paprastesnį variantą, kažkokius aiškesnius ar primityvesnius judesius, kad tik vaikučiai suprastų, nes vaikai nėra kvaili. Jeigu tu turi labai aiškų siužetą, aiškią mintį, tai vaikas tikrai supras. Net abstraktesnis judesys gali būti pakankamai aiškus, jeigu tu pats žinai, ką nori pasakyti.

Jūsų kūrybos išskirtinis bruožas - individuali judesio paieška. Tą akcentuojate dirbdama ir su jaunimu kaip šokio pedagogė.

Man atrodo, kad tai nėra labai išskirtinė metodika, nes ją daug kas naudoja. Naudoja ir mano mokytoja, teatro „Padi Dapi Fish“ vadovė, Agnija Šeiko-Sarulienė. Todėl man tai yra įprastas, labai patinkantis būdas dirbti, kai šokėjas, turėdamas tam tikras užduotis, traukia judesinę informaciją iš savęs paties. Kiekvieno kūnas yra labai autentiškas, gebantis labai specifiškai judėti. Tame ir slypi žmogaus unikalumas. Savyje galime atrasti įvairių spalvų, braižų, formų.

Tas pats nutinka ir su vaikais, dirbant pedagoginį darbą. Yra daug sudėtingiau padaryti taip, kad visi vaikai šoktų vienodai. Jeigu aš ateinu ir atsinešu judesinę informaciją, aš ją atlieku vienaip, o penkiolika vaikų, su skirtingom patirtim, tą derinį visi sušoks skirtingai. Tai atrodys pakankamai keistai, bet jeigu aš iš kiekvieno vaiko išpešiu tą jo specifinę nuostabiąją pusę, tai, kaip jis geba judėti, viskas bus visai kitaip. Čia ir yra tas didysis nuostabumas. Po to lieka sunkiausias darbas - kažkaip tą visumą gražiai apjungti, padaryti kompoziciją. Man šis darbo pobūdis yra pats įdomiausias. Nesakau, kad šiuolaikinio šokio technikos bagažas yra blogai. Mokėti šią techniką arba duoti konkrečią choreografinę medžiagą, kurią jie išmoks (yra daugybė taip dirbančių profesionalų) yra puiku. Tiesiog šiuo metu neįsivaizduoju, kad darbas galėtų vykti kitaip.

Kuo Jus žavi būtent šiuolaikinis šokis?

Savo specifika, nes pats šokis, judėjimas niekada nėra įrėmintas. Pastoviai susiduri su klausimu, tiksliau, atsakymu į klausimą, kas yra šiuolaikinis šokis. Ir tarytum atsitrenkiu į sieną, nes negaliu atsakyti. Tai labai sunkiai apibūdinamas dalykas. Tik pasvarstau, kad gal tai plačios saviraiškos judėjimo menas. Tai yra labai platus judesių, judėjimo galimybių spektras. Tarkim, balete yra labai aiškios griežtos standartinės linijos, labai aiški leksika, šokėjas turi būti atitinkamų fizinių duomenų. Ir jeigu viso šio bagažo neturi, tu niekada nebūsi balerina. Tuo tarpu šiuolaikinis šokis yra išskirtinis tuo, jog net būdamas žemesnio ūgio gali drąsiai šokti, būti profesionalioj scenoj. Tai yra nuostabu.

O kaip šiuolaikinio šokio kontekste tapti unikaliu, kai, regis, atrasti kažką naujo yra ganėtinai sudėtinga ar net neįmanoma?

Apskritai kalbant apie šiuolaikinį meną, būti išskirtiniu ir moderniu yra sudėtinga. Man sunku pasakyti, kas tai yra būti išskirtiniu. Pati nesijaučiu kažkuo tai išskirtinė Lietuvos kontekste. Bet turbūt labai svarbu yra daryti tai, ką tu labai myli. Kalbėti apie tai, kas tau yra svarbu. Taip tu turi galimybę automatiškai pasiekti žmones. Kiekvienas iš mūsų esame unikalus, tad tu savaime atrasi ir formą, kaip kalbėti. O ar ji yra labai išskirtinė, aš nežinau, negaliu to teigti. Nežinau, ar apskritai įmanoma surasti kokią nors naują formą. Man atrodo, kaip ir daug kas, jau yra padaryta. Viskas sukasi ratu ir daug kas kartojasi.

Kokia, žvelgiant Jūsų akimis, šiuolaikinio šokio situacija Klaipėdos mieste? Ar čia daug šio šokio žanro gerbėjų?

Klaipėdos situacija Lietuvos kontekste yra šiek tiek liūdnoka. Visų pirma, čia nėra tiek daug žmonių, o ir tie patys emigruoja, kad ir kaip bebūtų gaila... Tačiau visgi žiūrovų po truputį atsiranda vis daugiau. Nesu linkusi labai dejuoti, nors dabar ir vyksta didelės diskusijos apskritai apie kultūrą, jos vertinimą, reformas ir t.t. Stengiuosi įžvelgti pozityviąją pusę. Kaip kūrėja, aš turiu kur save realizuoti. Labiau kaip kūrėja, o ne šokėja, nes Klaipėdoje neturime didelio šokio meno lauko, kur save galėtume realizuoti. Yra teatras „Padi Dapi Fish“ ir jame dirbantys žmonės, bet daugiau nieko šiame kontekste. Tačiau tai nesukelia labai didelių bėdų, nes mes galime kolaboruotis vieni su kitais. Lietuvoje yra tokie maži mastai, ir kai reikia važiuoti į Kauną, o kitą dieną būti Vilniuje, tame nematau jokios problemos. Aišku, norėtųsi, kad būtų daugiau šiuolaikinio šokio lauke veikiančių žmonių, dar daugiau atsirastų kuriančių, nebijančių eksperimentuoti.

O kalbant apie žiūrovus, yra iš esmės ta pati auditorija, kuri renkasi tuose pačiuose renginiuose, ar dramos, ar mūsų teatre. Situacija šiuo klausimu gerėja, nes mes patys „Padi Dapi Fish“ veikloje darėme ir edukacines programas, kvietėmės vaikus su tėvais dalyvauti šokio pusryčiuose, norėdami skatinti vaikų ir tėvų bendravimą per judesį, tuo pačiu supažindindami ir su teatrine veikla. Matau, kad situacija po truputėlį keičiasi. Žmonės labiau eina, bet, aišku, norėtųsi, kad viskas vyktų dar intensyviau.

Teatras „Padi Dapi Fish“ labiausiai orientuojasi į jaunąjį žiūrovą - vaikus ir jaunimą, siekdamas jį edukuoti, šiuolaikinį šokį paverčiant suprantamesniu. Ar jau matote to rezultatus?

Kaip šokio pedagogė dirbu ir su mažiukais vaikais, pradinukais, taip pat turiu grupę paauglių ir moterų, kurios irgi šoka šiuolaikinį šokį atėjusios po darbų ir taip save realizuoja. Mes visas šias grupes įtraukiame į teatrinę veiklą, netgi ir į tam tikrus pastatymus. Tie žmonės tampa ne tiek žiūrovais, kiek bendruomenės dalimi, kurie jau gali vertinti meną. Mes juos auginam ne tiek sau, kiek apskritai visam scenos menui. Jie jau turi kitokį spektaklių vertinimą, noriai eina ir žiūri spektaklius, jiems yra įdomūs tiek draminiai, tiek ir šokio spektakliai. Nori dalyvauti ir patys toje veikloje. Už šio šviečiamojo tikslo slypi daugybė kitų sluoksnių.

Esate vedusi judesio užsiėmimus ir žmonėms su negalia kurčiųjų reabilitacijos centre, šiuo metu taip pat dalyvaujate projekte kartu su neįgaliaisiais. Kaip sekasi dirbti su šiais žmonėmis? Ką jiems duoda šokis?

Šiuo metu esu projekto „Jungtys“ dalyvė, kuriame dalyvauja Neįgaliųjų centro „Klaipėdos lakštutė“ ugdytiniai, turintys dauno sindromą, autistai ir t.t. Šio projekto tikslas - per autentišką judesį, buvimą kartu kurti santykį su kitu. Čia šokis veikia kaip terapija, net ir man pačiai. Projektas prasidėjo rudenį, dabar jau yra baigiamasis etapas.

Kai pradėjome dirbti, žmonėms buvo nedrąsu. Keisčiausia tai, kad tie vadinami „normalieji“ labiausiai taip jautėsi, nes mes nieko apie juos nežinome, gal tiksliau reikėtų sakyti apie save. Žinom, kad tokie žmonės yra, bet jų nematom, nes jie yra izoliuoti. Kada mes atėjome į tokią grupę žmonių, mes nežinojom, kaip elgtis. Apėmė gailestis, nutiko ir kitų keistų dalykų, atsirado įvairiausių barjerų, kompleksų, kuriuos turėjome perlipti. Šiems žmonėms pradžioje taip pat šiek tiek buvo nejauku, nes tiesiog mūsų nepažinojo, todėl prireikė šiek tiek daugiau laiko, kad jie išdrąsėtų judėti. Bet paskui tai, kas vyko, buvo kažkas nuostabaus. Ką judesys ir gyva muzika gali, yra nepamatuojama. Žmonės, kurie turi didelių psichologinių problemų ir negali susikaupti, čia gali šokti keturiasdešimt minučių be sustojimo. Jie komunikuoja, nebijo paliesti kito žmogaus. O po to netgi geba analizuoti tai, kas įvyko, kas patiko, kas ne. Tai yra milžiniški pokyčiai. Judesys turi milžinišką galią.

Ką patartumėte žmonėms, kurie yra turėję nedaug kontakto su šiuolaikiniu šokiu ir žiūrėdami tokio žanro spektaklį tiesiog nelabai supranta jo kalbos? Kuo reikėtų vadovautis einant į tokį vaidinimą, kad viskas neatrodytų pernelyg abstraktu?

Kad kažkas nesuprato to, kas buvo vaizduojama scenoje, kartais girdžiu ir pati net ir iš savo artimos aplinkos žmonių. Man atrodo, kad jeigu tu eini į spektaklį, nereikia sau užsibrėžti kažkokių ribų. Tarkim, jeigu einu į šiuolaikinio šokio spektaklį, vadinasi, nieko ten nesuprasiu. Jeigu jau eini, turi būti viskam atviras. Čia lygiai tas pat, kas eiti ir į dramos teatro spektaklį - tau gali patikti, nepatikti, gali suprasti, gali ne. Reikėtų turėti minty, kad yra daug spektaklių, trupių, kurių leksika yra labai skirtinga. Tiesiog reikia daugiau pamatyti, kad galėtum pasakyti, kad man tikrai šiuolaikinis šokis nepatinka. Reikia eiti atvirom akim ir žiūrėti skirtingų spektaklių kiek įmanoma daugiau. Ir dar svarbus dalykas šioje vietoje yra interpretacija. Žmogus iš esmės į teatrą turėtų eiti analizuoti ir interpretuoti, nes kartu su spektakliu, jis labiau pažįsta ir pats save...

Salonas