Niekas šiaip sau nenutinka – Anuška lieja aliejų, plyta švilpdama skrieja ant „išrinktosios” makaulės, kiekviena pradžia sulaukia savo pabaigos. Vidas Bareikis pirmam savo režisūriniam darbui pasirinko Michailo Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą”, o po dvejų metų pats atsidūrė ant suoliuko prie Patriarcho tvenkinių Maskvoje, kur prasidėjo genialaus romano įvykiai. Atsitiktinai? Kažin… Birželio 7 d. Menų spaustuvėje atsisveikinsime su spektakliu „Vakaras su knyga” – jo kūrėjai užverčia šį lapą, nes nauji jau verčiasi vienas po kito ir nebėra kaip grįžti.
Apie tai ir pasikalbėjome su Vidu, šiuo metu Maskvoje kremtančiu režisūros mokslus ir besiruošiančiam kartu su teatro judėjimo „No Theatre” bendražygiais padaryti sezono išvadas (birželio 7-9 dienomis Menų spaustuvėje).
Kaip manai, ar nuo „Vakaro su knyga” iki dabar – ilgas kelias?
„Vakaro su knyga” premjera įvyko 2009 metų spalio 17 dieną, beveik prieš dvejus metus. Laiko tarpas tarsi nedidelis, bet kaip besikuriančio teatro etapas – visai turiningas. Šis spektaklis yra tarsi atskaitos taškas, nuo jo pradėjau savo režisieriaus kelią, su šiuo darbu man yra susiję daug svarbių dalykų, mano partnerei Indrei Lencevičiūtei – gal ir dar svarbesnių. „Vakaras su knyga” – labai asmeniškas spektaklis. Vykęs ar nevykęs – jau kitas klausimas, bet savo laiku buvo labai reikalingas.
Jei dabar imtumeis inscenizuoti „Meistrą ir Margaritą”, ar spektaklis būtų toks pats?
Viena iš priežasčių, dėl kurių nusprendėme atsisveikinti su spektakliu, ir yra ta, kad dabar jį matau kitokį. Perdarinėjimas – grandiozinis darbas, o mintys šiuo metu sukasi ties kitais sumanymais. Manau, kad kada nors šį kūrinį vis dėlto dar perskaitysiu scenoje visai kitomis akimis.
Jei pasiduotume bulgakoviškai mistikai, gali pasirodyti, kad Maskvoje atsidūrei ne be „Meistro ir Margaritos” burtų?
Kažkokių sąsajų, matyt, yra – man ir šiaip yra artima rusų kultūra, muzika, o dar ir Ainis Storpirštis po vienos „Vakaro su knyga” repeticijos pasakė, kad reiks mane į Maskvą išsiųsti pasimokyti, o tada jau „darysime” naują Lietuvos teatrą… Tai buvo seniai, bet kai kurios mintys, pasėtos galvoje, dažniausiai kokiu nors būdu materializuojasi. Pirma, ką padariau atvykęs į Maskvą, – nuėjau prie Patriarcho tvenkinių pasėdėti. Knygoje viskas buvo kur kas įspūdingiau…
Kodėl prieš dvejus metus Tau buvo būtina statyti šį spektaklį? O apie ką jauti būtinybę kalbėti scenoje dabar?
Viskas prasidėjo dar trečiais studijų metais, kai gavome užduotį paruošti etiudą pagal rusų literatūros klasikinį kūrinį. Nusprendžiau imtis ištraukos iš „Meistro ir Margaritos”. Kai pirmą kartą gynėme savo idėją, kurso vadovas Gintaras Varnas ja suabejojo ir klausė, ar čia neišeis toks lyg ir „vakaras su knyga”. Per kitą repeticiją parodžiau savo ištrauką, pradėdamas: sveiki, ačiū, kad atvykote, čia – „Vakaras su knyga”. Taigi tuo metu man tai buvo tam tikras iššūkis sau, aplinkai. Taip pat tada (kaip ir dabar) man buvo labai svarbi apsėdimo tema. Pirmasis sumanymas buvo tiesiog skaityti knygą, kol nepasirodys Katinas Begemotas, „įlįs” į aktoriaus vidų ir pradės dialogą su publika.
O dabar, manau, labai svarbu savęs paklausti: ar tikrai noriu ką nors pasakyti ir – kam? Jei randi motyvaciją, viską reikia daryti absoliučiai, ne „pusiau”. To dabar baisiai daug – repeticijų pusiau, spektaklių pusiau, maisto pusiau gero, santykių pusėtinų, planų pusiau ir t. t. Apie tai jau kalbame spektaklyje „Telefonų knyga”.
Kaip manai, o gal iš tiesų sukursite naują Lietuvos teatrą? Ar darote tai jau dabar?
Sąvoka „naujas” – labai problemiška. Kad ir pažiūrėjęs ankstyvuosius, po studijų sukurtus dabartinių metrų Oskaro Koršunovo ar Aido Giniočio darbus, randu labai daug sąsajų su mūsų „No Concert”. Daug kas yra jau kažkada padaryta. Bet kadangi dabar teatras atsidūrė situacijoje, kurioje jis buvo XX a. pradžioje iki Konstantino Stanislavskio reformų – amato, darbo, „chaltūros” vietoje, visai logiška atrodo atsiminti senus gerus dalykus. Tai, kaip teatro kūrėjai vėl pabandė atsiduoti savo pašaukimui, gyventi juo.
O mes jau nuo savo „gatvinių” apsireiškimų teatruose ar „Telefonų knygos” reiškiame poziciją, kurią drąsiai galime išsakyti, kurią giname ne vien buku akiplėšiškumu, bet ir profesine kaina. Jei to kažkas nepastebi ar nenori pastebėti, tai yra labai normalu, taip visada buvo ir bus, ypač mūsų „broliškame” krašte…
Pakalbėkime apie Tavo dabartines teatro režisūros studijas Maskvoje, Vsevolodo Mejercholdo teatro institute. Mokslai ten – išties kokybiški, gilūs ir prasmingi, visa tai nėra mitas? Kas per žmonės Tavo dėstytojai ir bendramoksliai?
Pirmiausia važiavau pajusti tos čia pasitinkančios gausos – žmonių, teatrų, mašinų, skurdo, gėlių ir t. t. Dar norėjau pasižiūrėti kuo daugiau spektaklių. Į studijas didelių vilčių nedėjau, nes, kalbant iš patirties, tai yra loterija, kurioje gali ir nepasisekti. Man pasisekė Lietuvoje su Gintaru Varnu, lygiai taip pat pasisekė Maskvoje, nes sutikau čia kelis žmones, kurie mane žavi ir stebina. Visų pirma tai yra mūsų kurso vadovas Viktoras Ryžakovas, gyvo, tikro teatro puoselėtojas, produktyvus, savo aukso amžių išgyvenantis režisierius. Taip pat yra ir kitų puikių teorijos, kritikos dėstytojų.
Mane nustebino pats mokymo būdas, kai vyksta nuolatinis dialogas ir pedagogai siekia, kad ne šiaip iškaltum ir išmoktum, o viską pats sugalvotum ir pasidalytum savo mintimis. Taigi kol kas labiausiai džiaugiuosi ne Maskvos aplinka ar ekskursijomis, o šiais žmonėmis. O mūsų kursas – 8 žmonių tarptautinė grupė: du lietuviai, armėnė, ukrainietė, Moldovos atstovas, kirgizas ir du rusai. Visi skirtingi, visi turi savo supratimą apie teatrą, visiems padarė įtaką jų kultūra, jų metrai ir jų revoliucijos.
Netrukus Vilniuje pristatysi naujausio savo spektaklio „Mr. Fluxus” idėją. Šiuo metu „fliuksišku” būdu kuri spektaklio garso takelį iš kasdien parašomų muzikos kūrinių, kuriuos galima rasti internete. Atrodo, kaip iš dalies ir spektaklio „Telefonų knyga” atveju, vėl teatralizuoji patį spektaklio radimosi procesą, darai jį matomą?
Visada stengiuos, kad informacija apie spektaklį nebūtų tik plokščia reklama, juk tai taip pat gali būti savotiškas meno kūrinys. Su „Mr. Fluxus” viskas yra šiek tiek kitaip. Analizuodamas save – teatre, pasaulyje, susidūriau su tokia mintimi, kad gali gana greitai „išeiti” iš teatro. Vis dėlto tai yra meno rūšis su gana tiksliai nusakytomis ribomis, jas laužant ir ieškant naujos kalbos, lengva išeiti už tų ribų į kino, performanso, cirko, muzikos pasaulius. Perskaičius Jurgio Mačiūno biografiją, visi šie mane neraminantys klausimai susivedė į bendrą tiesę: kodėl gi neišbandžius tų ribų per fluxus, kuriame yra visi mano minėti skirtingi pasauliai. Dar svarbiau, šioje biografijoje radau vienišą, savo mažyčiame vidiniame pasaulyje milžiniškas svajonių imperijas kūrusį žmogų. Jis labai dažnai konfliktavo su aplinka, nes taip jau yra – kiekvienas mūsų turime savo pasaulį, bet tai nereiškia, kad ir aplinkiniai viską mato lygiai taip pat. Dažniausiai būna priešingai, ir tai sukuria juoką ir tragediją. Manau, tai bus labai įdomus eksperimentas, kurį jau pradėjau, o su aktoriais jį tęsime trijų savaičių stovykloje Druskininkuose rugpjūtį.
Tikiuosi, kad to eksperimento rezultatas nebus vien tik spektaklis, jis padės visai mūsų kūrybinei komandai geriau pažinti mūsų einamą kelią.
O apie ribų peržengimą kalbėjau su rusų dramaturgu, režisieriumi, aktoriumi Ivanu Vyrypajevu. Jis pasakė – „daryk tu kas tau patinka, štai man jau dešimt metų sako, kad tai, ką aš darau, nėra teatras. O aš toliau rašau ir statau, koks skirtumas”. Mano nuomone, kaip tik tai ir yra tikrasis teatras.
Kalbėjosi Vlada Kalpokaitė
Birželio mėnesį Menų spaustuvėje bus rodomi jau sukurti ir pristatomi būsimi Vido Bareikio spektakliai.
