Ilona Vitkauskaitė
Spalio 1 ir 2 d. Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre įvyks neeilinė premjera – garsaus lenkų kino ir teatro režisieriaus, scenaristo, prodiuserio Krzysztofo Zanussio kūrinys „Hybris (Puikybė)“. Spektaklyje, kurio veiksmas vyksta dešimto dešimtmečio Lenkijoje, susiduria istorijos studentas Konradas ir žymus humanitarinių mokslų profesorius Adamas. Konradas siekia tam tikrų atsakymų, liečiančių ne tik jo šeimos, bet ir visos šalies istoriją. Pasirodo, visų gerbiamo profesoriaus praeitis itin miglota ir korumpuota – Adamas, buvęs komunistų partijos aktyvistas, dalyvavo malšinant partizaninį judėjimą, be to, jo pėdsakų esama ir šeštojo dešimtmečio universitetų „valymuose“. Tačiau, regis, jis puikiai anestezavo savo sąžinę ir sunaikino visus įkalčius. Tuo tarpu Konradas ryžtasi stoti akis į akį su skausminga šalies bei šeimos praeitimi ir reikalauja, kad Adamas prisiimtų moralinę atsakomybę už savo veiksmus.
Apie premjerą ir kultūrą apskritai kalbamės su spektaklio režisieriumi ir pjesės autoriumi Krzysztofu Zanussiu.
Gal galėtumėte šiek tiek papasakoti apie savo pjesę „Hybris (Puikybė)“? Kas Jums svarbiausia šioje pjesėje?
Žinai, tavo klausimas kiek pavojingas, nes jeigu galėčiau tai suformuluoti į vieną sakinį, aš savo žiūrovams tiesiog nusiųsčiau trumpąją žinutę. Tada man net nereikėtų rašyti pjesės. Joks kūrinys negali būti redukuotas į vieną šūkį ar idėją, už to visada slypi tam tikras kompleksiškumas. Taip pat visuomet yra šioks toks neatitikimas tarp mano intencijų ir to, kaip tai gali suprasti žiūrovai. Daug kas priklauso ir nuo to, kokioje šalyje bus parodytas vienas ar kitas mano darbas.
„Hybris (Puikybė)“ buvo užsakyta prieš 3-4 metus vieno Santk Peterburgo teatro, tačiau paaiškėjo, kad ši pjesė yra netinkama dabartinei Rusijos federacijos kultūros politikai. Nes joje reikalaujama teisingumo. Visa karta žmonių, kurie nusikalto šeštajame dešimtmetyje, piktnaudžiavo savo valdžia, dauguma jų liko nenuteisti ir jie net nebando apgailestauti dėl savo veiksmų. Tas pats vyko po Antrojo pasaulinio karo daugelyje Europos šalių. Žinoma, vyko tam tikri denacifikacijos procesai Vokietijoje, kontroliuojami JAV, taip pat – iš dalies Japonijoje, tačiau ne per daugiausia. Ir mes žinome, kad Prancūzijoje, Vokietijoje tam tikri nusikaltėliai tik po kurio laiko buvo pripažinti kaip tokie, ir jie niekada neatgailavo. Tai man kelia nerimą, nes griauna tam tikrą universumo tvarką.
„Hybryje“ keliamas ne specifinis klausimas, jis labai abstraktus: kaip mes galime gyventi be teisingumo? Juk jeigu sugriausime teisingumo principus, pateksime į chaosą. Taigi ši pjesė yra šiek tiek apie chaosą ir mano didelį pasipiktinimą žmonėmis, kurie skatina chaosą ir sąmyšį. Tai labai antipostmoderni pjesė. Aš asmeniškai išreiškiu didelį pasipiktinimą postmodernizmo filosofija ir ją bandau apkaltinti daugeliu blogybių.
Tikiu, kad egzistuoja objektyvi tiesa ir nesutinku su tokiais filosofais kaip Jacques´as Derrida ar Michelis Foucault. Man nepatinka ši postmodernistinė tendencija filosofijoje ir bendrai kultūroje, manau, kad ji – itin kenksminga. Taip pat manau, kad tai tampa tiesiog puikiu buvusių marksistų pa(si)teisinimu. Jie nepadarė nieko blogo, nes nėra skirties tarp gėrio ir blogio.
Kaip manote, ar postsovietinės visuomenės vis dar yra „apsėstos“ praeities?
Jos nėra apsėstos, mes gyvename praeities pagrindu, mūsų šaknys – praeityje. Taigi, jeigu mūsų šaknys pažeistos, supuvusios, mes neturėsime ateities. Tai nėra žiūrėjimas atgal, tai žiūrėjimas į priekį. Negalima pamiršti to, kas yra už mūsų nugarų. Ir mes privalome klausti to, ko savęs pradėjo klausti daugelis vokiečių po 1968-ųjų: ką veikė mūsų tėvai nacių režimo metais? Mes to paties privalome klausti savo tėvų: kaip jūs elgėtės komunizmo laikotarpiu? Ar sąlygiškai, kiek tai buvo įmanoma, padoriai, sąžiningai? Ar jie buvo oportunistai, siekė asmeninio gėrio ir privilegijų? Mes privalome to vieni kitų klausti.
Šis klausimo procesas – tai galimybė įveikti praeities traumas?
Taip, neabejotinai, traumos gali būti įveiktos tik tuomet, kai viskas yra aišku ir kai mes vertiname, teisiame. Mes privalome teisti. Tuo tarpu postmoderni prieiga neigia šį teisimo momentą, sako, kad mes turime tylėti ir nieko neteisti.
Kaip minėjote, praeitis ir dabartis – neatskiriamos. Tačiau, kaip manote, ar istorija vis dar svarbi šiuolaikiniam žmogui?
Istorinės patirties mes negalime tiesiog „nupjauti“, istorija turi rūpėti žmonėms. Aš manau, viena iš šių dienų problemų yra tai, kad žmonės nuolatos apibūdina tikrovę, ką iš tikrųjų turėtų daryti sociologai, sakydami – žmonės mėgsta tai ir tai. Man tai nerūpi, man rūpi tai, kas turėtų individui ir visuomenei rūpėti. Ir mes turime turėti tam tikrus imperatyvus ir pasakyti, kad dauguma klysta. Ir stebėjimas gali būti naudingas, tačiau dažniausiai jis yra naudinga rinkodarai.
Ar galiu teigti, kad vienas pagrindinių konfliktų Jūsų kūryboje – tai konfliktas tarp garbingo, sąžiningo žmogaus ir jį supančios korumpuotos aplinkos, ir kad šis konfliktas taip pat atsispindi „Hybryje“?
Taip, visiškai sutinku. Aš visada žavėjausi romantine tradicija. Kadangi tai yra stipri Vakarų Europos tradicija su visa savo puikia literatūra – Friedricho Schillerio ir Johanno Wolfgango Goethe´s, Adomo Mickevičiaus, George´o Byrono ir daugeliu kitų autorių darbais, tik ne Rusijos. Rusija neturi stipraus romantinio herojaus, kaip ir kitų herojų. Taigi šis romantinis herojus, kuris nebando būti realistu, o priešingai – jis idealistas, jis kovoja ir dažnai pralaimi savo kovą, tačiau išsaugo savo žmogiškumą. Man patinka tokie herojai.
Tuo tarpu profesorius Adamas – postmodernus žmogus?
Adamas – konformistas, žmogus praradęs savo principus, sąžininę, ir jis atsisako tai pripažinti. Tikriausiai tai svarbiausia – jis atsisako atgailauti. Tai vienintelis dalykas, kurio siekia jo antagonistas: pasakyk, kad tu gailiesi.
Konradas tam tikra prasme atstovauja visuomenės balsui?
Ne visos visuomenės. Kadangi visuomenėje yra galingų faktorių sakančių, kad pamirštume praeitį ir pamirštume tuos, kurie apvogė kitus, ir pradėtume nuo nulio. Tai labai neteisinga. Yra daugybė apvogtų, apgautų žmonių, ir mes privalome pabandyti tai kompensuoti, kitu atveju mes naudojamės nuosavybe, kuri nėra mūsų, kuri buvo įsigyta tam tikromis aplinkybėmis. Mes turime tai aiškiai suprasti, mes negalime to neišspręsti. Tai susiję su žydų nuosavybe Centrinėje Europoje, taip pat su visomis mažumomis. Tai tam tikrų esminių principų klausimas. Jeigu mes atsižvelgiame į esminius principus, mes juos ir turime. Turime tam tikrą pusiausvyrą, ekvilibriumą ir visuomenė vystosi, kažką žada, o ciniška visuomenė žlunga. Tai akivaizdu. Kai visuomenė yra paralyžiuota cinizmo, nihilizmo, ji niekada neišgyvens.
Kaip manote, šiuolaikinės visuomenės Rytų Europoje – paralyžiuotos?
Žinoma, vyksta tam tikra kova. Tačiau yra daug kas skatina individų ir visuomenių dezintegraciją. Ir aš manau, kad tai labai pavojinga. Visas šis vartotojiškas požiūris, teigiantis viena – pirk ir tylėk, būk laimingas ir neklausk jokių klausimų. Tai blogas patarimas.
Kaip pradėjote dirbti teatre? Kuo skiriasi režisieriaus darbas kine ir teatre?
Aš, dar būdamas vaikas, dažniai lankiausi teatre. Mane tėvai vesdavosi į geriausius to meto spektaklius Lenkijoje. Tada mane sugundė kinas, nors aš visada kruopščiai lankiausi teatre. Tik vėliau pradėjau režisuoti teatre, pastačiau apie 40 pjesių visame pasaulyje, kai kurios iš jų – parašytos mano paties. Kaip rašau savo filmų scenarijus, taip man tapo natūralu rašyti ir pjeses. Teatre aš sau leidžiu rašyti ilgesnius dialogus, kurie kine yra neįmanomi. Taip pat galimybė dirbti įvairiose šalyse – didelis pranašumas.
Režisavau spektaklius Vokietijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Italijoje, Šveicarijoje, Bulgarijoje ir daugelyje kitų šalių. Man teko žiūrėti ir kitų režisierių spektaklius, pastatytus pagal mano pjeses, tai taip pat didelis iššūkis man. Taigi aš turiu patirties teatre ir norėčiau ją tęsti. Tačiau aš tai darau tik su viena sąlyga, kadangi man jau 77 metai, – aš kviečiuosi aktorius repetuoti į savo namus. Tokiu būdu mes turime progą išvengti vieno pražūtingo šiuolaikinio teatro aspektų – teatro tapimo spektaklių fabriku. Mes, aktoriai, režisieriai, privalome būti šeima, kaip Moljero laikais. Taip mūsų darbas tampa žmogiškesnis, kitu atveju matysime tik institucinį teatrą. Aš manau, kad tai didelis įžeidimas. Mes, menininkai, naudojame visuomenės pinigus, ir galimybė statyti spektaklius – didelė privilegija. Dėl to mes privalome į savo darbą sudėti visą savo žmogiškąjį potencialą.
Viename interviu esate sakęs, kad menininkui visada pavojinga užmiršti tikrovę. Kokį santykį su tikrove siekiate palaikyti savo darbuose?
Tikrovę savo darbuose aš naudoju kaip klijus. „Hybris (Puikybė)“ – iš dalies realistiška pjesė. Iš dalies – ne, nes antroji dalis tampa sapnu, pajuda už realybės ribų. Tai jau teatro privilegija. Kiekviename kūrinyje turi būti kažkas tikra, nes jeigu darbas per daug abstraktus – jis tuščias.
Kas Jums svarbiausia kūryboje?
Džiaugsmas, kad tam tikros mano svajonės tampa tikrove, kad personažai, kuriuos aš matau savo galvoje, įgyja kūnišką pavidalą. Tai stebuklas – aš kuriu gyvenimus, situacijas, personažus, kurie iš tikrųjų neegzistuoja. Tai didelė privilegija.
Kaip vertinate dabartinę Europos kultūros situaciją? Ar mes gyvename kultūros saulėlydžio laikais?
Europa išgyveno daug saulėlydžių ir daug atgimimų. Europa – kaip feniksas, prisikeliantis iš pelenų. Yra net anekdotas apie tai, kad kažkas Europai turi pasakyti: daugiau nebėra prisikėlimo galimybės. Aš matau, kad Europa šiuo metu yra labai susipainiojusi, cirkuliuoja daug kenksmingų idėjų, siekiant, kad žmonės tylėtų. Manau, dėl to šis konsumerizmas ir yra toks visaapimantis, tai susiję su elito siekiais išlaikyti valdžią: jeigu paprasti žmonės siekia tik materialaus gėrio, jie nesiims jokių veiksmų prieš valdančiuosius. Tačiau tai nėra pakankamas pagrindas ateičiai, mes turime turėti daug gilesnes priežastis išgyventi. Ir mes turime egzaminuoti savo vertybes, reikia tam tikros moralinės tvarkos, nes kitaip mes sunaikinsime patys save.
Kaip manote, ar šiuolaikinis menas vis dar domisi kompleksiškomis individo ir visuomenės situacijomis?
Dalis menininkų domisi, kita dalis nesidomi. Kaip ir žiūrovai, dalis jų domisi, kita dalis – ne. Bet, kaip žinai, menas visada buvo elitinis, ir labiausiai sofistikuotas menas gali greitai tapti sklerotiniu. Tai, kas auga per greitai ir per aukštai, gali greiti mirti, tada kyla nauji impulsai iš apačios. Aš manau, kad šiuolaikinis menas turi puikių manifestacijų ir kartu siaubingų. Ir tai, kas yra visuotinai priimtina, nebūtinai yra svarbiausia ar geriausia.
Kaip pasikeitė, jeigu pasikeitė, menininko statusas, vadinamoji misija visuomenėje?
Tai visuomenė pasikeitė, o ne misija. Mes pasiekėme masinės visuomenės būklę, kuri yra naujas reiškinys, labai gyvybingas JAV. Amerika visuomet buvo masinė visuomenė, tačiau ne Europa, kuri visuomet buvo labai hierarchinė. Tačiau ji tai praranda ir daugumos balsas įgauna vis didesnę reikšmę; dauguma gali spręsti, kas gerai ir kas ne. Masių emancipacija pavertė paprastus žmones nepriklausomais ir, manau, per daug nepriklausomais.
Kaip apibūdintumėte meno vertę, prasmę individui ir visuomenei?
Kalbant apie naratyvinį meną, manau, kad jis akumuliuoja praėjusio laiko, kitų tautų, kartų, socialinių klasių patirtis. Tai akumuliatyvi patirtis ir mums jos reikia. Jeigu norime judėti į priekį, mums reikia kažko kaip pagrindo. Kai perskaitau Williamo Shakespeare´o kūrinius, aš sužinau apie aistras, kurių man neteko išgyventi. Aš niekada nenorėjau pasmaugti savo žmonos, nors ir galiu suprasti, kodėl Otelas to taip geidžia. Ir yra gerai sužinoti apie Otelo patirtį prieš tai, kai nori nužudyti savo mylimąją.
Kokių kino režisierių ar kitų sričių menininkų darbais Jūs domitės?
Aš labai gerbiu šviesaus atminimo Aleksejaus Germano kūrybą, taip pat Aleksandro Sokurovo darbus, labai mėgstu australų režisieriaus Peterio Weiro filmus. Tačiau man patinka daugelis kitų autorių, tai yra tik keletas pavardžių, kurių darbais aš domiuosi ir seku. Lenkijoje taip pat yra daug įdomių jaunų kolegų, tačiau ir Andrzejus Wajda, kuriam jau 90 metų, neseniai sukūrė naują filmą ir, mano žiniomis, jis – labai įdomus.
***
Kostiumus ir scenografiją spektakliui „Hybris (Puikybė)“ kuria Margarita Misiukova. Vaidina Vidas Petkevičius, Artūras Dubaka, Eleonora Matulaitė, Olita Dautartaitė, Albinas Kėleris, Julija Krutko, Eglė Špokaitė, Laimutė Mališauskaitė, Eleonora Koriznaitė, Jolita Skukauskaitė-Vaišnienė, Gintautas Žiogas.
