Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vyksta baigiamieji „Didvyrių aikštės” statymo darbai – scenoje sumontuotos spektaklio dekoracijos, režisierius ir aktoriai pradėjo repetuoti tikrojoje spektaklio erdvėje – Didžiojoje salėje. Vienas pagrindinių „Didvyrių aikštės” aktorių Valentinas Masalskis prisipažino, kad su Thomaso Bernhardo tekstais jau trečią mėnesį pradedąs kiekvieną dieną, o iš režisieriaus Krystiano Lupos mokosi pamilti vaidinamą personažą ir jo žmogiškas ydas.
„Su „Didvyrių aikštės” medžiaga dirbu kiekvieną dieną nuo gruodžio pabaigos. Teksto labai daug. Be to, temos labai šokinėja – tai du žodžiai apie politiką, tai du žodžiai apie pavasarį, tai apie žydus, tai apie kapitalizmą. Turi pagauti veikėjo minčių srautą. Aš kiekvieną dieną, šeštą ryto atsikeliu ir kaip maldą praeinu antrą veiksmą, tada trečią, o tuomet jau galiu eiti į repeticiją. Per dienas niekas manęs nemato. Atvažiavęs iš Klaipėdos gyvenu butelyje prie teatro, daug repetuoju, o nuo šiol, kai bus dekoracijos, eisiu į teatrą penktą šeštą valandą, anksti, kai nieko nebus. Vaidinsiu scenoje, toje erdvėje, kurią reiks užkariauti. Po to repetuosiu su režisieriumi, o tada – su žiūrovais”, – su šypsena kalba Masalskis.
Spektaklis „Didvyrių aikštė” pasakoja apie Vienos žydų akademikų šeimą, kuri susirenka bute netoli Didvyrių aikštės, kurioje prieš 50 metų, 1938-aisiais, Hitleris paskelbė apie Austrijos prijungimą prie Vokietijos. Profesorius Šusteris, mąstytojas, filosofas, prieš 50 metų priverstas bėgti nuo nacių, vėliau Vienos burmistro kvietimu grįžta į Vieną, bet nusivilia tėvyne ir nemato kitos išeities kaip tik savižudybę. Padėtis dabartinėje Austrijoje jam atrodo „daug blogesnė nei prieš penkiasdešimt metų”. Jozefo Šusterio likimas parodo politinę, moralinę ir dvasinę situaciją Austrijoje.
„Didvyrių aikštėje” Thomasas Bernhardas negailestingai kritikuoja savo šalies ydas, valdžią, žmones. Dėl to pjesė Austrijoje buvo sutikta itin audringai. Dar spektakliui nepasirodžius, pjesės autorius sulaukė daug pasipiktinimo. Tai stipriai paveikė Bernhardą, pablogėjo jo sveikata. Jis uždraudė kūrinius po savo mirties statyti Austrijoje, tačiau, pasak Masalskio, rašytojo brolis, norėdamas, kad pasaulis žinotų apie Thomaso Bernhardo kūrybą, drauge su keliais bendraminčiais, tarp kurių buvo ir spektaklio režisierius, Bernhardo fondo pirmininkas Krystianas Lupa, autoriaus reikalavimą sulaužė.
„Iš tikrųjų Thomasas Bernhardas yra didžiulis didžiulis menininkas ir man didelė laimė, kad jis atkeliauja į mūsų tarpą ir mes pradedame jį pažinti. Man Bernhardas yra autorius, kuris be galo myli žmogų, nes tik be galo mylėdamas žmogų gali jo taip nekęsti. Skaitydamas jo kūrinius, matau daugybę žmonių iš gatvės, iš kavinės. Jis šaiposi iš mūsų ydų, kuria dvasines mūsų karikatūras. Bernhardas yra sielos absurdistas, jo žmonės yra visuomet nepatenkinti, užsikrauna užduotis, kurių negali įvykdyti ir dėl to visus kankina. Mano herojus, nusižudžiusio profesoriaus brolis Robertas, nemyli gamtos, nemyli žmonių, tai yra mizantropas, kuris visko nekenčia, jo tikslas – nebebūti. Jis sako: „Aš praradau brolį, bet žinau, kad jam dabar labai gera”. Roberto tikslas yra pabaiga. Aš juokiuosi iš tokių žodžių, skaitau pjesę ir krentu iš juoko. Mano veikėjo tikslas – mirtis, bet jis įsikabinęs į gyvenimą kaip nežinau kas”, – sako aktorius.
Valentinas Masalskis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre anksčiau jau yra pastatęs kelis spektaklius pagal Thomaso Bernhardo kūrybą: „Įpročio jėgoje” ir „Pasaulio gerintojame” jis vaidino su Egle Gabrėnaite, su kuria pasirodys ir „Didvyrių aikštėje”. Dabar jis prisipažįsta, kad anksčiau kitaip žvelgė į Bernhardo personažus, truputį su pajuoka ir iš šono.
„Anksčiau, kai statydavau Bernhardą, juokdavausi iš jo personažų, darydavau juos truputį tiesmukiškai ir vienspalvius. Imdavau vieną ydą, todėl jie išeidavo per aktyvūs, o Lupa dabar mane moko pamilti personažą, pamilti jo ydas. Man tai – labai nauja. Anksčiau truputį šaipydavausi iš personažo, dabar bandau įlisti į jį. Pamilti vaidinamą veikėją gali tik tada, kai giliniesi į kitą žmogų, kai artiniesi prie jo. Pamilti reiškia suprasti, matyti jo veiksmų ir minčių ištakas, gailėtis, atjausti”.
Menininkas prisipažįsta pavargęs nuo kvailumo, todėl susitikimas su Krystianu Lupa – jam išsiilgta proga dirbti su dideliu menininku ir išmintingu žmogumi. „Iš Kauno dramos teatro išėjau todėl, kad negalėjau pakęsti, kad scenoje mes ne visi kartu „grojam”, kad man žmonės sakydavo, jog spektaklis buvo šūdas, bet aš vaidinau gerai. Man visai neįdomu, – žiūrovus turi veikti visas kūrinys! Išėjau, nes neradau kalbos su režisieriais, jie pasirodė man narcizai, kvaili, save rodantys, save interpretuojantys, nesiskaitantys su aktoriais. Išėjau, nes norėjau pasakyti, kad ne taip reikia su jais kalbėtis, ne taip reikia kūrinį nagrinėti. Nors jau seniai vaidinau, o dabar dažniau režisuoju, režisieriumi Lupa aš visiškai pasitikiu, nes matau, kad tai yra išmintingas, gilus ir jautrus žmogus. Matau, kad jis myli žmogų, myli aktorių, myli temą ir Bernhardą, kurį stato. Šiame jo spektaklyje gal nebus įvairiausių režisūrinių fokusų, bet jei pavyks tas fokusas, kad mes susijungsim su žiūrovais ir pradėsime tyloje kalbėti, tai bus didžiulis dalykas. Lupa labai gilus žmogus, jis tiki manim ir aš juo pasitikiu, todėl labai dėkoju Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui, kuris pasikvietė mane, leidžia vėl pabūti su dideliu menininku, su išmintingu žmogumi. Iš tiesų labai džiaugiuosi, kad atsiveriam dideliem menininkams, kurie yra kandūs. Kandūs patys sau. Gal mes pabandysime juos suprasti ir po truputį galėsime išgydyti tas ligas, apie kurias jie kalba, nes teatras yra ta vieta, kur tai įmanoma”, – kalbėjo Valentinas Masalskis.
Spektaklio „Didvyrių aikštė” premjera Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje – kovo 27, 28 dienomis.
LNDT inf.
