Karina Metrikytė
„Teatro pedagogas visų pirma yra menininkas, kuris šią profesiją renkasi sąmoningai ir iš pedagoginių, ne režisūrinių ambicijų. Šiuolaikinis teatro mokytojas – mokslininkas, tyrinėtojas, nesibaigiančios laboratorijos dalyvis, kviečiantis studentus kūrybiniam dialogui ir jame siekiantis atverti naujas prasmes”, – teigia Klaipėdos universiteto dėstytoja, režisierė Olga Lapina, kalbėdama apie Pasaulio teatro studijų dirbtuvių (The World Theatre Training Laboratory) programos kursą teatro pedagogams „Naujas mokytojo veidas”. Prieš porą metų startavusias dirbtuves Meksiko universitete inicijavo teatro režisierius, pedagogas Jurijus Alšicas, taip pat Berlyne įkūręs Tarptautinio teatro centrą „Akt-Zent”.
Režisierė Olga Lapina praėjus tik keleriems metams po studijų Rusijos teatro menų akademijoje (2010 m.) už savo spektaklius pelnė aukščiausius Lietuvoje teatrinio meno apdovanojimus. Pastatymai „Stebuklingoji kreidelė” (Lietuvos rusų dramos teatras, 2011) ir „Brangusis atrakcionų parko dėde” (Vilniaus mažasis teatras, 2012) spektaklio vaikams kategorijoje buvo apdovanoti „Auksiniais scenos kryžiais”.
Apie teatro pedagogo įtaką būsimam menininkui, kūrybines ir pedagogines ambicijas, šiuolaikinės teatrinės mokyklos tikslus ir programą „Naujas mokytojo veidas” pakalbinome režisierę Olgą Lapiną.
Vienas iš programos „Naujas mokytojo veidas” tikslų – sukurti universalią teatro pedagogikos metodologiją, kuri būtų priimtina net ir skirtingų kultūrų teatro kūrėjams. Ar, jūsų nuomone, tai realu, įmanoma?
Šiandieniniame egzistuojančių technologijų, metodologijų, treningų, sistemų kontekste dar siūlyti kažką naujo, – ypač jei nekinta šiuolaikinio mokytojo, taip pat ir studento mąstymas, – nėra prasmės. Nauja metodologija kviečia sąmoningai atsigręžti į jau turimą patirtį, suvokti ją, o ne dar labiau ją skaidyti į vienos ar kitos mokyklos „nuosavybę”. Teatras yra vienas ir todėl skaidymasis į sistemas yra labai sąlygiškas. Šiuolaikinis pedagogas, taip pat ir studentas turėtų būti pajėgūs manipuliuoti visomis egzistuojančiomis technologijomis vardan sau iškelto konkretaus tikslo – ko aš noriu šitoje profesijoje?
Bet negalime paneigti vadinamosios rusų teatrinės mokyklos įtakos. Mūsų žymūs režisieriai – Dalia Tamulevičiūtė, Povilas Gaidys buvo garsios teatro pedagogės Marijos Knebel mokiniai. Jūsų kurso vadovas prof. O. Kudriašovas – taip pat jos studentas. Pedagogė Knebel – ne tik Konstatino Stanislavskio mokinė, ji yra lankiusi ir Michailo Čechovo studiją. Ar dar egzistuoja teatrinė rusų mokykla, ar jaučiama jos įtaka?
Man atrodo, kad ji labiau buvo negu yra dabar. Tradicijos vis dėlto mensta. Šiandien pasakyti, kad GITIS yra visiškai tokio paties lygio, kokio buvo netgi prieš 20 metų, neįmanoma.
Kodėl?
Man atnoro, kad tai susiję su teatro pedagogika, tradicijomis, vieno meistro žinių perdavimu kitam, su naujos kartos auginimu. Didieji pedagogai po truputį išeina. Dabar mokykla aptarnauja teatrą, suteikdama jam tokių aktorių, kokių reikia, ir dirbama būtent ta linkme. Tai absurdiška situacija. Studentas, būsimas aktorius tiktai mokykloje yra laisvas kurti, – juk teatro mokykla yra būtent ta vieta, kurioje galima klysti. Mokykla privalėtų būti mechanizmas, leidžiantis sau išrasti naujas praktikas, žinias, galimybes. Tai teatras turėtų belstis į mokyklos duris ir klausti – kas naujo? Dabar, deja, yra atvirkščiai. Mokykloje dažniausiai šnekama, kaip tu pritapsi, prisitaikysi prie esamos teatrinės situacijos.
Jei teisingai supratau, teatro pedagogo vaidmuo nyksta ir jaunam kūrėjau aktualesnis tampa režisierius, su kuriuo jis dirbs.
Dabartinėje mokykloje, deja, taip yra. Net mokymosi procesas dažniausiai organizuojamas taip, kad pedagogas įgyja režisieriaus bruožų. Taip yra bent jau postsovietiniame kontekste. Čia teatro mokyklai būdinga, kad režisierius būtų pedagogas, o studentai – aktoriai, kurie ilgainiui išmoksta dirbti tik su šiuo pedagogu, vykdyti jo reikalavimus. Bet kur yra savarankiškas aktorius kaip menininkas, galintis pasiūlyti savąjį teatrą ir savąjį matymą? Tam vietos beveik nelieka. Pasikeitė ne tik pedagogas, bet ir jo tikslai. Kas šiandien ateina į teatro pedagogiką? Asmenys, jau turintys teatro praktikų vardą. Tai nei gerai, nei blogai – yra kaip yra, bet reikia susimąstyti ir suvokti, kad pedagoginiai ir režisūriniai uždaviniai skiriasi. Pedagogo visai kitokios ambicijos. Gero pedagogo veido nesimato pro jo studentų veidus.
Tai teatro pedagogas neprivalo būti ir režisieriumi?
Nebūtinai. Manau, kad galėtų būti teatrinės praktikos ragavęs asmuo, vienos ar kitos profesijos žinovas, bet nebūtinai režisierius.
Tačiau jei kalbame apie režisierių, jis vis dėlto privalo turėti ir pedagogo savybių.
Apie tai, kad režisierius turi būti ir pedagogas, šnekėjo ir didieji rusų meistrai. Taip.
Kada teatro pedagogo įtaka sužaloja jaunąjį kūrėją? Juk ne visada būsimo menininko idėjos, vizijos sutampa su teatro pedagogo norais.
Vėlgi grįžtame prie klausimo – kam išvis reikia teatro mokyklos ir koks jos tikslas? Parengti techniškai pajėgų aktorių? Labai gerai, bet to negana. Juk dauguma studentų atkartoja savo meistrų patirtį. Bežiūrint diplominius spektaklius apėmė keistas jausmas, nes suvokiau, kad tų jaunų, šiuolaikinių studentų kūrybiniai etiudai labai panašūs į jų meistrų darbus. Apie tai reikėtų susimąstyti. Nežinia, ar tai sąmoningai ar nesąmoningai įvyko, tačiau akivaizdi teatro pedagogo įtaka studentams, kurie tampa analogiško teatro skleidėjais.
Bet mes kalbame apie tokią mokyklą, kuri visiškai laisva nuo konteksto, pretenzijų, šiuolaikinio ritmo, kurioje pedagogai ir studentai yra laisvi kurti naują teatrą, naujas idėjas ir netgi technologijas. Tai mokykla, o ne konvejeris. Tai erdvė, kurioje turi užaugti menininkas, galintis pateikti savo teatro viziją. Dauguma studentų nelabai suvokia, ko ateina į šią profesiją ir ką jai nori pasiūlyti. Jie būna pasiruošę – aš dirbsiu, dėstytojau, naktimis – nelabai suvokdami, vardan ko, neturėdami savo matymo. Jeigu nėra dialogo tarp studento ir dėstytojo, tada aš nesuprantu, kodėl jiems įdomu būti kartu.
Olga, jūs taip pat esate teatro pedagogė, dirbate Klaipėdos universitete. Ar jūsų studentai yra laisvi, siekdami įgyvendinti savo idėjas? Juk tikriausiai būna momentų, kai dėl požiūrio į vieną ar kitą kūrinį, dėl režisūrinio sprendimo iškyla aštrios diskusijos.
Galima išvengti tokių problemų, jei vertinant studentų pasiūlymus nebūtų taikomas vienas pagrindinių šiandien vis dar galiojančių kriterijų – „patinka-nepatinka”. Nes tai yra vien skonio reikalas. Man svarbu, kad spėčiau savo studentams perduoti technologijų bagažą. Juk egzistuoja mokykla, tam tikra bazė, žinios, bet tai tėra užuominos, durų atvėrimas. Jeigu studentas bus suinteresuotas, sąmoningas, jis suvoks, ko jam trūksta. Bet yra kita, žymiai svarbesnė užduotis – išlaisvinti arba išprovokuoti studentų mąstymą. Nes jeigu jų sukurtas meninis darbas yra sąmoningas, jis privalo būti vertinamas pagal to kūrinio siūlomas taisykles, o ne pagal mano skonį, patirtį. Kitaip mes kalbėsimės tik apie skonį ir niekada nesusitarsime. Visada pamatysime, ar studentas gali apginti tai, ką pasiūlė, ar tai yra tik spontaniškas reiškinys; ar studentas yra menininkas, ar amatininkas.
Paminėjote, jog baigiamuosiuose studentų egzaminuose galėjote atpažinti pedagogų darbų braižą. Ar keičiasi vadinamoji lietuviška teatrinė mokykla, jeigu pripažintume, kad tokia ji yra?
Tai reiškia, kad tam tikra teatrinė kryptis, kažkada buvusi nauja ir stipriai paveikusi Lietuvos teatro meną, nebesivysto. Studentai arba neturi galimybių ir noro, arba nėra raginami siūlyti naujo mąstymo, vizijų. Yra skirtumas tarp tradicijų, kurias reikia gerbti ir privalu žinoti, puoselėti, taip pat į jas atkreipti dėmesį. Bet… pats teatras turėtų norėti ieškoti naujų galimybių.
Kiekvienas atvejis yra unikalus ir sunku pasakyti, kokia yra bendra situacija. Bet iš to gal ir kyla problemos, nes nebėra tikro ryšio tarp visų esančių teatro pedagogų. Yra didelė asociacija mokytojų, vadovaujančių mokyklų teatro būreliams, ir jie intensyviai dalinasi žiniomis. Profesionalioje teatro mokykloje tokio reiškinio nėra. Išeina – „моя хата с краю, ничего не знаю”. Aš esu meistras, mano yra tokie tikslai, tokie uždaviniai, tai yra mano mokiniai, mano skonis ir mano estetika.
Ar režisieriams jau nebūtina išmanyti amatą?
Aišku, kad būtina. Bet klausimas – kokiam tikslui? Man atrodo, kad ši profesija susideda iš dviejų dalių. Amatas – taip, technologijos ir visa tai, kas padeda tapti profesionalu. Bet yra ir kita dalis – meninė individualybė, turinys, tai, ką tu nori pasakyti, pasiūlyti šiam pasauliui. Kiekvienas profesionalas siekia šių dviejų dėsnių balanso. Sunku suprasti, kam yra naudojama technika, kai matome nuostabias idėjas, bet kūrėjas nepajėgia jų išreikšti. Labai gaila, tačiau jos taip ir liks nesuprantamos. Svarbiausia, kad pats studentas būtų suinteresuotas tobulėti, vystytis. Nes jį maitinti per prievartą – neįmanoma.
Kokiomis charakterio ar būdo savybėmis turi pasižymėti savarankiškas kūrėjas?
Pacituosiu kurso draugę iš Brazilijos. Ji yra dirbusi su režisieriumi Anatolijumi Vasiljevu (jis gyvena ir kuria Prancūzijoje – K.M.). Jos nuomone, šiuolaikinis kūrėjas – tai žmogus, gebantis sujungti nesujungiamus dalykus. Kaip Salvadoras Dali, sujungęs širšę, granato vaisių ir moterį arba vabzdį ir dramblį. Kūrėjas išgauna naujus vaizdinius, kurie iki tol buvo neatverti žiūrovui ir kurių paprasta akimi nesimato. Kūrėjas yra tam tikro pasaulio Dievas, savo pasiūlytų taisyklių žinovas. Man atrodo, kad žmogus yra pajėgus ne tik pateikti meninį vaizdinį, bet ir užšifruoti jį naujomis prasmėmis. Kuo skiriasi kūrėjas nuo atlikėjo? Atlikėjo, kaip autoriaus, indėlis į kūrybą yra minimalus. Net jei kalbame apie šiuolaikinę aktorystę. Jei aktorius scenoje jaučiasi šeimininkas, valdantis situaciją, kuriantis vaidmens kompoziciją ne tik pagal ankstesnius su režisieriumi sukurtus planus, bet čia ir dabar, – man atrodo, toks žmogus yra menininkas, kūrėjas, autorius.
Grįžkime prie programos „Naujas mokytojo veidas”. Koks, jūsų nuomone, dabar yra naujas teatro pedagogo veidas?
Tai visų pirma menininkas, kuris šią profesiją renkasi sąmoningai ir iš pedagoginių, ne režisūrinių ambicijų. Šiuolaikinis teatro mokytojas – mokslininkas, tyrinėtojas, nesibaigiančios laboratorijos dalyvis, kviečiantis studentus kūrybiniam dialogui ir jame siekiantis atverti naujas prasmes. Teatro pedagogas niekada nėra „pabaigtas”, fiksuotas ir dogmatiškas. Jis visą laiką žino, kur nori eiti. Man atrodo, kad labai daug galima išmokti iš ateinančių studentų, jeigu teisingai žvelgsime į juos. Teatro mokytojas yra labai plataus akiračio žmogus, pasiruošęs keistis kartu su teatrinėmis kartomis.
Naujas teatro pedagogo veidas – labai etiško žmogaus veidas. Geras pedagogas užaugina ne dvidešimt savo kopijų, bet dvidešimt naujų, visiškai savarankiškų, pilnaverčių, turiningų teatro veikėjų. Ta yra labai sudėtinga, nes visa mūsų biologija, organizmas yra sukurti taip, kad atsikartotume. Juk labai svarbu, kad mano vaikas būtų panašus į mane. Tai nesąmonė. Kai pamatai mamą su vaiku, pradedi ieškoti bendrų bruožų. Kaip kovoti su šia biologine prigimtimi? Kaip įstengti nesikartoti per naują generaciją, o užleisti jai vietą, laiką ir galimybes sukurti savo veidą. Tegu jis nebūna panašus į mano. Ir man atrodo, kad jei kalbame apie teatro evoliuciją, tai yra vertybė.
Vienas aktualiausių šiuolaikinei mokyklai tenkančių iššūkių – tai studentų atranka. Ne tiek daug čia, Lietuvoje, mes turime tų mokyklų. Įvairiuose miestuose situacijos yra skirtingos. Vilniuje vyksta konkursai, kuriuose remiamasi tam tikrais kriterijais. Štai šie kriterijai man yra didžiausias klausimas. Juk vieni žmonės atrenkami į šią profesiją, o kiti – ne. Kitose mokyklose situacija kitokia: ten net nėra konkurso sąlygų, priimami žmonės, tiesiog atėję ir pareiškę norą mokytis. Vienaip ar kitaip, bet šis etapas tampa tuo rubikonu, po kurio kursas bus sėkmingas arba ne. Nes jei kursas atrenkamas pagal tam tikrą pedagogo mąstymą ar matymą, jis iškart patenka į rėmus ir jo ateitis numatoma. Jeigu pedagogai bus pasirengę priimti ne tik tuos studentus, kurie tinka, patinka, yra labai patogūs savo pasiruošimu, entuziazmu, galimybėmis, bet jei pedagogai priims ir nepatogius žmones (nepatogius, nes šie turi savo stiprius įsitikinimus ir ketinimus), jei pedagogai bus pasiruošę susitikti su tokiais studentais, – man atrodo, tada mokykla taps turiningesnė. Organizaciškai bus nepatogu, nemalonu, negerai. Bet ir neturi būti patogu. Išauginti menininką yra nepatogu, tai kančia.
Dėkoju už pokalbį
Pokalbis transliuotas LR „Klasika” laidoje „Ryto allegro” 2014 06 03.
Visą interviu galite pasiklausyti čia (https://soundcloud.com/karinmetrik/olga-lapinawav)
