Trisdešimt septynerius metus dirbantys ne tik kūrybinį, bet ir pedagoginį darbą Velta ir Vytautas Anužiai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje išleidžia savo pirmąjį aktorių kursą. Keturiolika iš aštuoniolikos auklėtinių įsilies į Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatrą.
1978 metais baigę studijas Maskvos Boriso Ščiukino aukštojoje teatro mokykloje prie Jevgenijaus Vachtangovo valstybinio akademinio teatro, iki 2011-ųjų jiedu dirbo Klaipėdos universitete, kuriame išleido ir latvių aktorių kursą. V. Anužis profesoriaus karjerą pradėjo persikėlęs vaidinti į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą (LNDT), kuriame yra sukūręs įsimintinų vaidmenų. Per visą intensyvų kūrybinį gyvenimą Velta ir Vytautas Anužiai parengė devynias studentų laidas.
Iššūkiai tie patys
– Su kokiais iššūkiais susidūrėte persikėlę į Vilniaus teatro mokyklą: ar tai buvo tik tam tikra tąsa to, ką kartu pradėjote Klaipėdoje po studijų?
Velta Anužienė (toliau – Velta): – Nors pirmos septynios laidos buvo lietuvių filologai ir režisieriai, vėliau buvo latvių aktorių kursas, o dabar – lietuvių, mūsų studijų pagrindą sudaro ta pati esmė – dirbame tuo pačiu metodu, kurį įgijome garsiojoje rusų teatro mokykloje.
Vytautas Anužis (toliau – Vytautas): – Iššūkiai tokie pat buvo Klaipėdoje, tokie pat išlieka ir Vilniuje. Nesame patogiai į vaizdą „įsiklijuojantys” pedagogai. Abu su Velta – Lietuvoje bene vieninteliai, baigę būtent aktorinę B. Ščiukino mokyklą ir siekiantys jos principus pritaikyti Lietuvoje. Visų pirma, norėčiau paaiškinti „mokyklos” sąvoką apskritai. Šiandien Lietuvoje ypač paplitusios atskirų asmenų mokyklos: Jonaičio, Petraičio ir t. t. Tai – ne mokyklos, tai atskirų žmonių kursai. O „mokykla” – tai laiko, vertingų rezultatų patikrinta mokymo sistema. Mokykla tampa mokykla ne per ne per penkerius, ne per dešimt ar dvidešimt metų. J. Vachtangovo mokyklai – šimtas metų. Tai yra ta mokymo sistema, kur studijų trukmė ir metodika praktikų ir pedagogų (jokiu būdu ne vieno žmogaus) yra nuolat analizuojami. Čia bet kokie pakeitimai – studijų trukmė, etapai, įgūdžių ugdymas – vykdomi labai atsargiai. Pavadinkim tai netgi konservatizmu. Pasaulyje visos išskirtinės mokyklos savo prigimtimi yra konservatyvios.
Visiškai kitas dalykas, kai aktorius patenka į teatrą. Tada mokykla neturėtų jaustis. Mūsų galutiniai uždaviniai ir yra paslėpti amato siūlus, padaryti taip, kad aktoriai mokėtų jų nerodyti. Mokykla – tai tik amato įrankis. Ji turi įsilieti į kraują, bet niekuomet nepakeisti kūrybinio nusiteikimo dirbti. Teatro ir mokyklos niekada nereikia maišyti. Taip ir aktoriaus ar režisieriaus nereikia painioti su šių disciplinų pedagogais.
– Iš kur perėmėte pedagogikos pagrindus?
Velta: – Buvau labai pavyzdinga studentė – viską užsirašydavau: tą, ką mums dėstė, tai, ko iš mūsų reikalavo. Kadangi programa buvo labai tiksli, visus šiuos užrašus kaupiau. Lietuvoje studentus auginame pagal jau patikrintą metodologiją. Suprantama, kad pagal šią programą gali dirbti tik patys pagal ją studijavę.
Vytautas: – Vėliau mes metodologinę dėstymo programą atsisiuntėme iš Maskvos. Jau dirbant į rankas pakliuvo Josifo Rapoporto knyga „Aktoriaus darbas” (1939 metai), kurioje nuosekliai išdėstyta visa programa. Galima tik stebėtis, kokie minimalūs pasikeitimai įvyko per beveik visą šimtmetį.
Po aštunto semestro
– O kuo jūsų darbo metodika skiriasi nuo kitų pedagogų?
Velta: – Akademijoje, sakyčiau, norima greito rezultato, čia studentai vertinami kaip aktoriai. O mūsų metodiką galėčiau palyginti su medžio augimu: pirmame semestre auginame vieną šaką, antrame – kitą ir t. t. O rezultatą galime stebėti tik ketvirto kurso pabaigoje, po aštunto semestro. Tik tuomet išryškėja aktoriaus visuma. O tai, kas iš šios užaugintos puokštės bus „panaudojama”, priklausys nuo dramaturginės medžiagos ir nuo režisieriaus, su kuriuo jie susidurs. Svarbu, kad jaunas aktorius žinotų, kaip tai reikia padaryti.
Vytautas: – Mokykla privalo turėti logiškai pagrįstą nuoseklumą.
– Akivaizdu, kad jau daug metų mūsų teatrinės mokyklos aktorių baigiamieji darbai dažniausiai vertinami pagal talentingai ar netalentingai režisuoto spektaklio kokybę.
Vytautas: – Ši problema akivaizdi ir Lietuvos teatrologijoje: ar daug kas iš jaunųjų šiandien gali profesionaliai parašyti išsamų aktoriaus portretą, ar nuosekliai išanalizuoti įdomų aktorinį darbą?
– Aktorius blogame spektaklyje negali sukurti gero vaidmens…
Vytautas: – Nesutinku: visose pasaulio teatro sostinėse yra likę aibė blogų spektaklių su puikiais aktorių darbais. Aktorinis teatras gali būti tiek pat įdomus, kaip ir režisūrinis. Yra režisierių, kurie tiesiog menkina aktoriaus darbą, paversdami jį tik spektaklio komponentu.
– Jūs surinkote aštuoniolikos aktorių kursą, iš jų net keturiolika įsitrauks į Panevėžio J. Miltinio dramos teatrą. Ar tai yra sutapimas su kilusia būtinybe šį teatrą atjauninti, ar tai yra jūsų „tėviškos” globos rezultatas?
Vytautas: – Jeigu jau eini į šią profesiją, tai joje reikia ir dirbti, o jeigu joje lieka tik „ažiotažinė ambicija”, tai tuomet lieka vaikščioti „nesuprastam”, „darbo negaunančiam”. Šitai būtų galima prognozuoti, jei visas kursas liktų Vilniuje. Kol Lietuvoje, ačiū Dievui, nepanaikintas repertuarinis teatras, tol aktorius turi gana geras sąlygas jame augti, tol gali klestėti visa teatro kultūra. Taip, mes nerimaudami svarstėme, kas bus su mūsų mokiniais. Kaip tik dabar Panevėžyje susiformavęs jaunų aktorių kūrybinės energijos alkis. Šiame mieste – puikūs pastatai dirbti, nuostabi J. Miltinio tradicija, net ir legenda, kuri gali padėti. Vienintelis miesčioniškas „bet” – „aš – ne Vilniuje”. O Vilnių ir Panevėžį skiria tik 130 kilometrų. Šį tam tikrą iššūkį jauni žmonės priėmė itin geranoriškai. Vienas mokinių – Marius Meilūnas – turi siekių tapti režisieriumi, o po studijų grįžti į šį teatrą ir dirbti su savo bendramoksliais.
– Panevėžyje stovi puikus J. Miltinio pirmasis teatras, kuriame išlikusi jauki kamerinė erdvė su gražiai įkomponuota scena, bene pačios tvirčiausios ir autentiškiausios žiūrovų kėdės, kai kur net freskų gabaliukai… Ar turite vilties, kad jūsų mokiniams kada nors pavyks prikelti šį pastatą?
Vytautas: – Ar žinote, kad ten anksčiau buvo arklidės? Vos ne Augėjo tvartai. Ir J. Miltinis juos išmėžė, sukūrė teatrą. Ir dabar juos reikia išmėžti. Bet tam reikia Heraklio! Kita vertus, tikime savo mokiniais, nes akivaizdu, kad jie jau „serga” teatru. Jiems nesvarbu, keliese jie grimuojasi grimo kambaryje, jie alkani būti scenoje. Ir tai yra svarbiausia.
Disciplina – kūrybos pagrindas
– Pastebėjau, kad jauni režisieriai jau išskiria jūsų mokinius, jau kalba, kad norėtų dirbti būtent su šiais jaunais aktoriais.
Vytautas: – Laikomės J. Miltinio nuostatos „disciplina – kūrybos pagrindas”. Jis sakydavo: „Aš tik dabar esu storas, bet toks nebuvau, kai Paryžiuje vaidinau. Ir jūs negalite tokie būti.” Su savo mokiniais dirbdavome du kartus per dieną, nuo jų neatsikabinome ir neleidome laukti, kol ateis įkvėpimas.
Velta: – Nors ir skambus žodis, bet labai svarbi yra misija. Ką gi tu gali pasakyti žiūrovui, užlipęs ant pakylos? Kuo toliau, tuo baisiau. Į aukštąsias mokyklas ateina žmonės, neskaitę knygų, nesidomėję didžiąja kultūra, nesusipažinę su teatru, kinu… Ir tas procesas vis baisėja. Dėstydami jau pirmame kurse išskiriame kultūrai svarbius žmones, reiškinius. Studentai rengdavo pranešimus pačiais įvairiausiais klausimais: nuo filosofijos, dailės iki konkretaus aktorinio meno.
Vytautas: – Mes nebijome žodžių „misija”, „idealizmas”, „kilnumas”. Šiuos žodžius reikia sakyti ir pripildyti turinio. Čia taip pat aktorinis dalykas – nuo išorės į vidų. Jeigu tu pakelsi stuobrį, kuris su kitu žmogumi sveikinasi sėdėdamas, ir tai darysi primygtinai, pamažu to žmogaus vidus pasikeis. Tai neišvengiama.
Tinkamai parengti aktoriai neturi jokių problemų dirbdami su skirtingų mokyklų partneriais. Mūsiškiai labai gerai adaptuojasi. Po „disciplininio košmaro”, po „mūsų gniaužtų”, po „ištampyto temperamento”, po „ryškios formos” patekę pas kitus, jie atsikvepia.
Juos reikia mylėti
– Iš jaunų žmonių paprastai tik reikalaujama. Ar galvojama apie jų psichologinę būseną?
Vytautas: – Jaunus žmones reikia mylėti ir jiems padėti. Negalima jų be saiko „kankinti”. Taip, „kankina” visi, bet tikri profesionalai jaučia ribą. Jaunus žmones galima kritikuoti tik lygiagrečiai jiems padedant.
– Nors šiuo metu aktoriai tik baigia studijas, kai kurie jų jau yra sukūrę puikių vaidmenų įvairių režisierių spektakliuose. Kuriuos darbus jūs galėtumėte išskirti?
Velta: – Tai Agnieška Ravdo, suvaidinusi Džuljetą Oskaro Koršunovo atjaunintame spektaklyje „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija” (LNDT) ir Niną Zarečnąją to paties režisieriaus spektaklyje „Žuvėdra” (OKT). Tai Aistė Diržiūtė, pražydusi paskutiniame kurse ir jau pastebėta kino pasaulyje (juosta „Sangailės vasara” – red.). Iš pradžių jai lyg ir sunkiau sekėsi, bet tai yra tas pavyzdys, kai begaliniu darbštumu pasiekiamas puikus rezultatas. Ir Andrius Gaučas, ir Akvilė Vitkūnaitė, ir minėtas M. Meilūnas, ir, beje, visas kursas – jie be galo darbštūs žmonės.
Vytautas: – Esame sulaukę kvietimų vesti vadinamąsias aktorių dirbtuves Monrealyje, Osle, dabar – Bilbao, Ispanijoje. Mes atsisakėme, nes nėra pratimų, galinčių per trumpą laiką žmones paversti gerais aktoriais. Geru aktoriumi įmanoma tapti tik per ilgą procesą.
