Audronė Meškauskaitė
Kauno menininkų namų Meno kolegija 17-ą kartą išrinko Įsimintiniausią Kauno menininką. Juo tapo Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius Dainius Svobonas, 2014 m. sukūręs ypač reikšmingų darbų teatro scenoje.
Sausio 8 d. iškilmingoje pagerbimo ceremonijoje Kauno menininkų namuose Įsimintiniausio kūrėjo vardas, kaip įprasta, buvo įrašytas Stasio Žirgulio skulptūroje „Sparnuotoji kolona”, kurioje jau yra 25-ių Įsimintiniausių mūsų miesto menininkų vardai.
D. Svobonas – reikšminga asmenybė Lietuvos teatro scenoje. Jis sukūręs daugiau nei keturiasdešimt teatrinių vaidmenų, kuriuose pinasi psichologinių ir sudėtingų bei komiškų ir ekspresyvių personažų kūrimo trajektorijos. Pastaruoju metu aktorius sukūrė itin ryškius vaidmenis spektakliuose „Balta drobulė” (2012 m.), „Barbora” (2014 m.). Ką tik scenoje pasirodė mokslininkas Kiurmanas Gintaro Varno režisuotame spektaklyje „Biografija: vaidinimas”.
D. Svobonas bendradarbiavo ir su Kauno valstybiniu choru kompozitoriaus Vidmanto Bartulio programoje, skirtoje Kristijono Donelaičio gimimo metinėms paminėti. Šiame projekte aktoriaus skaitymų kūrybiškumas, talentas ir vaizdingumas K. Donelaičio tekstams sukuria išskirtinį skambesį, artimą pamokslų paveikumui.
Svarbiausias šių metų vaidmuo – Žygimantas Augustas. Ar jaučiate, kad tai vienas įdomiausių darbų platesniame laiko kontekste? Esate karjeros viršūnėje?
Užimtumas ir pagrindiniai vaidmenys yra svarbu, tačiau daug svarbiau, kaip jie atliekami ir kokiuose spektakliuose. Deja, turime pripažinti, kad „Barbora” yra abejotinas spektaklis, o mano vaidmuo tikrai ne toks, kokio norėčiau.
Ankstesnis spektaklis su J. Jurašu „Baltoji drobulė”, mano manymu, buvo daug sėkmingesnis. Nors pirmieji dešimt spektaklių ėjosi gana sunkiai – dažnai taip nutinka, kol viskas iki galo susidėlioja, suvoki, ką ir kodėl darai, – dabar jis neprastėja, net įgauna naujų spalvų. Gal todėl, kad yra aiškus žiūrovų atsakas.
Labai džiaugiuosi šių metų projektu – kompozitoriaus V. Bartulio sukurtu „Pamokslu lietuvninkams”. Vidmantas yra puikus pankuojantis režisierius, dramaturgas. Kartą atėjo ir sako: „Parašiau repą… kanklėms ir chorui pagal Donelaičio tekstą.” Ta „repo” stilistika ir tapo viso projekto raktu. Nekūriau jokio vaidmens, tačiau skaičiau tekstą taip, kad jis darniai šlietųsi prie muzikos. Šis kūrinys kelia juoką, kartu suteikia stiprybės ir vilties – labai visapusiškas ir įvairus.
Atėjote tiesiai iš naujo spektaklio „Biografija”, kuriame vėl atliekate pagrindinį vaidmenį, repeticijos?
Tai labai sudėtingas, grandiozinis darbas, tačiau kol kas neaišku, kaip mums pavyks. Teturime atskirus ingredientus, o patiekalo sėkmė priklausys nuo daug ko. Šis spektaklis jau statytas Kauno dramos teatro scenoje, tačiau aš jo nemačiau. Gal ir gerai, nes tai ne visada padeda. Kita vertus, pastatymai būna visiškai skirtingi. Gražina Balandytė, tuomet vaidinusi Antuanetę, sakė, kad jie spektakliu kalbėjo apie prarastą galimybę, o mes – apie bandymą pakeisti, tad – visai kitaip.
Iki šiol maniau, kad menininkams baisesnio klausimo nei „apie ką”, kuris verčia pasakyti, kas žodžiais dažnai nepasakoma, nėra?
Mes visada stengiamės atsakyti sau į šį klausimą, nes tai yra pagrindinė nuoroda, kur link turi krypti spektaklio tema. Kaip, ką, apie ką ir kodėl – turi nuspręsti režisierius, ir tvirtas šių dalykų žinojimas lemia darbo kokybę. Geras spektaklis – tai įdomus pasakojimas. Blogiausia, kai ateina jauni nepasiruošę režisieriai, nežinantys, ką ir kaip turi daryti, laukia, kol idėjos kristalizuosis dirbant, bet tai neįvyksta. Dabar dar ir todėl, kad tam nėra laiko. Kai per du mėnesius turi pastatyti „didžiulį” spektaklį, nėra laiko mėgautis, būti, kontempliuoti, dėlioti bendrą visų dirbančiųjų viziją.
Užsiminėte apie ilgai nesenstančius spektaklius. Tokio ilgaamžiškumo priežastis tikriausiai sunku nuspėti, bet svarbiausius dalykus gal galima numatyti?
Kaip tai veikia, niekas nepasakys. Bet tikrai būna spektaklių, kurie bręsta kaip vynas. Žinoma, tai priklauso nuo aktorių pasiruošimo, nusiteikimo. Tiesa, kai spektaklis yra teisingai „sukonstruotas”, ir ruoštis ypatingai nereikia, nes visi gerai žino, ką turi daryti, o jei kas nors ne taip – niekas nepadės.
Aktoriui, kad galėtų atsiskleisti kaip kūrėjas, svarbus amato išmanymas ir automatizmas?
Labai svarbu, kad atėjęs iki smulkmenų žinotum, kaip ir ką turi scenoje daryti, ir tai nereikalautų jokių pastangų. Tada gali mėgautis emocinėmis „pagavomis” su partneriais, gali valdyti vaidmenį, laikyti visas vadeles, o ne leistis jo nešamam.
Ar tokia jausena įmanoma atliekant pagrindinį vaidmenį? O kaip išlikti budriam epizoduose?
Žinoma, pagrindinis vaidmuo suteikia daugiau galių, tačiau tai ne absoliutu. Prisimenu Jūratės Onaitytės vaidmenį spektaklyje „Nusikaltimas ir bausmė”. Ji vos tris kartus trumpam pasirodo scenoje. Vidury spektaklio išprotėjimo scena, o pabaigoje – mirtis. Kaip galima prabūti visą tą laiką užkulisiuose, atsietam nuo scenoje vykstančio veiksmo, o tada pasirodyti „aukščiausios emocinės temperatūros”? Nepatyrusiam aktoriui tai beveik neįmanoma. Kartais ir su visais kartu sunku pataikyti į tą patį ritmą, būna, pasijunti nuklydęs visai į kitą pusę. Tuomet, jei gera komanda, padeda vienas kitam susiorientuoti.
Keičiasi teatro struktūra, vis mažiau lieka nuolatinių kolektyvų. Kaune toks branduolys vis dar yra. Ar asmeninės pažintys visada padeda dirbti, o gal atsiranda monotonijos?
Pažinojimas vis dėlto padeda. Galų gale žmonės nuolat keičiasi: ką nors perskaito, sužino, kitokie grįžta po vasaros atostogų… Jei žiūri atidžiai, visada ką nors įdomaus pamatysi. Gal todėl ir sakoma, kad menininko užduotis pagauti tai, ką kiti galbūt praleido kaip paprastą, neišsiskiriantį dalyką. Pagauti ir panaudoti darbe.
Kiek aktoriui svarbios konkrečios patirtys, kurias jis vėliau atsineša į spektaklį? Gal jas reikia keisti vaizduotės galia?
Yra toks pasakojimas apie D. Hoffmaną ir L. Olivier. Aktorius turėjo suvaidinti sceną, kurioje uždusęs įkiša galvą pro duris ir kažką pasako, todėl vis bėgiojo aplink pastatą. Buvo padaryta begalė dublių, kol aktorius visai nusivarė nuo kojų. L. Olivier paklausė: „O jūs negalite to paprasčiausiai suvaidinti?”
Kol aktoriui trūksta patirties, jis turi eiti ir viską patirti pats. Vėliau užtenka sukauptos gyvenimiškos patirties ir jautrios pagavos. Tuomet pradedi ieškoti ne fakto ir kaip tai nutinka, o kodėl. Atsakymą į šį gal ir sudėtingą klausimą gali rasti savy.
Iš to galima suprasti, kad aktoriaus darbe vis dar labai daug psichologizavimo, nors teatro formos kinta?
Tik taip išsiaiškinsi, ką turi daryti. Ir šis personažo, situacijų nagrinėjimasis nėra sudėtingiausia dalis. Sunkiausia pasiekti, kad tuo patikėtų žiūrovas. Būna, kad sau viską susidėlioji, išsiaiškini, tačiau nežinai, kaip tai išreikšti, parodyti scenoje.
Esu girdėjusi aktorius sakant, kad kartais elementaraus veiksmo ar detalės suradimas gali atrakinti visą vaidmenį.
Taip, kai kada padeda net ir kostiumai, muzika. Labai nustebau, kai sykį Juozas Statkevičius „Hedoj Gabler” papurškė kvepalų ir taip visiems aktoriams atvėrė skirtingų, bet svarbių dalykų. Aš vos neuždusau, o moterims labai padėjo.
Klausantis aktorių kalbų atrodo, jog pagrindinė problema yra negebėjimas išeiti iš vaidmens?
Man didesnė problema įeiti, gerai jį sukonstruoti. O negalėti išeiti… Jei perpranti, susigyveni su vaidmeniu, nebus jokių sunkumų. Kai žmogus valdo arklį, kaip jis gali į jį įeiti? Paprasčiausiai parjoja ir nuveda ilsėtis. Viskas. O negalėjimas atsiriboti, man atrodo, dažnai yra tik pasiteisinimas, kai išvargina kūryba ir žmonės imasi ne pačių geriausių priemonių situacijai palengvinti. Tik jaunystėje mąstai apie absoliutų susitapatinimą, tuomet įsivaizduoji, kad aktorystė padės pragyventi kelis gyvenimus, gal net galėsi teatrine išmintimi pasinaudoti praktiškai. Vėliau tokios iliuzijos išsisklaido.
O kaip ištverti nuolatinį kartojimąsi?
Tai iš tiesų yra sunku. Tiesa, kai režisierius viską teisingai sudėlioja, monotonijos nelieka. Panašiai kaip ir kiekvienas rytas, kuris labai primena vakarykštį, mus džiugina naujumu. Gerame spektaklyje daugybę kartų girdėta partnerio frazė gali vėl naujai suskambėti kaip auksinė moneta, gali išgirsti tokius muzikos vingius, kurių iki tol nepastebėjai. Tai kūrinio gyvybė, kuri teikia jėgų. Tačiau yra spektaklių, kurie tiesiog žudo.
Esate įvertintas už universalumą. Ar tai visada teigiamas įvertinimas?
Taip, senojoje teatro mokykloje tai buvo aukščiausias meistriškumo įvertinimas. Kai teatrai turėdavo nuolatinę trupę, aktoriai būdavo laužomi tyčia, jiems būdavo parenkami prieštaringi vaidmenys, kad prasiplėstų gebėjimų skalė. Dabar to neliko, nes skubame, ir režisieriai renkasi tam tikro amplua aktorius. O juk taip įdomu paimti žmogų ir „nulipdyti” ką nors visai kitokio. Žinoma, taip, kad jis pats tuo patikėtų, persikūnytų. Tačiau norint suvaidinti ką nors priešingo nei ankstesniame spektaklyje, būtina turėti laiko, nes reikia nemenkai „pakeisti” save, net pradėti šiek tiek kitaip mąstyti.
Kalbėjosi Audronė Meškauskaitė
