J.Vaitkus: „Teatro rūpestis ne tenkinti individų jusles, bet skatinti juos mąstyti“

Vidmantas Kiaušas 2010 11 02 kamanė.lt, 2010 11 02

aA

Kauno valstybinis dramos teatras 90-ojo sezono repertuarą kuria kartu su buvusiais žymiausiais šio teatro režisūros kapitonais. Tai - Jonas Jurašas, Jonas Vaitkus, Gytis Padegimas, Gintaras Varnas.

Kauno dramos teatro režisieriumi J.Vaitkus dirbo 1975-1978 m., vyriausiuoju režisieriumi 1980-1988 m. Per 13 metų (nes dirbo ir 1978-1980 m. studijuodamas Aukštuosiuose režisūros kursuose Maskvoje) J.Vaitkus Kauno dramos teatre režisavo 25 spektaklius. Šiuo metu yra Lietuvos rusų dramos teatro vadovas.

- Ištikimai tarnaujate Melpomenei. Kada supratote, kad teatro kalba - jūsų prigimtinė kalba?

- Pirmas susidūrimas su teatru per muziką, būrelius įvyko mokykloje. Anuomet grojau saksofonu, klarnetu, gitara, norėjau būti dainininkas. Metus pasimokiau Kultūros-švietimo technikume, kur turėjau gerus dėstytojus Aldoną Grivickienę ir Akademinio dramos teatro aktorių Antaną Semašką. Šie žmonės mane paskatino, nuteikė, kad darbas teatre yra rimtas, sudėtingas, sunkus ir atsakingas. Iš pirmo kurso mane paėmė į armiją, užtat tarnaudamas pačiame Leningrade (Sankt Peterburgas - V. K.) savaitgaliais lankydavau spektaklius, naudojausi biblioteka, daug skaičiau. Prieš įstodamas į Leningrado valstybinį teatro, muzikos ir kinematografijos institutą supratau, kad reikia pasitikrinti, pabandyti režisuoti. Druskininkuose subūriau gydytojus ir pastačiau savo pirmąjį spektaklį pagal Korneičiuko pjesę „Platonas Krečetas". Man patiko iš daugelio komponentų - literatūros, muzikos, aktorių, sceninės vizijos - kurti naują, gyvą teatro organizmą.

Studijuojant mano pedagogas buvo Zinovijus Korogodskis, kuris vadovavo Leningrado jaunojo žiūrovo teatrui, turėjo trupę ir keletą studijų, taigi drauge vaidindavo tiek profesionalai, tiek studentai. Man tas modelis labai patiko, panašiai Panevėžyje dirbo Juozas Miltinis. Per pirmąsias gastroles į Londoną susiformavo akivaizdi mano teatro vizija. Juo labiau kad tuo metu su lygiagrečiuoju kursu stačiau Juozo Grušo tragikomediją „Meilė, velnias ir džiazas", kurią pats išsiverčiau į rusų kalbą. Spektaklį uždraudė po pirmo pasirodymo. Tada supratau, kad teatras negali likti nuošalėje nuo tikrų įvykių, kad jis aktyviai kišasi į gyvenimą, ideologiją, religiją, kad jam rūpi socialinės problemos. Supratau darbo teatre prasmę; teatro rūpestis ne tenkinti individų jusles, bet skatinti juos mąstyti. Teatras - tai savotiškas skiepas: pamatęs tikrą, gyvą spektaklį, žmogus išgyvena trumpą ligos istoriją, jis tarsi įsivaizduoja save herojaus vietoje, galvoja, ką darytų, ar turėtų drąsos pasielgti vienaip ar kitaip.

- Kalbate apie teatro jėgą. O ką pasakytumėte apie silpnąsias jo puses?

- Šiuo metu silpnoji teatro pusė yra nutolimas nuo tikrovės, nuo skaudulių, problemų ir jų padarinių. Teatras vis daugiau linksta cirko, popkoncerto ir instaliacijų, nešvankių blevyzgų hibrido, tenkinančio žiūrovo jusles, pusėn.

- Kasdienis gyvenimas, visa aplinka kimšte prikimšta įvairiausių vizualizacijų. Atrodytų, kur čia rasi vietos, kur įterpsi teatrą. Kaip šiuo metu jaučiasi profesionaliai kuriantis teatralas?

- Vizualizacija - labai išplėtotas, paviršutiniškas, pats pigiausias, užmušantis vaizduotę, traumuojantis jaunimą šių dienų reiškinys. Užtenka pasklaidyti vaikų, paauglių literatūrą. Dailininkai gatavai visko pripaišo, tik nuspalvink. O kur mano fantazija? Viskas pakišama sukramtyta, todėl teatrui kaip niekada daug vietos veikti.

Juk ne visi atbuko, prarado smalsumą. Bet apsidairęs nebesuprantu, kodėl užplūsta tokie prieštaringi jausmai, atrodo, kad teatras tarsi be vietos, lyg sutrikęs, nesupranta, kaip įsiskverbti į valstybės organizmą. Nes teatras visada yra opozicija bet kokiai valdžiai. Valdžia viską daro, kad teatras taptų bedantis, neproblemiškas, kad ne kalbėtųsi su žmogui, o tik linksmintų. Mūsų valstybė neturi jokio vertybinio stuburo. Ji turi teisinę, įstatymų bazę, Konstituciją, bet neturi valios ir galių jas vykdyti. Didžiausia bėda, kad valstybė neturi partijų veiklos ribas, teises, kompetencijas ir atsakomybes apibrėžiančio įstatymo, kuris būtų sukurtas iš valstybės ir jos piliečių žiūros taško. Nėra kultūros politikos, neaiški religijos situacija. Kas ir ką gali pasakyti apie valstybės plėtros viziją? Kai valstybė pakrikusi, tai visi jos piliečiai irgi pakrikę. Tai ką dabar įdomu analizuoti teatrui? Nebent tą patį pakrikimą... Kas vadovauja valstybei? Saujelė partijų, kurios sudaro vos kelis visų gyventojų procentus, deleguoja į Seimą savo partijos bendrus, kurie duoda priesaiką valstybei, bet ir toliau tarnauja tik partijų interesams, ėdasi, plėšosi tarpusavyje, užuot dirbę Lietuvai. Įsigalėjo absoliuti veidmainystė, slaptumas. Ir taip nuo žemiausių iki aukščiausių valdymo organų. Kaip esant tokioms pjautynėms, kaip tokioje šunidėje jaustis kuriančiam žmogui? Apie ką jis gali kalbėti, kaip jis gali veikti valstybės gyvenimą?

- Kauno dramos teatre į jūsų rezonansinius spektaklius žmonės verždavosi, naktimis stovėdavo prie kasų...

- Tuomet buvome okupuoti, suvaržyti, tačiau tarybinė valstybė turėjo savo ideologiją, santykį su religija, morale. Visi žinojo, kad ta valstybė turi stuburą, kad ji eina ten, kur nenorime eiti, tuomet tą nenorą, tą pasipriešinimą ir rinkomės. Užtai ir aktualus repertuaras atsirado; aš per tą laikotarpį pastačiau 25 spektaklius, antrą tiek kiti režisieriai, kurie rinkosi aktualias temas, taip kalbėjosi su žmonėms, nes buvo pavargę nuo melo, veidmainystės ir antižmogiškos, antisanitarinės ideologijos bei politikos.

- Sąmoningai užsibrėžėte beveik neįmanomus įvykdyti tikslus?

- Aš nežinau, brėžiausi ką ar nesibrėžiau. Viskas ėjo iš vidaus. Kiekvienas žmogus jaučia šviesą ir tamsą, saldumą ir kartumą, tiesą ir melą. Tik vienas drįsta kalbėti apie savo pojūčius, o kitas - ne. Galima prisitaikyti prie režimų kažkokių sumetimų vedamam arba nesitaikstyti ir patekti į užribį. Žmonės įvairūs, anuomet daug likimų buvo sudaužyta, išblaškyta, bet aiškumo, kad ir negatyvaus, buvo daugiau. Dabar, praėjus dvidešimčiai metų, kokia partija bevaldytų, rūkas ir sumaištis temdo ateities perspektyvą. Kol esamos partijos ignoruos valstybės piliečių teises, kol nebus sustabdyta beribė partinių ir jų rėmėjų savivalė ir nusikaltimai, kol partijų interesai ir priklausomybė partijoms bus vertinami aukščiau už profesinį išmanymą ir kompetenciją, - gero nelauk.

- Betgi nenurašykime mūsų, piliečių...

- Nežinau, kokios valstybės pilietis aš esu. Būti tokios, kokia yra dabar, man nepriimtina.

- Tada sakykime, kad priklausote Kultūros, meno partijai.

- Tokios partijos nebuvo ir nebus, nes kūrybinė veikla yra individų raiška, o ne bestuburių susivienijimai.

- Regis, dirbti Kauno dramos teatre jums buvo nelengva... Kodėl pasitraukėte pirmąjį kartą?

- Iš Šiaulių teatro buvau išmestas į gatvę su „bandito režisūroj" etikete. Kurį laiką nedirbau. Kaunas anuomet buvo atsidūręs aklavietėje, man pasiūlė pastatyti Kazio Sajos „Medinius balandžius" Kauno dramos teatre. Vyriausiuoju režisieriumi dar dirbo amžinąjį atilsį Vytautas Čibiras, netruko atsirasti stumiančių mane konflikto su juo link, todėl, bandydamas išvengti intrigų, išvažiavau į kino kursus Maskvoje, bet tuo pačiu metu režisavau spektaklius Kaune.

Aktorių kolektyvuose yra tokia bjauri mada: tik pasirodo naujas žmogus, bandoma įskelti tarpusavio priešiškumo kibirkštį, sirgaliai pasidalija į komandas. Jie nemato visumos, jiems reikia konflikto. Sena, visuose teatruose žinoma bėda. Kai į teatrą atėjo Eimuntas Nekrošius, ir jį bandė įvelti į panašią intrigą.

- Po kursų tapote Kauno dramos teatro vyriausiuoju režisieriumi, sukūrėte daug meniškai įtaigių, pilietiškai aštrių spektaklių, ėmėtės teatro reorganizavimo darbų, tačiau ir vėl pasitraukėte. Kodėl?

- Išėjau po trylikos metų. Pirma, aktoriai, kai pajunta, kad yra ant bangos, kad jie kažką reiškia, kai jie pašlovinami, pamaloninami vardais, nutaria, kad jau gali viską. Na, kam čia tas Vaitkus, ką mes veikiame toje provincijoje, išrašykite mums legendinį Peterį Brooką... Šlovė tarpsta, ambicijų vis daugiau. O amunicijos?.. Aktoriai nebesidomi savo profesiniu tobulėjimu, neužsiima kalba, neina į spektaklio aptarimus, kad išklausytų pastabas, kurios primena: nemiegok, brangusis, žiūrovas atėjo pasižiūrėti spektaklį, o ne dalyvauti prisiminimų vakare. Arba turėjau daryti rezekciją, arba pasitraukti.

Vieną kartą jau buvau atvedęs naują kursą - Ingeborgą Dapkūnaitę, Virginiją Kelmelytę, Povilą Budrį su naujais spektakliais, pakviečiau iš kitų teatrų Algimantą Masiulį, Juozą Budraitį, Regimantą Adomaitį. Tai seniesiems aktoriams nepatiko, jie pradėjo kilti, maištauti. Mes, pašlovintieji, o Vaitkui mūsų neužtenka? Nutariau nekovoti. Pastačiau „Golgotą" pagal Čingizo Aitmatovo romaną „Ešafotas" ir išėjau. Nors dirbant Kaune buvo labai įdomių dalykų... Atvažiuodavo veikėjai iš Centro Komiteto agituoti, kad manęs kolektyvas atsisakytų, į Maskvos CK teatro veteranai rašė, kad esu užsimaskavęs bandito sūnus, vykdantis kažkokią pogrindinę griaunamąją veiklą. Apie tai man anuometis kultūros ministras Jonas Bielinis pasakojo. Kauno kolektyve buvo beveik kas trečias saugumietis ar informatorius, bet buvo ir teatrui tarnaujančių žmonių, todėl valdininkai nedrįso manęs atleisti.

Turėjau pasirinkti: arba atsisveikinti su tais, kurie nebegalėjo eiti su teatru, arba pats duoti kelią: dirbkite su talentingais režisieriais. Aš tik darbo žmogus, aš noriu įgyvendinti savo idėjas. Ir viskas. Man nesvarbu, nusipelnęs tu ar ne, rusas, žydas ar lietuvis, svarbu, kad tu profesionaliai ir žmogiškai tarnautum teatrui, o ne būtum tuščiai ambicingas.

- Ar turėdamas dabartinę patirtį pasielgtumėte kitaip?

- Manau, kad mane vis vien būtų patvarkę, reikalas buvo pribrendęs. Laiko klausimas. Rašytojas Juozas Baltušis, jis anuomet buvo autoritetas, po mano spektaklio „Literatūros pamokos" kažkokiame kultūros darbuotojų suvažiavime kalbėjo, kad aš naikinu tarybinę pedagoginę sistemą, į jo oficiozinę nuomonę buvo įsiklausoma. Kodėl, pagalvojau, turiu kovoti, o ne dirbti? Išvažiavau į Vilnių. Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre pradėjau dirbti kaip eilinis režisierius, pastačiau Antano Škėmos „Pabudimas", Adamo Mickiewicziaus „Vėlinės", Joshua Sobolio „Getas", Oskaro Milašiaus „Migelis Manjara", Ingmaro Bergmano „Persona", Felikso Bajoro „Dievo avinėlis", savo „Literatūros pamokos", Jeano Anouilh‘o „Antigonė" ir kitus spektaklius.

Pradėjęs vadovauti teatrui pakviečiau iš Kauno buvusius studentus, priglaudžiau būrį jaunųjų su režisieriumi Oskaru Koršunovu ir jo darbais: pagal Aleksandrą Vvedenskį „Labas Sonia Nauji metai", pagal Daniilą Charmsą „Ten būti čia", pagal D. Charmsą ir A. Vvedenskį „Senė" ir kt. Ir Akademinis dramos teatras tapo jauniausiu teatru Lietuvoje. Žinote, kaip iš jo mane išmetė? Tuometinis teatras buvo C K ir Vyriausybės poniučių, primadonų ir ponų teatras, o kai persikrikštiję komunistai vėl sugrįžo į valdžią, poniučių ir ponų interesai atgijo, visa „Žaldokynės" gvardija panoro sugrįžti į senus laikus. Kas jiems Nepriklausomybė? Kas jiems tarnavimas teatrui?

Tuo metu vyko intensyvios „Brolių Karamazovų" pagal Fiodoro Dostojevskio romaną repeticijos, smarkiai dirbome, buvo pakviesti geriausi Nacionalinio ir kitų teatrų aktoriai. „Žaldokynės" gvardija, žinodama, kad saviškiai valdžioje, parašė prašymus išeiti iš teatro, taip tarsi protestuodami prieš mano darbo metodus. Supratęs, kad tiems žmonėms ne darbas ir teatras svarbu, o valdžios perėmimas ir saugaus liūno būsena, patenkinau jų prašymus. Toks mano veiksmas sukėlė atsakomąją valdančiųjų reakciją, pasipylė tikrintojai, kurie surado kažkokią priežastį mane atleisti. Nenorėdamas būti apšmeižtas, padaviau į teismą Kultūros ministerijos sprendimą ir laimėjau prieš ministerijos klapčiukus, valdomus buvusių komunistų.

- Režisierius Jonas Jurašas, kai jo pastatytą Juozo Grušo„Barborą Radvilaitę" iškupiūravo sovietinė cenzūra, parašė atvirą laišką LSSR kultūros ministerijai, Kauno valstybiniam dramos teatrui, Lietuvos teatro draugijai ir kitoms institucijoms, taip protestavo prieš kūrybinės laisvės suvaržymą ir buvo atleistas iš teatro vyriausiojo režisieriaus pareigų. Interviu kamanei.lt režisierius sakė: „Tačiau nepamirškime - po mano konflikto imta atsargiau elgtis ir su kitais, kurie kalbėjo aštriau." Jūs studijas baigėte ir aktyviai kurti pradėjote J.Jurašui emigravus iš Lietuvos. Ar anuomet pastebėjote kokių nors pokyčių?

- Viena vertus, padėtis galbūt net pasunkėjo, nes valdžios, saugumo institucijos pradėjo dar akyliau stebėti teatrą, pamatė, kad teatras, jo repertuaras yra savotiška jėga, daranti įtaką visuomenei. Kita vertus, ėmėme labiau pasitikėti savimi, pajutome teatro svarbą. Verta dirbti, jei esi žmonėms reikalingas, jei kalbame ne apie kokią pasilinksminimo įstaigėlę.

- Ar tai, kad režisavote Jeano Anoilh‘o „Antigonę", kurią J.Jurašui uždraudė įtraukti į repertuarą, buvo sąmoningas jūsų pasirinkimas?

- Ne, aš to nežinojau. Pjesę pasirinkau kaip studentų diplominį darbą. Apie „Mamutų medžioklę" buvau girdėjęs, bet nebuvau matęs, tai šį Kazio Sajos veikalą pasirinkau sąmoningai, norėdamas žiūrovams grąžinti gerą, aktualią pjesę, bet Muzikos ir teatro akademijos ideologiniai vadai spektaklį uždraudė. „Literatūros pamokas" tuomet irgi vos vos išsaugojome.

- Keista, bet kai kuriems teatrams vadovauja ne profesionalūs režisieriai, o aktoriai ar vadybininkai. Kodėl taip nutinka?

- Kad teatras netaptų pavojingas. Taip ramiau. Ką aktoriai gali vieni kitiems pasakyti? „Tu šiandien prastai vaidinai!" - „O tu pats koks!" Ar teatrui vadovaujantis aktorius turi repertuarinę idėją, ar jis turi ką pasakyti apie valstybę, valdžią, socialinę situaciją? Kultūros ministerijai tokie labai parankūs. Duoda pinigėlius ir darykite, ką tik norite, krapštykitės, statykite vodeviliukus, tik mums nekvaršinkite galvos, kol mes savo reikaliukus tvarkysime. Anuomet režisieriai Povilas Gaidys, Aurelija Ragauskaitė, Juozas Miltinis, Henrikas Vancevičius, Jonas Jurašas, Gytis Padegimas, truputėlį ir aš, kartu su teatrų kolektyvais, buvome karščiuojančios dėmės tuose miestuose, kuriuose dirbome. O kas įvyko vėliau? Juk žinote, kas ir kaip ilgai vadovavo Kultūros ministerijai, teatrams. Jeigu taip įvyktų medicinos, maisto gamybos įstaigose ar komunaliniame ūkyje, tai gražų apokaliptinį vaizdelį regėtume!

- Nacionalinis teatras ir nacionalinė dramaturgija. Kaip sekasi bendradarbiauti su rašytojais?

- Gabių literatų užtenka. Reikėtų išlaikyti pusiausvyrą tarp nacionalinės ir pasaulinės klasikos, o režisieriams - bendradarbiauti su dramaturgais. Arvydas Juozaitis šiuo metu rašo dvi pjeses, bet nežinau, kada ir kuriame teatre jas pamatysite. Konkurso laureatų darbai turėtų būti dosniai finansuojami, kad nugalėtojų veikalus susigundytų statyti ne tik patriotai, bet ir kosmopolitai. Valstybė duoda pinigus ne gabaus vadovaujančio finansininko kišenei, o kuriančių žmonių kūno poreikiams bei kūrybos dvasiai palaikyti.

- Ar dirbdamas Nacionaliniame rusų dramos teatre įgyvendinate savo kūrybinius sumanymus?

- Aišku, kad dirbti sudėtinga, prarandu ryšį su didžiąja dalimi savo žiūrovų, todėl ir statau kituose Lietuvos teatruose.

- Kalbėjote, kad aktoriai kartais objektyviai neįvertina savo galimybių, nenori keistis. Režisieriams tokie pavojai negresia?

- Režisierius kitokios sanklodos žmogus, tačiau ir jo tyko tos pačios bėdos.

- Ko reikalaujate iš būsimų aktorių ir režisierių dėstydamas Muzikos ir teatro akademijoje? Ar jiems pradėjus dirbti savarankiškai išsakote savo pastabas? Kaip reaguojate, jeigu jauni žmonės aštriau pasisako apie jūsų darbus?

- Svarbiausia, kad studentas būtų sąžiningas, norėtų dirbti, turėtų idėjų ir siektų jas įgyvendinti. Kad jam užtektų valios savarankiškai eiti, ieškoti, aktyviai dalyvauti gyvenime. Būna tokių, kurie nespėja trims katėms išpilstyti pieną, o jau mąsto, samprotauja apie globalias problemas, nors nesugeba atlikti elementarių užduočių. Važinėjimas po pasaulį ir naršymas internete padeda studentams prisigaudyti įvairios informacijos, tačiau toks susmulkėjimas neduoda nieko gera, dažniausiai ilgam kurmio darbui jėgų neužtenka.

Stengiuosi pamatyti kuo daugiau spektaklių, o pastabas išsakau, kai būna norinčių išgirsti. Kai pats neturiu kategoriškų pareiškimų, patyliu. Kiekvienas režisierius juk mato savaip, tai normalu. Kai nuomonės labai skiriasi, patartina paimti tą pačią medžiagą ir pastatyti spektaklį pačiam. Geriausias vaistas - padaryk pats.

- Su kuriuo kolega režisieriumi mielai pasišnekučiuojate, išgeriate po taurę vyno?

- Ne, ne... Nei su režisieriais, nei su aktoriais be reikalo nesišnekučiuoju, juolab negeriu, nebent su retomis išimtimis. Einu pasižiūrėti spektaklių, o pokalbius, pasamprotavimus turėtų pagarsinti radijo ar televizijos laidos, kurių, deja, nėra.

- Kaip manote, kodėl profesionalai teatrologai taip nenoriai pasisako apie premjeras? Ar jų žodis svarbus, reikalingas teatralams?

- Apleistas baras, teatrologai palikti Dievo valiai, už savo darbą negauna deramo atlygio, todėl ir suinteresuotumo nematyti. Tačiau neabejoju, kad kritika būtina, nes pravalo režisierių ir aktorių užkalkėjimus.

- Kai paskambinau prašydamas interviu, atsiliepėte Lenkijoje. Kokie teatriniai reikalai nuvedė pas kaimynus? Ką įdomaus patyrėte?

- Dirbau Witoldo Gombrovitcziaus kūrybos festivalio vertinimo komisijoje. Dalyvavo Argentinos, Švedijos, Slovakijos ir Lenkijos teatrai. Laimėjo argentiniečiai, parodę spektaklį pagal romaną „Transatlantas". (Pernai romano vertimą išleido „Baltos lankos" - V. K.) Užmezgėme ryšius, lenkų trupės norėtų gastroliuoti Vilniuje, ketiname bendradarbiauti.

Įdomiausia, kad festivalio metu penkis kartus mačiau pjesę „Ivona, Burgundo kunigaikštytė" ir penkis kartus buvo skirtingi sprendimai; ir ką režisierius mato, ir kas jį labiausiai domina, ir kokia kalba, kiek pjesė šiuolaikiška. Tokie žiūrėjimai ir aktoriams, ir režisieriams labai naudingi, nes nepabėgdami nuo temos teatrai tą pačią idėją gali išreikšti kuo įvairiausiai.

- Ir vėl sėdite ant lagamino?

- Ketinu Sankt Peterburge festivaliui „Baltiskij dom" pastatyti Antono Čechovo dramą „Žuvėdra". Pakviečiau vaidinti Regimantą Adomaitį, Juozą Budraitį ir Vladą Bagdoną.

- Pavasariop į premjerą pakviesite ir kauniečius?

- Galvoju apie spektaklį pagal Fiodoro Dostojevskio romaną „Broliai Karamazovai".

Tačiau tai nebūtinai įvyks teatro 90-mečio proga, datos man nėra labai svarbios. Kai galėsiu, tai ir padarysiu. Turiu ir kitų sumanymų. Neprarandu vilties režisuoti Laimio Vilkončiaus miuziklą „Eglė žalčių karalienė", Rusų dramos teatre pamatysite Leonido Andrejevo pjesę „Tas, kuris gauna antausius" ir Aleksandro Vvedenskio „Eglutė pas Ivanovus". Herkus Kunčius parašė pjesę „Klanas", Arvydas Juozaitis - „Širdis Vilniuje".

- Suprantama, be žiūrovo teatrui nėra kas veikti. Koks jis, šio meto žiūrovas?

- Labai pasikeitęs, veikiamas serialų, popso, įvairių šou. Daug tikrų žiūrovų paliko teatrų sales. Užtenka teatrui akimirkai prarasti gyvastį, ir žiūrovas nusigręžia, o jį susigrąžinti labai sunku.

- Ką pasakytumėte apie aktorius? Ar lengva jų susirasti numatytiems veikalams?

- Labai sunku. Rankų pirštų užtektų suskaičiuoti, kiek jų nedirba televizijoje, neveda pramoginių renginių, neuždarbiauja įvairiausiais būdais. Kai aktoriaus balsas pasidaro kaip nubrizgusi mazgotė, apie kokią įtaigą, sugestiją ar atsakingumą galima šnekėti. Bet čia vėl turėtume kalbėti apie teatro politikos nebuvimą, apie meninių ir finansinių dalykų atskyrimą vadovaujant. Kai teatro prioritetas bus kūryba, o ne finansiniai rodikliai, nereikės kalbėti apie smunkantį visų teatrų meninį, profesinį lygį.

KAMANĖ.LT

Salonas