Miesto pokalbiai: režisierius Gildas Aleksa

Gintarė Visockytė 2017 02 26 kaunozinios.lt, 2017 02 17
Režisierius Gildas Aleksa. Alinos Ožič (lzinios.lt) nuotrauka
Režisierius Gildas Aleksa. Alinos Ožič (lzinios.lt) nuotrauka

Gildas Aleksa - teatro režisierius, vienas pagrindinių „Teatrono“ trupės dirigentų ir šiuolaikinio cirko festivalio „Cirkuliacija“ iniciatorių. Vaikystę ir paauglystę praleidęs Izraelyje, šiandien kuriantis tarp Kauno ir Vilniaus, tvirtai puoselėjantis norus įkurti stiprią alternatyvių scenos menų erdvę Kaune ir po penkerių metų vis dar dirbti šiame mieste. Žmogus, kuris apie teatrą gali kalbėti valandų valandas, tačiau neužsidaryti tarp keturių sienų, suvokdamas jį ne kaip instituciją, bet visų pirma - kaip darnų kolektyvą ir nuolatinį kūrybinį judėjimą, neatsiejamą nuo laiko ir vietos konteksto. Pokalbis prieš pat jo naujausią spektaklio premjerą - ne tik apie teatrą, skaitomas knygas ir mėgstamą muziką, bet ir apie Kauną, matomą dabar, ir galbūt būsimąją kultūros sostinę ateityje.

Kuo šiuo metu užsiimi?

Pagaliau, vasario 24 d. Kauno kultūros centre „Tautos namai“ turėtų atsidaryti nauja alternatyvių scenos menų erdvė - „Šelteris“, kurioje įvyks mūsų naujausio spektaklio „Pasimetimas“ premjera. „Pasimetimas“ gimė kaip Kauno kultūrinio gyvenimo pasimetimo refleksija. Visi lankomės teatre, parodose, koncertuose, tačiau pastaraisiais metais pajutau tam tikrą pasimetimą, ypač teatre. Konvencinis teatras neatliepia žiūrovo poreikių, laiko ir vietos konteksto, o alternatyvusis - nori būti per daug naujas ir nežino, ką su tuo daryti. Nors dažniausiai pastarasis kaltinamas turinio nebuvimu prieš formą, tačiau dabar abi srovės neturi turinio, abi yra formalistinės. O tarp jų dar yra žiūrovas, kuris pasimeta socialiniuose vaidmenyse. Vieną sekundę jis doras krikščionis, kitą - ateistas, vieną akimirką - palaiko homoseksualius žmones, kitą - nekenčia ir liepia slapstytis, už nuogybes scenoje - prieš jas ir t. t. Šis spektaklis per dramos ir humoro prizmę atskleidžia penkias gedulo stadijas - neigimą, pyktį, derėjimąsi, depresiją ir susitaikymą. Depresiją pastebiu ir kūrybiniame gyvenime - kai mėginama nuversti kalnus ir pasielgti donkichotiškai, tačiau tam tikru momentu atsitrenkiama į sieną. Tiesa, nenorėjome užsidaryti tik šiuolaikinio meno temoje, kalbėsime ir apie žmonių santykius, karjerizmą.

Ar pasimetimas meno lauke būdingas tik Kaunui? Ar ankščiau jo nebuvo?

Apie Vilniaus meninį pasimetimą dar nedrįsčiau teigti, nes jis eina skanesne linkme. Mes pasimetėme, nes norime arba šokiruoti, arba kurti dorą teatrą, ir tai daroma gana agresyviai. Vilnius turi savo snobizmą, kuris viską suniveliuoja į bendrą boheminį gyvenimą. Pas jį yra daugiau tuštybės arba nežinojimo, ką daryti, o pas mus labai agresyvus pasimetimas.

Iki nepriklausomybės buvo labai lengva kurti teatrą, nes visi žinojo, kas yra draudžiama, o kas ne. Ir jeigu bent kažkiek pasipriešini tam, jau patenki į tam tikrus vadovėlius, jau esi herojus. Visa tai paskatino Ezopo kalbą, kai žiūrovas koncentruojasi ne į siužetą, o į sceninį veiksmą, t. y. ne į tai, kas sakoma, bet į tai, kas ir kaip veikiama, kokios paralelės, aktualijos ir reikšmės kuriamos pasitelkiant scenografiją, muziką, apšvietimą, požiūrį į žiūrovą. O kai atkūrėme Nepriklausomybę - tarsi gavome nesurinktus IKEA baldus, be instrukcijų. Menininkai nebežinojo, ką teigti. Ką daryti, kai žmogus yra laisvas, nepriklausomas, ir pats atsakingas už savo veiksmus? Kaip teatre kurti demokratinį teatrą, o ne propagandinį? Tai labai sudėtingas klausimas, nes teatras, kaip medija, yra skirtas propaguoti, neveltui jis vėliausiai buvo nustotas cenzūruoti, nes turi legvą ir tiesioginę prieigą prie minios žiūrovų.

Kokia naujosios erdvės vizija?

Kaunas šį laikotarpį išgyvena labai įdomiai, nes pagaliau mieste atsirado visokio teatro. Džiaugiuosi pokyčiais, bet jie nebūtinai reiškia kokybę. Visuomet kyla klausimas - kas toliau, kur link einame? Ką teigiame ir ko norime? Kokias problemas keliame? Pirmieji žingsniai kokybės atžvilgiu dažniausiai yra abejotini, bet dabar jau laikas kurti kokybę. Su nauje erdve sieksime žiūrovui atskleisti platesnį alternatyvių scenos menų kontekstą, kad jis galėtų pats pasirinkti, kas jam labiau patinka. Nesusikoncentruosime tik į vieną teatrą ar jo tipą, čia bus galima pamatyti ir šokėjus, šiuolaikinio cirko artistus, performanso menininkus. Ne tik lietuvių, bet ir užsienio atlikėjus, ir su tekstu, ir be teksto, ir su kūnu, ir be kūno. „Šelteris“ - tai vieta „beviečiams“, menininkams, kurie neturi pastovios erdvės, nori kurti laisvai, nekomerciniuose teatruose, ir gali atverti platesnį kontekstą. Nors vienas konvencinis teatras tokią mintį turėjo, ji kažkaip numirė kaip ir begalės kitų idėjų. Gal ir gerai - nes nebus taip, kad konvencinė įstaiga spręs, kam kurti nekonvencinėje erdvėje.

Ar galėtum atskleisti savo artimiausius kūrybinius planus po „Pasimetimo“ premjeros?

Kovo 3 d. pristatysime bulgarų režisieriaus Yaseno Vasilevo ir mūsų „Teatrono“ aktoriaus Džiugo Kunsmano judesio performansą „Nutricula“. Stebėdamas šį pasirodymą, savęs nuolat klausiau - kur baigiasi kūnas ir prasideda žmogus? Kur yra „Aš“? Žiūrovo akyse žmogus tiesiog išsiskaido į daugybę kūno dalių - staiga jo rankos išsiskiria, tuomet supranti, kad rankos jau ne jo, kojos ne jo, galų gale viskas pereina iki veido, balso. Kūnas tampa medžiaga. Beje, šį performansą parodys tik kelis kartus, nes fiziškai tai labai sunkus pasirodymas. O dar vėliau laukia fizinės komedijos „Balandis“ premjera. Tai - fizinio teatro ir dramos mišinys. Fizinę komediją atstovauja tokios asmenybės kaip, tarkime, C. Chaplinas arba tokios smagios šių laikų trupės kaip „Spymonkey“ D. Britanijoje, kurioje dirba tik keturi atlikėjai - tai yra ir šokėjai, ir klounai, ir aktoriai. Prie šio spektaklio prisideda ir Marius Pinigis, jis irgi jaučia tokios erdvės poreikį, galbūt ateityje kils daugiau naujų bendrų iniciatyvų.

Galiausiai, jau trečius metus iš eilės vykstantis, o šiemet ypatingai didelis - Šiuolaikinio cirko festivalis. Pirmus du metus jis buvo daugiau edukacinio pobūdžio, šiais metais jau rodysime spektaklius, nukreiptus į lietuviškos produkcijos kūrimą ir pristatymą. Kadangi Lietuvoje turime tik dvi profesionalias šiuolaikinio cirko artistes, stengsimės pristatyti jų spektaklius, taip pat suteikti galimybę megėjams padirbėti su profesionalais. Be to, lankysimės senelių, vaikų globos namuose. Šiuolaikinis cirkas - visai kas kita nei drambliukai ir meškučiai, prie kurių esame įpratę. Dažniausiai žiūrovų reakcija išvydus pasirodymus būna „O Dieve, kodėl mes nežinojome apie tai?“.

Kokia tavo, kaip režisieriaus, pozicija - tik parodyti problemas ar bandyti jas spręsti?

Savo spektakliais aš įvardiju tam tikras problemas, kurių neretai galbūt net neįmanoma išspręsti. Tiek „Kas prieš karą pasiduokit“, tiek Keistuolių teatre pastatytas „Heraklis“ apima karo temą. Ką mes, kaip visuomenė, arba aš, kaip menininkas, galime padaryti, kad karas nevyktų? Nors visi supranta, kad tai blogai, kaip ir smurtas, vis tiek kariaujame ir visi jaučiamės nesaugūs. Nežinau, kaip tai išspręsti, bet bent jau galiu identifikuoti problemą. Gyvename labai greitam tempe ir dažnai neidentifikuojame, o tai jau yra problema. Dabar su menu vyksta lygiai tas pats.

Ar galėtum įvardinti, ko sieki dirbdamas su aktoriais teatre, koks tavo metodas?

Kartu su „Teatronu“ esame pripratę dirbti Devised theatre būdu - tai toks metodas, kai spektaklio tekstas yra kuriamas per improvizacijas, o ne pjesės pagrindu. Net per premjerą neturėsime galutinio varianto, aktoriai tiesiog žino, kad šios scenos tema yra tokia - jų darbas išgauti įspūdį per improvizaciją, vienas kitą provokuojant. Matau, kad toks metodas veikia aktorius gerąja prasme, nes jie niekada „neužsizulina“, o žiūrovas ateina net po kelis kartus, nes kiekvieną kartą jis mato kitokį spektaklį. Nors temos lieka tos pačios, keičiasi tekstas, visa tai pamažu keičia požiūrį į teatrą kaip į literatūros veidrodį. Praėjųsį sezoną tokiu būdu pristatėmė du spektaklius - „Kas prieš karą, pasiduokit“, kurį ir vėl atstatysime, bei „Marti“.

Aš sukčiauju režisuodamas - pastatau aktorius ant scenos ir liepiu jiems kurti. O ką pats veikiu? Niekas to nežino... Tai koks aš režisierius? (juokiasi - aut. pastaba). Tačiau aktoriams taip dirbti patinka, nes jie jaučia, kad nėra tik atlikėjai. Nors kiekvienas turime savo funkciją, bet kuriame bendrai, niekas nėra nei autoritetas, nei dominuojantis. Tokioje atmosferoje aktorius pradeda jaustis saugus, o tai retas jausmas Lietuvos teatre. Aktorius gali reikšti savo nuomonę, suklysti, pasirodyti kvailas, t. y. jis nėra žemesnis už kitus. Apskritai, teatro pasaulyje egzistuoja didžiulė mizoginija, moteris yra tarsi šalutinis teatro reikalas, aš stengiuosi kovoti prieš tokį požiūrį. Noriu dirbti su asmenybėmis, o ne su sužlugdytais, stereotipais įtikėjusiais žmonėmis. Man reikia individų, kurie yra skirtingi, nėra grupės atstovai ir gali kurti. Aišku, liūdina, kad moteriai yra mažiau galimybių dirbti, tai lemia literatūros pasirinkimas ir vaidmenų trūkumas, o galiausiai viskas baigiasi kokybine diskriminacija. Mano kursiokių pirmi keturi vaidmenys buvo vienodi - moterys vaizduojamos kaip silpnos, kvailos arba paleistuvės. Jauną menininką toks apribojimas labai žlugdo. Todėl reikalingi alternatyvūs scenos menai, kad žiūrovas galėtų atsirinkti ir pamatyti kuo didesnę įvairovę.

Kaip vertini Kauno siekį tapti Europos kultūros sostine?

Kalbant apie scenos menus, labai gerai, kad planuojama nesusikoncentruoti vien tik į lokalius, mūsų menininkų pasirodymus. Menininkų judėjimas, kūrybiniai mainai, kontaktų apsikeitimas - visa tai yra labai įdomu. Bent jau su ta komandos dalimi, su kuria teko bendrauti, panašu, kad jie tikrai dirba. Jeigu tikslingai panaudosime EKS lėšas, jeigu atsiras žmonių, kurie suinteresuoti kitokia kultūra, labai noriu, kad susiburtų komanda žmonių, menininkų, vadybininkų, kurie galėtų sukurti tikrą ir stiprią alternatyvią scenos menų erdvę. Klaipėdoje „Kultūros fabrikas“ irgi pradėjo nuo tokios idėjos, tačiau kol kas ji neatsipirko, nes dabar ten vyksta visiškai komerciniai renginiai.

Be kokių trijų emocijų neįsivaizduoji teatro ir kodėl?

Be baimės, azarto ir meilės. Baimės, nes bijau suklysti, nusivažiuoti, likti nesuprastas, kad aktoriai neišpildys. Pamažu baimė perauga į azartą arba azartas neleiždžia jai pasiduoti. Azartas verčia tave išdykauti ir žiūrėti, kas iš viso to pavyks. O meilė neatsiejama nuo teatro, nes aš nesugebu neįsimylėti aktorių, su kuriais dirbu, ir, be abejo, žiūrovų. Nors kai kurie mano spektakliai atrodo provokuojantys, galbūt net žiaurūs, apie smurtą ar karą, bet jie provokuoja mąstyti. Nenoriu, kad žiūrovas būtų inertiškos visuomenės pasekmė. Kaip Amerikoje - prabalsavau už Trumpą, o tik paskui supratau, ką padariau (šypsosi).

Trys tave labiausiai žavinčios aktorių savybės?

Kūrybingumas, humoro jausmas ir gebėjimas mylėti, gerbti žiūrovą.

O ar galėtum įvardinti tris savo savybes (poelgius, įpročius), kurios tau nelabai patinka?

Žinau, kad tam tikru kūrybinio proceso metu pradedu burbėti, kodėl pasirinkau tokią sunkią medžiagą. O tada šalia esantys kolegos man sako - „ar jauti, kad jau tai kartoji?“. Tuomet save pakritikuoju ir kuriu toliau. Antra - tiesmukumas, bet gal tai ir gera savybė, nes teatre labai daug melo. O aš dažnai sakau viską tiesiai į akis, tai sužadina aktorių savikritiškumą ir humorą. Be to, visi žino, kad jau blogiau už akių nepasakysiu (juokiasi). O trečia, tikriausiai principai. Nenoriu dirbti vietoje, kuri man nepatinka, kurioje nejaučiu kūrybingumo. Nors atrodo, turėčiau norėti dirbti valstybiniuose teatruose, kuriuose honorarai yra rimti ir kad tai padėtų mano karjerai. Bet manyje kažkas sako, kad toks kelias kaip tik sužlugdytų mano karjerą.

Ką dabar skaitai?

Alberto Memmi „Rasizmą“, kuriame kalbama apie rasizmo kilmę ir prigimtį. Taip pat baigiu Rūtos Oginskaitės surinktą, bet neparašytą knygą - „Teatras be pasakų“, kuri pravertė Kauno miesto Kameriniame teatre statant „Megztinį“. Nors sakiau, kad visai nemoku ir nesu subrendęs kurti vaikišką teatrą, tačiau mane įkalbėjo pabandyti.

Ar nori pasakyti, kad kurti spektaklius vaikams yra sudėtingiau?

Taip, suaugusių arba jaunimo teatre galima dekonstruoti vertybes ir įsitikinimus. O vaikiškame spektaklyje viskas, ką sukursi, gali būti atkartota, nusėsti į pasąmonę, t. y. tiksinti kultūrinė bomba, todėl tokius spektaklius reikia kurti labai atsargiai. Aš jaučiu didesnę atsakomybę prieš vaikus, nei prieš suaugusius, nes pastarieji gali atmesti, nesutikti, galiu jų mąstymo nepakeisti. Bet iš vaikų gali užaugti kita Žana d´Aark, kitas M. Liuteris Kingas arba kitas žudikas - tai labai priklauso nuo kultūros. Atsimenu, pirmas mano matytas spektaklis buvo dar Izraelyje, apie J. Korčaką, kuris labai stipriai pakeitė mano požiūrį apie žmonių santykius, patyčias. Tik nemokėjau to išreikšti - pakilau, sušvilpiau, o paskui mane nuvedė pas direktorę, sakė - negalima taip elgtis (juokiasi). Žiūrėdami „Megztinį“, vaikai labai reaguoja ir jie yra labai protingi -  negali jiems meluoti, todėl tai labai pavojinga. Juk tai, kaip mes gyvename dabar, yra ankščiau buvusios prastos kultūros ir švietimo pasekmė. Todėl turime pasistengti, kad būtų geriau. „Megztinyje“ nenaudoju linijinės dramaturgijos, nes šiuolaikinių vaikų, kurie įnikę į „Facebooką“ ir kitas medijas, suvokimas yra visai kitoks. Iš tiesų, spektaklis yra tarsi kelionė pro įvairias pasakas lyg kompiuterio ekrane, nėra kulminacijos ar Aristoteliško dramos modelio. Tad kurti vaikams labai smagu, nors ir sunku.

Kokios muzikos šiuo metu klausai?

Muzika man labai svarbi. Klausau įvairios, nuo „Pasimetime“ skambėsiančios klasikos, minimalistų, Johannssono iki LP. Kuri, iš tiesų, turi kur kas įspūdingesnį balso diapazoną, nei būtų galima įsivaizduoti.

Kokį paskutinį kito režisieriaus spektaklį matei?

Neseniai Keistuolių teatre žiūrėjau Eglės Kižaitės paskutinį kartą rodytą „Atleisk jiems - jie nežino, ką daro“, pagal italų klasiko G. Boccaccio novelių rinkinį „Dekameronas“. Buvo ir gražu, ir liūdna, nes šis spektaklis gimė dar kai kartu studijavome bakalaure, susirinko daug kursiokų, mūsų kurso vadovas Aidas Giniotis. Spektaklis be konteksto, tiesiog pastatytas tam, kad būtų pastatytas - nieko vertas, laimei, šis ne toks.

Vienoje iš paskutinių LRT kultūros laidų „Nes man tai rūpi“ G. Varnas pripažino, kad viską, kas jam įdomiausia, randa klasikoje, taip nuošalyje palikdamas šiuolaikinę dramaturgiją. Kokia tavo pozicija šiuo atžvilgiu?

G. Varno poziciją suprantu, tai jo laisvas pasirinkimas. Jis yra didžiulis eruditas, negana to, kad jis mėgaujasi klasika, šis režisierius ją dar ir labai gerai supranta. Jeigu jis jaučia malonumą kurdamas pagal klasiką, kodėl jam reikėtų ieškoti šiuolaikinės dramaturgijos? Mano pozicija kiek kitokia, nes neįsivaizduoju teatro be konteksto, laiko ir vietos. Kai matau, kad viena ar kita problema yra labai opi, imuosi kurti apie tai spektaklį. Man teatras yra labai laikinas, lyg savotiška mandala - pasakei ir išnyko. Kalbant apie dramaturgiją, kol kas daugiau dirbu su ja pats, spektakliuose, kuriuose su aktoriais esame susižaidę, stipraus dramaturgo pagalbos poreikio nejaučiu.

Tuomet, ar mums reikalinga šiuolaikinė lietuviška dramaturgija?

Pripažįstu, kad Lietuvoje turi atsirasti naujų dramaturgų. Ar M. Nastaravičius arba M. Ivaškevičius studijavo dramaturgiją? Ne. Vadinasi, dramaturgu gali būti bet kas, mokantis gerai rašyti, nebūtinai baigęs LMTA. Nėra recepto, kaip tapti dramaturgais. Reikia, kad teatras jiems būtų svarbus ir kad mokėtų čia dirbti, nes žodis teatre nėra svarbiausias dalykas. Be to, dramaturgas gali atlikti du vaidmenis - parašyti pjesę, o režisierius pastatyt kūrinį, arba ją prižiūrėti, kuruoti. Džiaugiuosi, kad abu Nacionaliniai teatrai turi pastovią darbo vietą dramaturgui, tikiuosi, kad tai atneš realių rezultatų arba bent jau bus lengviau dirbti.

Koks tavo požiūris į teatro kritiką, ar ji reikalinga? Kęstutis Šapoka toje pačioje laidoje kaip tik kalbėjo apie institucinę ir neinstitucinę (arba sisteminę ir nesisteminę, kitaip, dominuojančią ir nedominuojančią) teatro kritiką. Kokios kritikos tavo manymu trūksta?

Pirma, reikia kalbėti apie kritikos funkcijas ir auditoriją - ar ji skirta pristatyti spektaklį žiūrovui? Ar ji skirta vertinti režisierių? Keista, bet tai neretai sukelia pastarųjų pasipiktinimą. Ar ji skirta gilesnei analizei, kodėl tokioje Lietuvoje yra toks teatras? Ar ji yra akademinė, t. y. skirta ne žiūrovams. Daugelis kritikų užsiima vertinimu, tačiau dažniausiai pakankamai subjektyviu. Bet vėlgi, pažvelkime į komercinį „Domino“ komedijos teatrą - žiūrovams jis labai patinka, kritikai jį nurašo. Blogo meno apibrėžimas tokiu atveju tarsi negalioja. Jeigu kalbame apie kritiką, kalbame ir apie gerą bei blogą teatrą. Tarkime, Latvijoje labai lengva būti teatro kritiku, nes egzistuoja vienas Stanislavskio psichologinio teatro modelis, kuris laikomas geru, o visa kita, kaip sakė viena poetė, tik laiko dulkės. Bet jeigu vertinama yra nevienareikšmiškai, t. y. gerai arba blogai, bet aiškinamasi, kodėl tam tikri elementai neveikia, argumentuojama, tai jau arčiau kritikos.

Aš skaitau viską, ką rašo, nors jautriai reaguoju, tačiau nepavadinčiau to įsižeidimu. Man įdomu, tikrai nemažai ką permąstau. Turiu 3-4 teatro kritikus, su kuriais pastoviai bendrauju, pasikalbu po spektaklio, aišku, ne su visomis jų nuomonėmis sutinku, bet tai normalu. Kritikų darbas - turėti platesnį kontekstą, t. y. jie yra matę ne tik beveik visus Lietuvos spektaklius, skaitę daugybę literatūros apie teatrą, meną ir estetiką, bet dar ir keliauja po užsienio festivalius. Tačiau platesniu, analitiniu mąstymu pasižyminčių straipsnių kartais trūksta. Labai lengva pažiūrėti užsienyje gerą žinomo režisieriaus spektaklį, grįžti čia, nueiti į vidutinio režisieriaus spektaklį ir pasakyti - kodėl pas mus yra ne taip, kaip ten? Dar nesu skaitęs tokios analizės (bet galbūt ji yra, būtų labai smagu surasti) - kodėl konkrečioje šalyje, kurioje egzistuoja tokia kultūrinė sistema, tradicijos, yra toks teatro suvokimas. Neatsimenu, ar buvo toks straipsnis, kai Romeo Castellucci atvažiavo į Lietuvą. Juk buvo sukeltas visiškas ažiotažas, ėjau į jo spektaklį kaip į teroro aktą, susirinko galybė apsaugos, susikibę giedojo giedotojai - tai buvo kažkas neįtikėtina. Nors po spektaklio visiškai nesupratau šio skandalo pagrįstumo. Aišku tik viena, jeigu kurdamas aštriau lieti Dievo, religijos temą, Lietuvoje tai vis dar kelia didžiules diskusijas. Visgi norėtųsi, kad ne tik religinės, bet ir socialinės temos sukeltų didesnį ažiotažą.

Kokį savo kūrybinio gyvenimo scenarijų įsivaizduoji po 5 metų?

Žinoma, kad norėčiau vis dar kurti Lietuvoje, bet su labiau tarptautine ir tarpdisciplinine trupe, atlikėjais, kurie mane įkvėptų. Matyčiau savo spektaklius ne vienuose, dramos, šokio ar cirko rėmuose, bet kaip įvairių, tarpinių žanrų mišinį. Ir tikiuosi, kad liksiu Kaune. Nes šis miestas turi tiek daug potencialo, o jeigu po penkerių metų gyvensiu Vilniuje - vadinasi, aš pasidaviau.

Jeigu tuo tiki, turbūt ne visai sutinki su tuo, kad žiūrovas kuo toliau, tuo labiau tolsta nuo teatro, nebemąsto ir jo skonis prastėja?

Todėl, kad mes, kultūros atstovai, jam nieko nesiūlome. Žiūrovas tikrai nėra kvailas, jam rūpi ne tik banalūs ir nešvankūs juokeliai. Kurie, beje, neretai būna juokingi tik patiems kūrėjams, todėl toks uždaras ratas truputį gąsdina. Požiūrį į žiūrovą reikia pradėti keisti nuo savęs. Jeigu žeminsimės ir stengsimės jam įtikti, ką tai sako apie mus? Ko tuomet tikimės iš žiūrovo? Tačiau nesakau, kad komedijos kaip žanras yra blogas. Žiūrovas supranta labai daug minčių, jeigu teisingai surežisuoji. Jis gali ir nori mąstyti. Juk jis susimoka, kad, tarkime, kartą per mėnėsį nueitų į vieną ar kitą kultūrinę erdvę, nemanau, kad jis ateina tik pasedėti ir paleipti iš juoko.

Palyginus Kauną su kitais regioniniais miestais - čia telkiasi studentai, mūsų teatro pagrindinė auditorija, taip pat spektakliuose lankosi ir užsieniečiai. Pvz. G. Minelgaitės performase „Psycho“ susirinkusi būtent tokia auditorija priminė normalų, europinį miestą. Vadinasi, turime ir žiūrovų, ir kūrėjų potencialą. Kol kas nejaučiu, kad VDU vaidybos programa stipriai atsipirktų, bet Kaunas turi ne tik teatro atstovų, bet ir vizualaus meno kūrėjų, dizainerių, šokėjų. Galima visus šiuos žmones suburti ir sukurti labai įdomių projektų.

Ačiū už pokalbį.

***

Naujausio „Teatrono“ spektaklio „Pasimetimas“ premjera - vasario 24 d. 19 val. Kauno kultūros centre „Tautos namai” (Vytauto pr. 79). Daugiau informacijos čia.

kaunozinios.lt

Salonas