Eglė Kazickaitė – režisierė, viena iš ketvirtąjį sezoną skaičiuojančio „Apeirono“ teatro Klaipėdoje įkūrėjų. 2014 m. Eglės režisuotas spektaklis „Uroboras“ buvo įvertintas Dalios Tamulevičiūtės premija. Pastaruoju metu Eglė Kazickaitė dažniau režisuoja su savo bendražyge, režisiere ir aktore Greta Kazlauskaite.
„Man neįdomu vienai įgyvendinti savo tikslus, kaip priemones pasitelkiant kitus žmones. Man patinka, kai saujelė žmonių dega bendra idėja“, – sako „Apeirono“ teatro režisierė Eglė Kazickaitė.
„Apeirono“ teatras – jaunas teatras. Dar tik jaukinatės Lietuvos publiką, kaupiate festivalinę patirtį. Kokia ji?
Baltijos šalių teatrų festivalis, šiemet vykęs Nacionaliniame Kauno dramos teatre, kol kas didžiausias iš visų festivalių, kuriuose teko dalyvauti. Tokių festivalių nedaug: tarptautinis debiutų festivalis „Tylos!“, Klaipėdos teatrų festivalis „Namai“, Dalios Tamulevičiūtės vardo profesionalių teatrų festivalis, Kauno miesto kameriniame teatre debiutavęs festivalis „Išeities taškas“… Iš tikrųjų, tai mums labai sunku į tuos festivalius patekti, pastebime kažkokį organizatorių uždarumą. Ne per seniausiai vyko festivalis „Pakeleivingi“. Buvom įsitikinę, kad labai tinkame festivalio kontekstui, todėl pasiuntėme užklausą, kaip būtų galima jame sudalyvauti. Bet mums atsakė, kad visa programa jau seniai sudaryta, o apie „Apeironą“ organizatoriai nieko nežinojo, nes neturėjo mūsų kontaktų. Kadangi neturėjo kontaktų (nors mes apie save esame išsiuntę informaciją praktiškai visų festivalių organizatoriams), tai ir nepakvietė. Pagal turimą patirtį sprendžiu, kad ta atranka į festivalius Lietuvoje labai jau atmestinė. Kviečiami vis tie patys, o kam ir kodėl, neaišku. Štai vienas iš argumentų, kodėl jauniems teatralams taip sudėtinga prasimušti Lietuvoje – jiems niekas nepadeda, neatidaro durų.
O kalbant apie publiką, tai skirtingų miestų žiūrovai labai skirtingi. Savą auditoriją jau turime Klaipėdoje ir Vilniuje, bet su Kauno žiūrovais bendros kalbos dar neatradome. Mums kažkodėl sunku juos „prisivilioti“. Teiravomės žmonių, dirbančių Kauno kameriniame teatre (čia „Apeirono“ teatras kartą per mėnesį rodo savo spektaklius, – aut. past.), ir tame pačiame Nacionaliniame, kur rodėme spektaklį „Psiche“, ką darome „ne taip“, tai gavome pastabą, kad mūsų spektaklių pavadinimai ir aprašai yra „per sudėtingi“, kas greičiausiai ir atbaido žmones. Nežinau, gal taip, o gal tiesiog mūsų repertuaras netinkamas Kaunui…
Kas dar, jūsų nuomone, Lietuvos teatre „ne taip“?
Lietuvos teatre aš pasigendu tęstinumo. Kalbu ne apie Nekrošių, Koršunovą ar Tuminą. Pastebiu, kad dažna trupė ar teatras, sukūręs kokį nors įdomesnį eksperimentinį darbą, savo eksperimentus greitai nutraukia ir ieško patogios, saugios kišenės. Taip ir su „No theatre“ atsitiko, ir su kitais… Pabūna, išsprogdina kažkokį burbulą ir galiausiai pabyra po valstybinius, nacionalinius teatrus. Nacionaliniai valstybiniai teatrai ir yra „saugi kišenė“. Ten, žinoma, teatriniai eksperimentai irgi vyksta, bet jie įgauna kitokį pobūdį.
Galbūt „grynuosius“, kraštutinius eksperimentus kur kas patogiau vykdyti nedidelėje bendraminčių grupelėje, o ne skirtingas aktorių kartas, mokyklas jungiančiuose organizmuose?
Tikriausiai taip. Todėl man ir stinga tokių mažyčių trupių, kurios gyvuotų ilgesnį laiko tarpą, o ne vien padarytų kažkokį trumpalaikį efektą, kuris paveiktų, būtų įdomus, bet į nieką nesivystytų. Pavyzdžiui, man labai įdomu, kas gi būtų išsivystę iš tos pačios Bareikio trupės…
„Apeirono“ teatrą tapo įprasta laikyti alternatyva kitiems teatrams. Bent jau Klaipėdoje. Kokia tai alternatyva? Ką ji siūlo?
Pastaruoju metu aš vis svarstau, ar tas „Apeironas“ tokia jau alternatyva. Gal todėl, kad aš dirbu tik „Apeirono“ teatre ir arčiausiai savęs matau tik tokį teatrą, kokį mes kuriam, „kitokį“ teatrą aš sunkiai įsivaizduoju. Žinoma, matau ir tą kraštutiniškai priešingą teatrą, kuriamą valstybinėse institucijose, bet dėl to „Apeironą“ vadinti kažkokia alternatyva ar parašte, nežinau ar galiu.
Tačiau ne sykį, likusi aptarimuose, kuriuos organizuojate po spektaklių, savo ausimis girdėjau, kaip žiūrovai džiaugiasi atradę tai, ko jau nebesitikėjo rasti Lietuvoje, juo labiau Klaipėdoje.
Taip, yra taip kalbančių ir tai girdėti man labai keista, nes aš pati „Apeirono“ teatrą bandau vertinti ne tik Lietuvos kontekste. Aišku, nesu daug keliaujantis žmogus, neturiu galimybių važiuoti į kitas šalis žiūrėti spektaklių, bet kiek matau, kiek skaitau apie teatrą, man susidaro įspūdis, kad „Apeironas“ kaip tik nėra alternatyva. Pasaulio kontekste esame dar „kažkiek metų atgal“. Nes pasaulyje viskas labai greitai keičiasi, o mes keičiamės daug lėčiau, tarsi kartodami tai, kas jau buvo daryta.
Tikrai žinau tik tiek, kad mūsų teatras yra „super-ekstra-neakademiškas“. Tikriausiai tai yra pasąmonės ir šiandienos aktualijų bei noro jas kažkaip išreikšti sintezė. Savo spektakliuose mes stengiamės jungti amžinus dalykus su tais, kurie yra čia ir dabar, o kiek ir kam tie dabarties dalykai atpažįstami, aktualūs, priklauso nuo auditorijos.
Be abejo, šiuolaikinis žiūrovas yra labai įvairus. Ar jūs orientuojatės į kokį nors konkretų adresatą?
Nemanau, kad mūsų teatras skirtas kokio nors konretaus išsivystymo, išsimokslinimo, apsiskaitymo žmonėms. „Apeironas“ kaip tik siekia tokio asociatyvumo, kurį galėtų perskaityti ir paprastas… na, ne „paprastas“, bet, pavadinkime, „neprofesionalus“ žiūrovas. Būtent tas eilinis, „neprofesionalus“ žiūrovas mums yra labai brangus ir „nepaprastas“. Jo pastebėjimai ar komplimentai mums turbūt yra svarbiausi. Nes tas žiūrovas nesugadintas, jis neturi išankstinių nuostatų ir jeigu pavyksta pasiekti, paveikti žmogų, aktyviai nesidomintį teatru, jeigu jam pasidaro įdomu ir jis vėl nori ateiti, tai ir yra svarbiausia. Nes teatras yra žmogui. Jis nėra kažkokiam žmogui. Jis yra apskritai žmogui, todėl teatras turi kalbėtis su žiūrovu, nes pagrindinis teatro tikslas – komunikacija. Bet savo spektakliuose nepasakojame istorijos, kas yra įprasta tradiciniame teatre. Pas mus istorija vaidina antraplanį vaidmenį. O pirmame plane – bandymas ištraukti tos istorijos esmę, apie ją kalbėtis su žiūrovu, „žadinti“ jį. „Žadinti“ – labai tinkamas žodis kalbant apie teatro tikslus. Galime kalbėti apie tai, kad teatras turi šviesti ar suteikti viltį, bet aš manau, kad teatras nei mokykla, nei bažnyčia. Teatras yra teatras. Teatro tikslas, mano galva, yra žadinti žiūrovą ir priminti tam tikrus dalykus, kuriuos mes šiandien pamirštam.
Mūsų amžius nuolat kritikuojamas dėl paviršutiniškumo, dėl vertybių devalvalcijos, dėl skubotumo ir pan. O kas, jūsų nuomone, šiandien yra gerai? Ar prasminga teatre kalbėti apie tai, kas gera?
Ruošdamosi statyti paskutiniuosius savo spektaklius (tiek „Psiche“, tiek „Nekrozė“), pristatydamos spektaklių idėjas aktoriams, mudvi su Greta žadėjom, kad štai šitie spektakliai tikrai bus šviesūs. Statysim komediją, pabaigsim šviesiai. Bet kažkoks nonsensas – mums niekada nepavyksta to padaryti. Svarstau, kodėl: ar esam tokie tamsūs žmonės, ar mus pačias taip veikia negatyvas. Negatyvas visada labiau veikia. Visada lengviau žmogui sugadinti nuotaiką, negu ją pakelti, o apie šviesius ir pozityvius dalykus kalbėti sunku. Kita vertus, o ko tu sieki kalbėdamas apie tai, kas gera ir teisinga? Tiesiog parodyti, kad tai yra? Tame nėra problemos, konflikto. Gaunas toks kalbėjimas apie nieką. Tuomet, ar reikia kalbėti apie tai?
O apie repertuarą vaikams ar pagalvojate?
Pagalvojam, bet čia lygiai taip pat, kaip ir su noru pastatyti komediją. Norim pastatyti komediją, o gaunasi tragedija. Tad jeigu statytumėm vaikams, nežinau, kam iš tikrųjų pastatytumėm ir kaip į tą pastatymą reaguotų tėvai. Man atrodo, kad mes dar nesubrendom bendrauti su vaikais.
Ar įsivaizduojate „Apeirono“ teatro repertuare kito režisieriaus spektaklį?
Turbūt turėčiau pasakyti: taip, įsivaizduoju. Bet iš tikrųjų neįsivaizduoju. Šitas teatras iš esmės yra atviras, bet taip jau atsitiko, kad jo kūrėjai vadovaujasi pakankamai kraštutiniškomis ideologinėmis nuostatomis. Klausimas, ar kviestinės / „atėjūninės“ individualybės galėtų į jas įsigyventi. Čia toks paradoksas – teatras vienu metu ir atviras, ir hermetiškas, ypatingai kūrybinės komandos santykiuose. Nuo pat pradžių su Greta mes siekėme suburti tokius žmones, kurie laikui bėgant vis labiau ir labiau vienas kitą jaustų, suprastų, apie ką kalbam, kokias problemas keliam. Kai pagaliau susiformuoja toks idėjinis branduolys, naują elementą instaliuoti pakankamai sudėtinga. Jau dabar sudėtinga „instaliuoti“ aktorius, o kaip būtų režisieriaus atveju, nežinau. Būtų įdomu, jei atsirastų žmogus, norintis statyti spektaklį su „Apeirono“ teatro aktoriais ir po „Apeirono“ teatro vėliava, bet jis būtų „filtruojamas“.
Sakote, kad į „Apeirono“ teatrą sudėtinga „instaliuoti“ naują žmogų. Taigi, ką jūsų teatre reiškia aktorius?
Aktorius mūsų teatre yra pilnavertis kūrybinio proceso dalyvis, kuris nėra ir niekada nebuvo stumdomas. Priešingai. „Apeirono“ teatrą ir spektaklių kūrimo procesą galėčiau palyginti su automobiliu. Iš mašinos išėmus variklį ar nuėmus ratus, ji nevažiuos. Nors čia mano „autokompetencija“ ir baigiasi, bet tikriausiai nesuklysiu sakydama, kad yra dar labai daug dalių, be kurių mašina nevažiuos. Taip ir su mūsų spektakliais. Pasikeis vienas aktorius, absoliučiai pasikeis ir visas spektaklis. Jei žiūrovai suskubs, tai dar šiemet galės pasižiūrėti atgimusį spektaklį „Likučiai po Dievo“, o 2017-ųjų sausį „prisikels“ ir „Žinduolių perėja“. Tai bus naujos senų spektaklių versijos.
2014-aisiais jūsų režisuotas spektaklis „Uroboras“ buvo įvertintas Dalios Tamulevičiūtės premija, bet jūs to niekaip nesureikšminate, nors, mano galva, būtent nuo šios premijos prasidėjo „Apeirono“ teatro kilimas aukštyn.
Dabar žiūrovai su „Apeironu“ susipažįsta žiūrėdami naujus spektaklius, o „Uroboras“ po premijos įteikimo nebebuvo nė karto parodytas. Gali būti, kad dėl to „Apeirono“ vardas tik dar garsiau nuskambėjo, nes „Uroboras“ tapo kažkokiu mistifikuotu spektakliu, kurį tematė kokie trys šimtai žiūrovų, tarp kurių buvo ir tie, kurie dalija premijas. Aš manau, kad tai daugiau aplinkybiniai dalykai. Neabejoju, kad ir tų metų kontekstas lėmė, jog būtent „Uroboras“ buvo įvertintas, nes, mano galva, jis tikrai nebuvo geriausias spektaklis, kokių esame turėję dar iki jo.
Pastaruoju metu daugiau režisuojate drauge su Greta Kazlauskaite nei viena, dėl ko tiek žiūrovui, tiek kritikui sudėtinga įvertinti kiekvienos jūsų indėlį.
Savo profesiniuose gebėjimuose aš turiu didelį, lemtingą minusą – man labai sudėtinga kalbėtis su aktoriais. Man labai sudėtinga į žodžius įsprausti idėją, gal dėl to vienai sunku „pribręsti“ statyti spektaklį. O Greta labai tiksliai idėją perteikia žodžiais, todėl dviese kurdamos spektaklius, mes viena kitą labai tiksliai papildome.
Vis dėlto pasikalbėkime apie jus. Kokius tikslus sau kaip režisierė keliate? Kas jus įkvepia, kaip randasi temos spektakliams? Ir ar nesate pernelyg griežta savo kūrybai?
Esu labai kritiška savo pačios darbams, nes bandau įvertinti tai, ką padariau, kas pavyko ir kas ne. Negaliu atsitolinti ir vertinti savo spektaklio kaip žiūrovas, kuris jį mato pirmą kartą. Aš privalau jį lyginti su tuo, ką norėjau padaryti. Jeigu man nepavyksta sukurti to, ką norėjau, tas spektaklis man tampa „neišskirtinės meilės“ objektu.
Kurdama spektaklį scenoje noriu išreikšti tai, ką apskritai jaučiu pasaulyje. O jaučiu labai didelę liūdesio koncentraciją, kaip sau įvardiju, kosminį liūdesį, kuris tikriausiai susijęs su kiekvienu žmogumi. Statydama spektaklį „Tyla kiaušinyje“ aš tai ir bandžiau išreikšti, bet man nelabai pavyko. Nežinau, ar tai apskritai įmanoma realizuoti scenoje…
Pastačiusi savo bakalauro atsiskaitomąjį darbą buvau įsitikinusi, kad kitas mano spektaklis – „Fariatjevo fantazijos“ pagal Alos Sokolovos pjesę. Ją skaitydama jaučiu tai, apie ką kalbu – kosminį liūdesį, kažką, kas gyvena manyje. Tai toks jutiminis dalykas, kai vieną trumpą sekundę šmėkšteli, jog supranti pasaulio esmę. Ir vos tai supranti, toji sekundė dingsta kartu su visa esme. Būtent apie tas brangiąsias sekundes man ir norisi kalbėti spektakliuose. Apie tai, kad mes svečiai, svetimi ir būtent dėl to mus kamuoja tas liūdesys.
Noras statyti „Fariatjevo fantazijas“ vėl labai suaktyvėjo, kai prasidėjo Ukrainos įvykiai. Pjesės kontekstas savotiškai su jais susijęs: motina svajoja išvykti į Kijevą, kur žydi kaštonai ir viskas yra kitaip nei čia, kur esam dabar; Fariatjevas tvirtina, kad visi žmonės yra atvykėliai iš kitos planetos ir žemėje jie tik svečiai… Šita pjesė manyje labai gyva, bet greičiausiai jos dar kokį dešimtmetį nestatysiu. Norint statyti spektaklį pagal šią pjesę, reikia ir kur kas daugiau aktorių, nei dabar jų yra „Apeirono“ teatre, ir gyvenimiškos patirties.
Kurdamos spektaklius pagal savo pačių dramaturgiją remiatės specialiąja, religine, filosofine literatūra, faktografine medžiaga ir pan. Ką šiame kūrybiniame procese reiškia asmeninės patirtys?
Spektakliuose mes iš esmės ir kalbame apie tai, ką patiriame, ką jaučiame, tik galbūt naudojame nekasdienį žodyną. Man, pavyzdžiui, skauda, kad kažkas iš manęs bando padaryti tai, kas aš nesu. Tai yra asmeninė patirtis, bet tą patį patiria daugelis žmonių. Kitas klausimas, ar mes virstame į tuos „kitus“ žmones, kuriuos kažkas nori mumyse matyti. Bet jeigu klausiate apie tokias patirtis kaip artimųjų netektys ar meilės istorijos, tai mes jų spektakliuose nedemonstruojame. Bandome išsaugoti visumos pojūtį, nors žiūrovui ir nepateikiame jokio linijinio pasakojimo. Sąmoningai fragmentuojame spektaklio veiksmą, kad kiekvienas žmogus, remdamasis savo asmeniniais patyrimais, gyvenimo samprata, siektų suvokti pasaulį kaip visumą, siektų universalumo.
Taigi, tiek gyvenime, tiek kūryboje jūs siekiate, trokštate suvokti pasaulį kaip visumą, ieškote jame visa ko sąryšingumo…
Taip, man labai įdomūs dalykų tarpusavio sąryšiai. Pavyzdžiui, spektaklį „Tyla kiaušinyje“ aš stačiau remdamasis mejozės (mejozė – eukariotinių ląstelių dalijimosi būdas, kuris vyksta dviem etapais, – aut. past.) fazėmis. Ką aš tuo noriu pasakyti? Kad viskas yra tarpusavyje susiję ir kad spektaklį galima kurti remiantis bet kuo – ląstelių dauginimosi fazėmis, atomų sąveika ar fizikos dėsniais.
Mane, pavyzdžiui, stebina, kad visi materialūs daiktai yra sudaryti iš atomų, kuriuos galima skaidyti tol, kol kažkurioje fazėje nieko nebėra. Ar tai reiškia, kad ir daiktai, sudaryti iš atomų, neegzistuoja? O laikas? Ar tas linijinis, chronologinis laikas tikrai yra, ar mums tiesiog patogiausia juo tikėti ir juo vadovautis? Galbūt viskas vyksta tik dabar, niekas nevyko prieš tai ir nieko nebus po to? Mąstymas apie tai veda į dar didesnį chaosą. Bet vėlgi – tas mūsų minčių chaosas kažkaip jungiasi su chaosu, iš kurio atsirado pasaulis.
Egle, žinau, kad jūsų gyvenime neegzistuoja televizija, skaitote neįprastą literatūrą… Koks tas „intelektinis maistas“ (kinas, muzika, literatūra), kuriuo mintate?
Kalbant apie literatūrą, tai neatitinku „standarto“, kuris kaip ir privalomas režisieriui. Neskaitau grožinės literatūros. Manęs ji tiesiog netraukia, ji man neįdomi. Taip, buvo laikas, kai gana daug skaičiau, buvau įsimylėjusi Dostojevskį, bet tas laikas baigėsi. Tad jei manęs paklaustumėte, kokią paskutinę knygą perskaičiau, atsakyčiau, kad tai Michael Talbot „Holograminė visata“, kurią visiems rekomenduoju. Ten yra labai neįdomių ir nykių skyrių, kur, atrodo, aprašoma tai, ką mes visi ir taip žinom, bet yra ir labai įdomių dalykų apie paslėptą ir išreikštą tikrovę, apie pasaulį kaip visumą.
Ir kaip ta specialioji literatūra patenka į jūsų akiratį?
Tai priklauso nuo to, kokia sritimi susidomiu, apie kokį būsimą spektaklį galvoju. Tarkim, aš labai daug skaičiau apie ląstelių dalijimąsi, kol pagaliau kažkokiu būdu toptelėjo mintis, kad tai, kaip dalijasi ląstelės, taip mes ir gyvenam visą savo gyvenimą. Ląstelės pasidalija, iš jų susiformuoja žmogus, jis gimsta, ateina į šitą pasaulį, o tie ciklai vyksta toliau, visą mūsų gyvenimą.
Man patinka mokslas. Moksle aš matau labai aiškius ryšius tarp meninio / humanitarinio ir kasdienio gyvenimo. Man labai patinka, kaip mūsų gyvenime dominuoja skaičiai – kalbu ne apie pinigų skaičiavimą ar gebėjimą išmatuoti medžiagos plotą. Man patinka tendencijos, dydžių proporcijos, jų atitikmenys. Man tai yra įdomu.
O kinas? Kokie kino režisieriai jums įdomūs? Kaip vertinate lietuvišką kiną?
Gerus filmus atrasti sudėtinga. Kažkada su Greta bandėme įvardinti tuos kino kūrėjus, kurie jučiom ar nejučiom daro įtaką mūsų kūrybai. Nepasikuklinom, įvardinom tokius – Tarkovskis, Lynchas ir Fellinis. Na, aš dar Tarantino bandžiau įkišti, bet jis liko „ne sąraše“.
O lietuviškų filmų – nei senųjų, nei šiuolaikinių – aš „neišžiūriu“. Man labai sunku žiūrėti lietuviškus filmus. Man arba nuobodu, arba svetima. Labai keista, bet lietuviškame kine jaučiu kažkokį svetimumo jausmą. Nepavyksta užčiupti autentiškumo, jaučiasi kažkoks bandymas mėgdžioti kitas kino kultūras. Man atrodo, kad šita mėgdžiojimo problema gaji ir dabartiniame Lietuvos teatre. Suprantu, kad kai kas galbūt įvyksta netyčia, bet bendras kontekstas išduoda norą prasimušti į „platesnę rinką“. Aš pati net tikslinės teatro literatūros nebeskaitau, nes pajutau, kad ji man daro per didelę įtaką, tarsi kala į galvą, ką aš turėčiau daryti, kas šiuolaikiniame teatre nebeteisinga ir ko jam reikėtų. Nenoriu, kad mane stabdytų baimė, kad kažkas kažką panašaus jau darė.
Egle, drauge su Greta įkūrėte „Apeirono“ teatrą, esate jo režisierės ir idėjų generatorės. „Apeirono“ balsas vis labiau girdimas, bet tuo balsu dažniau tampa Greta, jūs pati tarsi laikotės nuošalėje, vengiate asmeninių interviu. Kodėl?
Kaip jau sakiau, tas spaudimas lįsti į eterį yra vienas iš tų dalykų, kurie man „skauda“. Aš jaučiu spaudimą, kad turėčiau būti kitokia negu esu. Bet aš esu tokia: man sunku bendrauti, man sunku reikšti mintis žodžiais, man būtina gana ilgai pagalvoti apie tam tikrus dalykus, kad galėčiau pereiti į tą etapą, kuriame mintys virsta žodžiais. Kitas dalykas – „reklaminimasis“. Suprantu, kad jis „privalomas“ segmentas, ypač dabartiniais laikais, bet aš to negaliu daryti, nes tai prieštarauja mano asmeniui, man tai tiesiog „ne sava“. Man norisi kalbėti darbais, o ne anonsais. Ir tai nėra koketavimas.
Niekada negalėčiau būti vėliavnešiu. Aš galiu padaryti neblogą kotą vėliavai, sukonstruoti prožektorių, bet pačios vėliavos nešti negaliu. Ir dėl to visai neišgyvenu. Todėl man nepatinka, kai mane stumia: „Eik, pasakyk, reikškis…“ Nenoriu!
Ar įsivaizduojate save kitame teatre?
Savęs be teatro neįsivaizduoju, bet bent jau artimiausiu metu aš savęs neįsivaizduoju ir kitam teatre, juo labiau mėgėjų kolektyve arba mokykliniame teatro būrelyje. Matot, aš nesu individualistė, kas vėlgi truputį prieštarauja mano pasirinktai profesijai, bet aš nieko negaliu padaryti be komandos, be žmonių, kurie turi bendrą tikslą. Man neįdomu vienai įgyvendinti savo tikslus, kaip priemones pasitelkiant kitus žmones. Manęs tai netenkina. Man patinka, kai saujelė žmonių dega bendra idėja. Siūlo savo kažkokius variantus, galimybes, kai visi bando kažkaip pasiekti bendrą tikslą, rasti bendrą vardiklį… Bent jau dabar man taip atrodo, kad turbūt negalėčiau nueiti į kurį nors teatrą, kur man duotų visiškai nepažįstamų aktorių grupelę, su kuriais reikėtų atrasti bendrą kalbą, paaiškinti savo idėjas, „pamokyti“ vaidinti. Tai turbūt yra viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl mes su Greta šitą teatrą ir man įkūrėm – mes žinom, kad kalbėtis su žiūrovu, ta žiūrovą „pasiimti“ gali tik tarpusavyje susikalbėję, vienas kitą jaučiantys žmonės. Tam, kad susiformuotų toks kolektyvas, reikia ir laiko, ir jėgų, ir kitų resursų, bet man tai tinka. Tai, manau, ir yra pagrindinė priežastis, kodėl savęs kaip individo nematau kitame teatre.
Dėkoju už pokalbį. Linkiu visokeriopos sėkmės.
