Marius Ivaškevičius: klydau galvodamas, kad rašau pjeses

2011 12 22 Menų faktūra

aA

Ne taip dažnai Lietuvoje dramaturgai parašo geras pjeses. Ir dar šalia to - kino scenarijai, paties kino režisūra. Šis mėnuo gali būti pažymėtas Mariaus Ivaškevičiaus vardu - Nacionalinis dramos teatras stato jo pjesę „Išvarymas", pats dramaturgas jau susuko „lietuviškąją" filmo „Santa" dalį pagal savo paties scenarijų. O ankstesnis jo filmas „Tėve mūsų“ Varšuvoje vykusioje iškilmingoje „Grand off" pasaulio nepriklausomų filmų apdovanojimų ceremonijoje buvo apdovanotas už geriausią scenarijų Gruodžio 15 d. susitikimas „Prie arbatos" - su Mariumi Ivaškevičiumi.

V.J. Dabar kuri filmą „Santa" - Suomijos ir Lietuvos koprodukciją apie bandymą bendrai sugyventi lietuvei ir suomiui. Jau esi keliskart buvęs Suomijoje, ir spėju, kad jauti simpatiją tam kraštui. O ar pavydi suomių tautai? 

M.I. Stipriai simpatizuoju. Jie panašūs į mus, turi užribio kompleksų, mėgsta pajuokauti, kad neseniai išėję iš miškų. Mums artimos jų alkoholinės tradicijos. Kuo skiriasi nuo mūsų? - pirmiausia pastebi mažiau agresijos, nes gal mus dar laiko nesena praeitis; ir mažiau arogancijos, ypač meno pasaulyje. Dirbi su didžiausiom žvaigždėm, ir jų paprastumas užburia. Aišku, teko ir ten pamatyti kitokių, bet tai jau buvo iš Amerikos atvykę, tokie „holivudiniai" suomiai.

V.J. Man regis, tau, kaip ir tavo naujausios pjesės „Išvarymas" herojui Benui, svarbu integruotis į tau nepažįstamą terpę - ar tai būtų Suomija, ar Anglija, ar XIX a. Paryžiaus,  ar XX a. tarpukario Kauno visuomenė. Bandai surasti jų pamatą. Provokuoju: ar nepakanka fantazijos sukurti jį?

M.I. Fantazijos pakanka, bet reikia ant kažko ją krauti. Man patinka knistis ir ant atrastų dalykų statyti savą statinį. Buvusių „ekskursijų" į kitą amžių nepavadinčiau integracijomis, bet man įdomu, kas yra kita tauta, kokie mūsų skirtumai, kuriuos tuoj pastebi pervažiavęs Lietuvos ir Latvijos ar Lenkijos sienas - ne tik kalbiniai. Ir norisi suprasti, kas juos lėmė. Tame pasiknisti labai įdomu.

V.J. Tau rūpi pati lietuvių tauta? Tu aiškiai suvoki - sau pasakai? - kad šiaip ar taip, rašydamas „Madagaskarą" ar „Išvarymą", drauge tu ir ja rūpiniesi?

M.I. Gal tai ne rūpestis, gal - man rūpi. Kad ir egoistiškai - man norisi, kad mano pjeses ir knygas skaitytų ir po 50 metų, kad kalba ir tauta nebūtų išmirus. O ypač šiandien, matant, kas su mumis vyksta, ir žvelgiant į pasaulio kontekstą, tas rūpestis yra kur kas aštresnis. Niekada anksčiau negalvojau, kad galime prieiti savo pabaigą kažkokioje regimoje ateityje - gal ne mūsų gyvenime, bet ji čia pat. Išnykimas kaip niekad realus.

V.J. Ar tai pajutai susitikęs su Londono lietuviais, kai prieš rašydamas pjesę tyrei pačią situaciją?

M.I. Tai galima pajusti ir čia, pamačius ištuštėjusius miestelius, tą patį Vilnių, kuris daugeliui užsieniečių rodosi tuščias. Žmonių nutekėjimas juntamas fiziškai, o ten nuvykęs pamatai, kur jie persikėlė. Pagaliau skaičiai irgi tai sako. Baisu stebėti ir Lenkijos atvejį, kai pigių skrydžių bendrovių oro uostuose leidžiasi pilni lėktuvai ne vien iš Kauno ar Vilniaus, bet iš aibės mažų Lenkijos miestų. Bet prie nutekėjusio jų milijono jiems dar liko trisdešimt keli. Mes tiek neturime.

V.J. Tavo pjesės pavadinimas: įdomu, kad pats žodis „išvarymas" pjesėje tampa daugiakryptis: socialinis aspektas, kurio labiausiaibūtų galima tikėtis(valdžia nesirūpina žmonėmis, ir taip jie netiesiogiai išvaromi), beveik neakcentuojamas, o keliaujama nuo žargono („varom!") į egzistencines identiteto gelmes.

M.I. Man ta filosofinė ar psichologinė pjesės pusė įdomesnė už  socialinę. Man tiesiog įdomiau taip save išreikšti. O pasikliauti vien socialine dalimi reikštų atkartoti publicistiką, žiniasklaidą. Norėjosi perkelti ją į kitą lygį.

V.J. Pjesė labai kinematografiška, man regisi tarsi toks „Dangus virš Londono", turint omeny ir angelų-sargų metaforą; ji turi ir klasikinio romano bruožų, kur herojus, kaip koks Rastinjakas, pasiryžęs užkariauti jam svetimą visuomenę. Ar tu pats rašydamas mąstei apie vienokius ar kitokius kultūros šablonus, ženklus?

M.I.  Rašydamas pjesę norėjau pažaisti britų kultūros ženklais, kurie turbūt ir liks neperskaityti. Finalą su šunimi, skvoteriavimą kažkiek modeliavau pagal Dickenso „Oliverį Tvistą" - gal tiesiog asociatyviai, ne specialiai. Eglę, kuri gyvena pas anglų turtuolį, pradžioje lipdžiau kaip Bernardo Shaw „Pigmalioną", vėliau to atsisakiau kaip ne itin reikalingo. Personažai visgi kuria savo istorijas, o ne atkartoja kitų literatūrą.

V.J. Pjesė buvo skaitoma anglų auditorijai. Kokius pamatei skirtumus, kaip jie reagavo?

M.I. Tai, kas buvo antras veiksmas ir kas didžiąja dalim iškris iš LNDT spektaklio, nes ten minimi ne taip aiškūs dalykai lietuviams (vietiniai sporto klubai, jų specifika), ten skambėjo kaip perlai. Jie supranta, kad „West Ham" yra „lūzerių" klubas, jie žino, kaip atrodo Kingsroudo, Kensingtono kavinės. Lietuviai nepajus jų kvapo, kaip ir aktoriai neįdės į juos tokios prasmės. Bet ši pjesė nepraranda kažko svarbaus, perkelta į kitą kultūrą.

Kitais atvejais dažnai susiduri su tuo, kad žmonės nežino jiems svetimo konteksto. Su „Artimu miestu" visada problemos, nes niekas, išskyrus švedus ir buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją, nežino Karlsono. Amerikoje viena kritikė man pasakė - „žinote, Amerikoje mes nelabai žinome, kur ta Kopenhaga ir kur ta Malmė, mums tie miestai nieko nereiškia, ar negalėtų būti tiesiog miestas A ir miestas B?" Pasakiau, kad mums jų Oklahomos ir Alabamos irgi nelabai ką reiškia, bet ir jie gali atsiversti google ir pasidomėti. Tai net ne problema, tiesiog skirtingas žiūrovų informacinis laukas.

 

 

Klausimas iš salės. Kaip jums atrodo lietuvių teatro kalba?

M.I. Man atrodo, kad mūsų teatre kalba yra gerokai suvaržyta, dažnai - per daug literatūrinė. Jei teatras nestato klasikos, jis turėtų tiksliau atspindėti laiko, vietos kalbą. Dar mes nepasiekėme tokios kalbos laisvės, kuri galima ir kuria naudojasi kolegos Rusijoje, Lenkijoje. Mes dar esame pernelyg dideli puritonai.

Klausimas iš salės. Sakėte, kad išgirdęs istoriją palaukiate kiek laiko ir tik vėliau užrašote tai, kas reikalinga. Nebūna baisu, kad taip prarasite kokias nors svarbias detales - nes tas, kurios sudaro dramos skeletą, bet - pavadinimus, kvapus, spalvas?..

M.I. Jei detalės buvo gražios, aš jų neprarasiu, jei prarandu, vadinasi, jos nebuvo pakankamai ryškios ir įdomios. Bet nėra taip, kad viską laikyčiau galvoje. Faktus, pavadinimus užsirašau. Iš pasakojimų padariau kažkokį konspektą, bet jo taip ir nebuvau atsivertęs. Yra dalykų, kuriuos pamiršti ir po to laužai galvą - bet šiais laikais taip viską galima sužinoti, kad per porą minučių aš surasiu restorano pavadinimą Nebraskos mažame miestelyje. Internetas taip pagreitina darbą, kad per porą minučių atrandi „The Queen" dainos žodžius, „West Hamo" klubo himną...

 

*  *  *

 

M.I. Aš turiu patirties bendrauti ir Lietuvoje ne su savo rato žmonėmis. Ir pats ne visada buvau, kuo dabar esu. Aš ne vilnietis, būdamas studentas eidavau į įvairiausius barus ir kalbėdavau su įvairiais žmonėmis. Ir pačiam teko pabūti įvairiose sferose, ir mano artimiausių draugų ratas yra ne literatai.

Po šokių dešimtuko aš mielai susitinku su ten dalyvavusiais žmonėmis, ir man visada malonu su jais pasibūti. Kompanija skirtinga, bet labai įdomi. Man tai kur kas įdomiau nei sėdėti prie rašytojų stalo.

 

 

V.J. Kada pajunti, kad reikia „persijungti" iš romano į teatrą, kiną?

M.I. Kai ateina į galvą tema, tu maždaug nutuoki, kokį ji turėtų įgauti pavidalą - romano, pjesės ar kino scenarijaus. Tik dabar pradedu suprasti savo klaidą - ir klaidą, kurios nepastebėjo niekas iš Lietuvos teatralų: aš įsivaizdavau, kad rašau pjeses. Bet visą laiką rašiau kino scenarijus, kuriuos nesėkmingai bandė pastatyti teatre. Aš taip ir neišmokau mąstyti teatru, matyti bendro tolimo plano. Savo herojus matau tik stambiais planais, kalbančius intymiai. Todėl natūralus buvo kelias iš literatūros į kiną, o teatras - buvo pakeliui.

 

Salonas