Lietuvoje ir Austrijoje dirbanti teatro menininkė Goda Palekaitė šiuo metu rengiasi dviem premjeroms: viena įvyks Vienos valstybiniame jaunimo teatre, kuris yra vienas didžiausių jaunimo teatrų Europoje, kita – viename iš mažiausių Vilniaus teatrų. Scenografė, kostiumų dailininkė kartu su kolegomis kalba apie XXI a. įtampas: „Europos demografija drastiškai keičiasi, todėl Lietuva netrukus jau nebegalės būti toji šalta, užsidariusi homogeniška šalis, kokią čia daug kas norėtų matyti. O jauni, tarptautinės patirties turintys kūrėjai nusikalsta, tylėdami apie tai, kas problemiška ir aktualu“, – sako pašnekovė ir kviečia į režisieriaus Pauliaus Ignatavičiaus premjerą „Europiečiai“ Vilniaus mažajame teatre.
Ką laikote scenografijos guru, ar yra autoritetų, kuriais žavitės, kurių darbai inspiruoja?
Iš lietuvių scenografų didelę įtaką padarė ir tebedaro mano mylimas dėstytojas Adomas Jacovskis. O pasaulyje yra daug inspiruojančių scenografų – man įdomūs šalti vokiečiai Klausas Grünbergas, Janas Pappelbaumas, tarptautinė grupė Numen for Use ir daug kitų. Vis dėlto paveikiausiais laikau kūrinius tų menininkų ir kolektyvų, kurie teatrą supranta kaip visumą, spektaklio erdvę ir veiksmą kurdami išvien, kai neįmanoma nustatyti, kur čia „režisierius“, o kur „scenografas“, – tai Romeo Castellucci´s, Janas Fabre, Bread and Puppet, Robertas Wilsonas, Sasha Walz, Théâtre du Soleil… O vieno guru tikrai neturiu.
Papasakokite apie save, savo kelią į teatrą, pirmuosius scenos kūrinius.
Gimiau ir užaugau Vilniuje, architektų šeimoje. Nei broliams, nei man kultūra niekada nebuvo svetima. Vieni pirmųjų vaikystės prisiminimų iš Lėlės teatro, į kurį tėvai dažnai vesdavosi: visi vaikai klykia, pamatę vilką, o aš išsižiojus žiūriu į vilką ir į vaikus, į vilką ir į vaikus… Vėliau sekė įvairūs meno būreliai ir Justino Vienožinskio dailės mokykla. Po jos nusprendžiau studijuoti scenografiją Vilniaus dailės akademijoje. Pasisekė, kad, būdama dar pirmame bakalauro kurse, gavau galimybę bent trumpam įkišti nosį į sceną. Kartu su Marija Puipaite, dabar puikia dizainere, Lėlės teatre „kūrėme“ scenografiją ir kostiumus trumpametražei operai, – mūsų paprašė festivalis Naujosios operos akcija. Biudžetas buvo nulinis. Nuo konteinerių naktimis vilkom, skutom, dažėm kažkokias durų staktas, iš kiaušinių lukštų darėm baroką. Išėjo visai neprasta scenografija! Toji ankstyva patirtis neleido, kad užliūliuotų labai meniškos, bet su teatru nedaug bendro turinčios studijos.
Kokie darbai yra jūsų kaip scenografės „vizitinė kortelė“?
Pirmas „rimtas“ debiutas scenoje įvyko, kai su Paulium Ignatavičium Šiauliuose statėme „Kovą“ pagal Kafkos tekstus. Dabar to spektaklio erdvę tvarkyčiau ir kostiumus daryčiau, aišku, visai kitaip, bet už šį spektaklį buvau nominuota Auksiniam scenos kryžiui. Paulius irgi. Matyt, kažkuo jis buvo ypatingas… Džiaugiuosi dviem vėlesniais savo darbais – tai scenografija Eugene´o O´Neillo „Meilei po guobomis“ (2015, režisierius Paulius Ignatavičius), vis dar rodomai Šiaulių dramos teatre. Ir Wolfgango Herrndorfo „Tschick“ (tai vieno iš pagrindinių personažų pravardė, neverčiamas paauglių žargono žodis) Vienos valstybiniame jaunimo teatre (2016, režisierius Thomas Birkmeiris). Juose gana kraštutiniškai atskleidžiau du sunkiai suderinamus savo polinkius: erdvė Vienoje buvo balta, švari, abstrakti, atvira šviesos kuriamai atmosferai, o Šiauliuose – grubus bardakas, leidžiantis atsiskleisti tikroms medžiagoms ir faktūroms.
Dabar ir vėl artėja dvi premjeros – Lietuvoje ir Austrijoje…
Taip. Vėl kuriu scenografiją Vienos jaunimo teatre. Jo meno vadovas – vokiškai kalbančiuose kraštuose žinomas režisierius Thomas Birkmeiris rašo Patricios Highsmith romano „Talentingasis ponas Riplis“ adaptaciją ir režisuoja. Aš kuriu abstrakčią, grafišką, šviesos ir struktūrų pripildytą erdvę. Premjera įvyks 2017 m. sausio mėnesį.
Kokia patirtis skirtingų šalių teatruose jums vertingiausia?
Austrijos valstybiniai teatrai, palyginti su mūsiškiais, yra pertekę pinigų, tad didžiausias privalumas scenografui tas, kad ten galima išbandyti viską, apie ką Lietuvos scenoje galėtum tik pasvajoti. Likus pusmečiui iki premjeros, jie jau stato 1:1 scenografijos maketą scenoje, kad mudu su režisieriumi galėtume „geriau matyti“, kas yra gerai, o kas ne, ir kiek pinigų reikės viskam realizuoti. Panorėjus kiekvienam spektakliui galima užsakyti papildomą apšvietimo, garso įrangą ir t. t. Darbas Austrijos teatruose neapsakomai preciziškas, o technikai ir darbininkai – aukščiausios kvalifikacijos ir motyvacijos profesionalai. Gauti darbą teatre žemiškos profesijos atstovui – didelė sėkmė, nes veikla kūrybiška, kolektyvas įdomus, o atlyginimas neprastas. Komanda dažnai būna išties puiki.
Tačiau meno atžvilgiu man įdomiau dirbti Lietuvoje. Čia nevaržo puikiai funkcionuojantis institucinis mechanizmas, nes tokio paprasčiausiai nėra. Išties, kai pagalvoji, tos puikiai organizuotos sistemos yra tinkamos nekūrybiškoms profesijoms, o menininkus paverčia kultūros biurokratais.
Ar dažnai būnate Austrijoje? Kas toje šalyje jus labiausiai žavi? Ar austrai labiau už lietuvius išprusę kultūriškai, ar dažnai jie vaikšto į teatrą, operą, koncertus?
Vienoje praleidau šešerius metus ir to pakako. Dar studijuodama Vilniaus dailės akademijoje išvažiavau į Vienos taikomųjų menų akademiją studijuoti scenografijos pagal Erasmus mainų programą. Susižavėjau vienietišku elegancijos ir nerūpestingumo deriniu, gebėjimu patogiai ir gražiai gyventi. Vilniuje to nepatyriau, visada būdavau užsivertusi kažkokiais reikalais, nusikalusi nuo mokslų, o būti menininku atrodė pats atsakingiausias darbas pasaulyje. Atsimenu, Vienos universitete visi „menininkai“ atsipūtę gurkšnojome kavą. Staiga susivokiau, kad sėdžiu su trumpomis rankovėmis, o juk lapkritis! Toks geras šildymas buvo! Prisiminiau sužvarbusius savo kursiokus lietuvius mėlynomis nosimis, Jacovskį visada su paltu per paskaitas ir nutariau, kad liksiu čia.
Pasilikau. Baigusi scenografiją, išmokau vokiečių kalbą ir nuėjau į Vienos universitetą studijuoti kultūrinės ir socialinės antropologijos. Tuo metu taip reikėjo, esant toli nuo namų ir nuo teatro. Intelektinio peno labai trūko. Tiesą sakant, jaučiausi akademijos ir visos lietuviškos meno scenos atbukinta. Pirmuosius porą metų Vienoje nekėliau kojos iš bibliotekos.
Paradoksalu, tačiau kuo geriau pažinau tą vakarietišką išprususią savikritišką kultūrą, tuo svetimesnė ji man darėsi. Austrų teatras kokybiškas, bet konformistinis, elgesys kultūringas, bet apatiškas, o blogiausia tai, kad socialiniu, kultūriniu ir politiniu lygmeniu niekas niekam iš tikrųjų nerūpi. Visiems norisi kuo mažiau dirbti ir kuo patogiau gyventi. O eiti „pasikultūrinti“ į operą, į filharmoniją yra tiesiog viena iš „gero tono“ normų. Tačiau tik Vienoje. Visa provincija žiūri televizorių ir balsuoja už radikalias dešiniąsias politines jėgas. Na, konservatyvūs Vienos kultūros lopšiai, tiesą sakant, irgi sklidini radikalių dešiniosios pakraipos žiūrovų. Trumpai tariant, nereikėtų tokios kultūros, pastatytos ant imperialistinių pamatų, painioti su jokia „dvasine kultūra“.
Vadinasi, jūs, Goda, esate ne tik scenografė, ne tik kostiumų dailininkė, bet ir profesionali antropologė?
Baigusi scenografiją jaučiau, kad negaliu užsidaryti vien meninės problematikos pasaulėlyje. Trūko teorinių pamatų, mąstymo įrankių ir struktūrų savo intuicijai artikuliuoti. Socialinė ir kultūrinė antropologija, „lauko tyrimais“ paremtas socialinis-humanitarinis mokslas mane sužavėjo humanistinėmis savo vertybėmis ir politine pozicija – kvestionuoti galios struktūras marginalizuojamų, diskriminuojamų individų, jų bendruomenių labui. Vis dėlto, kai ėmiausi tyrimų, nuo meno nepabėgau. Praleidau mėnesius, tyrinėdama graffiti kultūrą Vilniuje ir Vienoje (2013), erdvės suvokimą medžiotojų ir rinkėjų kaimelyje Namibijoje (2014), ieškojau šiuolaikinio teatro Indonezijoje (2014). Vis dėlto lig šiol rimčiausią tyrimą atlikau Vilniuje. Sudėtingai tariant, erdvių tyrinėjimo praktiką siedama su suvokimo teorija, aiškinausi, kokiomis sąlygomis kuriamas šiuolaikinis performatyvus menas. Iš to apgyniau magistro darbą Vienoje ir išleidau knygutę „Kūrybos sąlyga: Etnografinis tyrimas tarp jaunų šiuolaikinių menininkų Vilniuje“ (Conditions of Creativity: Ethnographic research among young contemporary artists in Vilnius, 2015).
Naujausias Pauliaus Ignatavičiaus spektaklis „Europiečiai“ kelia labai aktualius šiandienos klausimus: ar mes, europiečiai, teisūs, traktuodami pabėgėlius kaip problemą, o ne kaip galimybę, kodėl mums taip sunku priimti kitokį žmogų?
„Europiečiai“ vienareikšmiškai yra tragedija, tačiau spektaklio kūrėjams svarbiausia yra ne senovės graikų, bet šiuolaikinės Europos tragedija. Mūsų nesugebėjimą priimti, pripažinti, susitarti lemia noras suderinti nesuderinamus dalykus – viešai deklaruojamą paviršinį humanizmą su vulkanais besiveržiančiu nacionalizmu. Dar prieš metus situacija Vakaruose atrodė daug viltingesnė. Dabar tokie reiškiniai kaip Brexit, Trumpo triumfas, daugybės sienų uždarymas, radikalių dešiniųjų jėgų stiprėjimas Austrijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje, Ispanijoje verčia pripažinti, kad regime humanistinės liberalios Europos, o gal ir visų Vakarų saulėlydį. Apie tai kalbėti baisu, rizikinga, tačiau būtina.
Pritariu prancūzų filosofo Allaino Badiou teiginiui, kad Teatras yra Politika, taigi, dėmesio vertas teatras yra publikos konfrontacija su aktualia tiesa. Visa kita – eiliniai kultūros produktai. Man atrodo, spekuliacijoms apie tai, kodėl mums taip sunku priimti kitaip mąstantį žmogų, Lietuvoje kol kas ne laikas. Esame dar tokie akivaizdžiai homogeniški, užsidarę ir balti, kad būtų labai keista, jei galėtume lengvai priimti „kitokį“ žmogų. Juk „kitokius“ matome tik per televizorių. Todėl, manau, jauni, tarptautinės patirties įgiję kūrėjai neturi teisės kartoti savo mokytojų, užuot kalbėję apie tai, kas aktualu. Tai nereiškia, kad spektaklis turėtų pakeisti politinius debatus su muzikiniais intarpais per LNK, nebent forma šiek tiek panaši. Galbūt dar karštakošiškai, bet jau bandome kalbėti apie naujas įtampas ir santykius, nes Europa, todėl ir Lietuva, po kelerių metų nebegalės būti tokia šalta užsidariusi šalis, kokią daug kas nori matyti.
„Europiečių“ scenografijos ašis – baseinas. Ką jis simbolizuoja? Kaip jums apskritai kyla scenografinės idėjos?
Nenustebinsiu atsakydama, kad idėjų keliai autoriui nežinomi. Idėjos užplūsta žiūrint, skaitant, mąstant, piešiant, kalbant, miegant – žodžiu, bet kada. Vienintelis dalykas, kurį perpratau, – niekada negalima jų ramiai laukti. Įkvėpimas apima dirbant, o pati pirma dingtelėjusi mintis beveik visada būna niekam tikusi. Taip atsitiko ir šįkart – baseinas buvo ketvirta ar penkta „Europiečių“ erdvės idėja. Jau buvome nusprendę scenografiją daryti visai kitokią, kai netyčia radau nuotrauką su apleistu plaukimo baseinu karo nuniokotoje Rytų Ukrainoje. Iškart supratau, kad tai ir bus ta jungtis, kurios mudu su režisierium nuo pat pradžių ieškojome. Jis kalbėjo apie sienas, aš – apie vandenį, jis – apie karą, aš – apie konkurenciją. Ieškojome kažko monumentalaus, susijusio su Antika, bet adekvataus šiandienos politikai, kažko naujo, bet atpažįstamo. Baseinas nesimbolizuoja nieko. Tai ne metafora, bet nuoroda į neišvengiamai šaltą realybę. Ir, žinoma, butaforinis kontrastas mūsų mylimam teatrui, kuriame viskas taip gražu ir patogu.
Ar nutinka taip, kad žiūrovai jūsų scenografijoje įžvelgia kažką, ko pati nenumanėte ją kurdama?
Žinoma. Kiekvienas netingus žiūrovas tampa lygiaverčiu prasmės kūrėju. Pati mėgstu, ypač prastuose kūriniuose, įžvelgti tai, apie ką autorius nė nepagalvojo.
Šiam spektakliui kūrėte ir kostiumus…
Pirmąkart susidūriau su spektakliu, kuriam reikėjo tiek daug siuvamų kostiumų. Man tai buvo didelis iššūkis, be puikių Mažojo teatro profesionalų pagalbos nebūčiau išsivertusi. Kuo toliau, tuo labiau domiuosi teatro kostiumais. Anksčiau jie man nublankdavo prieš erdvę, neturėjau kantrybės gilintis į detales. Šįkart buvo labai įdomu kurti tokius daugiaprasmius personažus. „Europiečių“ kostiumai „pasiūti“ iš realizmo, sarkazmo, pretenzingumo, šiurkštumo, nuogumo skiaučių su trupučiu teatrališkumo.
Goda, kaip geriausiai tiktų jus pristatyti, kaip jūs pati prisistatote?
Beveik niekada neprisistatau kaip scenografė. Dar prieš porą metų būčiau prisistačiusi kaip antropologė. Dabar greičiausiai – kaip teatro menininkė arba tyrėja. Scenografija nėra svarbiausia mano tapatybės dalis, nes teatras, besivadovaujantis tokiomis kategorijomis, manęs nedomina. Meninių profesijų suskirstymas teatre dažnai būna iš piršto laužtas. Daug svarbiau įvardyti, kas yra rekvizitininkas arba sargas, nes šie žmonės iš tikrųjų dirba konkretų darbą. O spektaklio idėja, meninis požiūris, režisūros stilius dažnai susiklosto per scenografo ir režisieriaus pokalbį… Kai užsienyje prisistatau „Goda iš Lietuvos. Scenografė ir antropologė“, tai skamba labai egzotiškai – negirdėtas vardas, nežinoma šalis ir nesuprantama specialybė. To pasiilgstu Lietuvoje, kur visi, galima sakyti, pusbroliai.
Kaip artimieji, šeima vertina jūsų pasirinktą gyvenimo kelią?
Mano gyvenimo kelias niekada nebuvo aiškus nei man, nei mano artimiesiems. Visi esam nepėsti ir nesirenkam patogiausių kelių. Brolis Jonas yra maisto menininkas, Adomas – mokslo muzikantas. Šiaip visi vienas kitą palaikome. O sukurti savo šeimos dar nespėjau. Bet jau įkalbėjau visą pasaulį išnaršiusį Aaroną Kahną (jis yra spektaklio „Europiečiai“ judesio režisierius), kad su manim gyventų ir dirbtų Lietuvoje, tad gal kada bus ir šeima.
Kokie artimiausi planai, svajonės, keliai ir kelionės?
Labai laukiu kelionės su šeima į Izraelį. O po to žiūrėsim, ką 2017-ieji atneš. Planuoju pabūti Lietuvoje, čia įgyvendinsiu keletą ramybės neduodančių idėjų.
Dėkoju už pokalbį.
