Eglė Špokaitė. Jei berniukų nevaržytų kompleksai ir baletas nebūtų apipintas stereotipais

2010 08 24 bernardinai.lt, 2010 08 23

aA

Apie galimybę 7-10 m. berniukams vienus metus nemokamai mokytis baleto meno pasakoja balerina Eglė Špokaitė.

Galimybė lankyti mūsų studiją yra šansas išbandyti baletą kaip papildomo ugdymo užsiėmimą - tiek bendrą atmosferą, tiek užsiėmimų pobūdį. Pernai vykdėme panašią akciją - surengėme atranką norintiems baleto pamokas lankyti vaikams ir atrinkome 12 (tarp kurių buvo ir vienas berniukas) nemokamoms pamokoms. Orientavomės į vaikus, turinčius ribotas finansines galimybes. Šiemet bandome spręsti berniukų trūkumo balete problemą.

Mūsų bandymas suburti berniukų grupę, manau, gali būti būdas susipažinti su baletu ir tiesiog pabandyti. Žinoma, viskas būtų kur kas lengviau, jei berniukai neturėtų tokių stabdančių kompleksų kaip baimė būti vienam tarp mergaičių ar mokytis tokio, atrodytų, nevyriško dalyko - baleto.

Norime pranešti žinią berniukams, kurie galbūt nieko nelanko, po pamokų bėgioja ir žaidžia futbolą kieme. Galbūt kai kam užteks ir tų metų - nebūtinai užsikrėsti baletu, bet tiesiog pabūti kultūringoje aplinkoje. Siūlome galimybę ir tiems, kurie gal ir daug ką lanko, bet yra smalsūs, nori save išbandyti ne tik sporte, bet ir mene. Tai gali būti įdomus ir kaip užsiėmimas, ir kaip papildomo ugdymo sritis.

Tikrojo džentelmeniškumo, aktorystės ir vidinės disciplinos pamokos

Į baletą galima pažiūrėti ir kitu aspektu - tai ir aktorinių gebėjimų, charakterio stiprumo ir disciplinuotumo ugdymas.

Kažkada girdėjau radijo laidą, visiškai nesusijusią nei su baletu, nei su menu apskritai, kur vienas darbdavys pasakė, kad jei jis sužino, jog į darbo vietą pretenduojantis žmogus yra baigęs baleto mokyklą ar studiją, tai jam iš karto suteikiama pirmenybė prieš kitus kandidatus, nes darbdavys žino, jog žmogus bus labai disciplinuotas, stiprus, kadangi ne kiekvienas gali tokią mokyklą baigti.

Baletas berniukams yra ir džentelmeniškumo pamokos - manau, kad jau vaikus galima mokyti apie tai, kur yra vyro ir kur moters vieta, ir kad tos vietos poroje yra skirtingos.

Baleto pamokos gali praversti ir mokslininkui, ir verslininkui

Kitas dalykas - kultūrinis išprusimas, kurio mūsų vidurinėse mokyklose, galima sakyti, apskritai nėra. Aš paklausinėjau vaikų apie pačius paprasčiausius meno dalykus, kurių jie mokėsi mokykloje. Pavyzdžiui, paklausiau 12 metų mergaitės, ką ji pamena iš muzikos pamokų, kokią nors smulkmeną - pavardę, kūrinį, bet ką. Atsakė, kad nieko neatsimena. Žinoma, tai tik vienas pavyzdys, bet, manau, gerai atspindintis šiuolaikines tendencijas.

Galvoju apie tuos berniukus, kurie palankytų baletą kad ir nedaug - du kartus per savaitę, po valandą, kaip vieną iš popamokinių veiklų. Jiems užaugus - na, čia jau fantazuoju, - ateis laikas, kai tas vaikinas su mergina nueis į Operos ir baleto teatrą. Įsivaizduoju, kad, komentuodamas spektaklį iš profesinės pusės, padarytų didelį įspūdį merginai - jog jis nusimano tokioje siauroje, vaikinams neįprastoje aukštojo meno srityje.

Man atrodo, kultūrinis išprusimas svarbus visiems, jis padės ir mokslininkui, ir verslininkui, - kiekvienam. Antikos laikais dėl bendro išprusimo, žmogaus visapusiško vystymosi buvo mokoma muzikos. Manau, į baletą galima pažvelgti lygiai taip pat.

Baletas - kultūrinio išprusimo mokykla

Tėvai dažnai klausia, kokios realios perspektyvos vaikinui, susidomėjusiam baletu. Realiausia perspektyva, jei kalbėtume apie profesinį kelią, - pasaulio pamatymas ir specialybė, susijusi su menu, kultūra, kuri suteikia kitokią pasaulėžiūrą į gyvenimą, mažiau reikšmės materialumui, buičiai. Bet tokių, žinoma, pasitaiko vienetai.

Tiesa ta, kad jeigu baleto artistas nėra apsukrus ir neužsiima kita veikla, jis tikrai sunkiai gali išlaikyti šeimą. Iš tiesų perspektyva finansine prasme nėra viliojanti. Manau, jog daugelis tėvų tai supranta ir nori, kad vaikas geriau nesusidomėtų baletu.

Mergaitėms viskas daug paprasčiau. Jų daug norinčių, nors, aišku, ne visos rimtai susidomi baletu, bet jos tiesiog lieka grakščios, tiesios, gražios. O kam dėl to sukti galvą berniukui?

Vis dėlto užsidegusieji baletu neabejotinai turi daugybę privalumų - dirba mėgstamą darbą, kurio net darbu nelabai pavadinsi, tai labiau gyvenimo būdas.

Berniukų problema aktuali visame pasaulyje

Berniukų trūkumo balete problema yra visur, tik pas mus ji aštresnė, nes neturime senų šokio meno tradicijų. Lietuvos baletui dar tik 85 metai, tai labai nedaug, palyginti su šokio šalimis, tokiomis kaip Prancūzija, Italija, Rusija, Olandija... Tokiose šalyse baletas daug ką pritraukia dėl didelio specialybės prestižo, kurio pas mus nėra. Visos nepalankios aplinkybės - senų šokio tradicijų ir specialybės prestižo nebuvimas - ir kuria neigiamą situaciją mūsų šalyje.

Viena paprasčiausių berniukų problemų mokyklose, rengiančiose profesionalus, - konkurso nebuvimas. Su mergaitėmis viskas kitaip - vyksta dideli konkursai, kai gali atsirinkti gabiausius, talentingiausius vaikus. Tarp berniukų nevyksta nei konkursas, nei atranka, tik priėmimas. Atrodo, žodžiai „atranka" ir „priėmimas" panašūs, bet įsigilinus... Aišku, dalis berniukų atkrenta savaime, tačiau realios atrankos Lietuvoje kol kas nėra. Ši problema daugiau ar mažiau aktuali daugeliui šalių.

Man labai patinka Australijos atvejis, kaip jie sprendė berniukų trūkumo problemą. Baleto mokyklose reikėjo mokytis duetinio šokio, dėl berniukų trūkumo mergaitėms tiesiog nebuvo su kuo. Kadangi šalyje populiarus futbolas ir gausu jo mokyklų, tiesiog buvo apsvarstyta, kuo baletas gali būti naudingas berniukams futbolininkams. Ir taip įvesta privaloma baleto pamoka futbolo mokyklose - berniukai ėjo pas balerinas ir kartu šoko.

Pas mus labai populiarus krepšinis, galbūt galėtume panašiai išspręsti šią problemą? Galima pafantazuoti apie baleto klasės steigimą šalia, pavyzdžiui, Š. Marčiulionio krepšinio mokyklos. Juolab kad tikrai ne visi gali tapti krepšininkais, tarkime, dėl per mažo ūgio. Baletas visų pirma yra judrių vaikų užsiėmimas, tačiau čia svarbus ir kūrybiškumo veiksnys, galbūt kai kuriems berniukams būtent jo krepšinyje trūksta.

Tikrasis baletas - nieko bendro su „Rafaelo" saldainių reklama

Labai retais atvejais berniukai susidomi baletu patekę į tam tikras aplinkybes, be tėvų postūmio, nes kaip vaikas iš kiemo, iš paprastos mokyklos gali atsirasti baleto pamokoje. Nebent jo mokykloje vyks baleto pamokos, ir jis pamatys tai pro langą. Daugelis vaikų su baletu susidūrę tik per televizoriaus ekraną, o tikrasis klasikinis šokis yra labai toli nuo „Rafaelo" saldainių reklamos - balerinų sijonėliai, gėlės, spektakliai, džiaugsmas... Vis dėlto tai yra menas, kūryba, kuriai reikia labai daug pastangų.

Pas mus buvo berniukų, kurie atsirado mokykloje palydėję seserį ir, keletą kartų stebėję pamoką, susidomėjo baletu. Vadinasi, pats procesas sudominti gali ir berniuką, kuris nėra pastūmėtas tėvų. Problema tuomet - kaip jiems sužinoti, kad baletas gali būti įdomus.

Būna, jog tėvai, atvesdami vaikus į baleto mokyklą, nori kompensuoti savo vaikystės neišsipildžiusias svajones. Gerai, jeigu vaikas pats lyg ir nori, ir tėvai spaudžia, tuomet tėvų spaudimas suteikia užsispyrimo. Be to, manau, kad pasirinkęs baletą jautiesi „balta varna", nes supranti, jog tavo noras yra būdingas tik tau vienam, palyginti su didele visuomenės dalimi. Tačiau jeigu vaikui visiškai nepatinka, jo ilgai čia būti nepriversi. O galbūt bent šiek tiek palankęs ateityje tuo didžiuosis?

Dirbti įkvepia vaikystės prisiminimai

Pati, būdama vaikas, baletą įsivaizdavau lygiai kaip ir dabar pas mane mokytis šokti ateinančios mergaitės. Visų pirma baletas man buvo kažkas labai, labai smagaus.

Mamoms baletas yra kažkas gražaus, švaraus, o vaikams tai yra tiesiog labai smagu. Dėl to, kad tai yra didelis kolektyvas draugių, kurios ateina čia dėl visas jungiančios bendros idėjos, skambiai atrodo, bet taip yra, juk jos eina į baletą. Svarbiausia mergaitėms - nesvarbu, kokio amžiaus jos būtų - ir yra ėjimas į baletą, o ką jos ten veikia - šoka, žaidžia, draugauja, jau ne taip svarbu. Labiausiai žavi ėjimas į savo pirmąjį kolektyvą, kurį jungia specifinis pomėgis.

Aš atsimenu save - buvo darželis, buvo draugai, bet ėjimas į baleto pamokas buvo kažkas kitokio, kažkas ypatinga.

Pamenu, kažkada su mama troleibusu važiavome pro M. K. Čiurlionio meno mokyklą (tada dar apie tokią nežinojau), buvau pradinukė. Mama labai paprastai pasakė - jeigu mokytumeisi šioje mokykloje, tavo profesija būtų balerina. Man tai buvo neįtikėtina, aš ilgai galvojau, paskui dar kartą paklausiau - ar baletas gali būti darbas? Išgirdus teigiamą atsakymą, daugiau klausimų nekilo, tai man tapo svajone.

Mama jau tada daug kalbėdavo apie profesijos sudėtingumą - kad tai nepatikima, trumpalaikė profesija, kad labai didelė rizika, kad nepavyks, kad reikia ypatingų gabumų... Tuomet bandėme išsiaiškinti, ar aš tų gabumų turiu, ir pasirodė, jog jie labai vidutiniški, turint omenyje fizinius duomenis. Tačiau vyrauja nuomonė, kad vidutiniai gabumai ir labai stiprus charakteris duoda geresnių rezultatų nei ypatingi gabumai ir silpnas charakteris. Net ir turint gabumų pačiam žmogui reikia įveikti labai daug kliūčių. Puikius fizinius duomenis turinčių artistų charakteris taip gerai nesivysto - iš pradžių viskas atrodo labai lengva, o po to staiga - neįveikiama. Jeigu iš pat pradžių vaikui yra sunku, bet jis labai nori, tuomet, sako, būna patys geriausi baleto rezultatai.

Apskritai žmogus, mokęsis baleto, net jei netampa profesionaliu artistu, užauga įdomia ir stipria asmenybe. Su tokiu žmogumi lengva ir gera bendrauti ir kitiems žmonėms.

Baletas Lietuvoje - apipintas stereotipais

Baletas, kaip ir kiekviena menkai pažįstama sritis, mūsų šalyje apipintas stereotipais - kad tai yra gražu, stipru, jog tai sritis, kur galima pasiekti ir šiokių tokių pasaulinio masto rezultatų. Bet visi žino, kad vyrui daug sunkiau - tai nepatikima finansiškai profesija ir t.t. Dar svarbiau - profesija laikoma nevyriška, nors garsiausiose scenose šokančiais solistais labai žavimasi, jie ir vyriški, ir stiprūs, ir žavūs.

Baleto pasaulyje matau daug dalykų, kuriuos norėtųsi pakeisti, patobulinti, ir berniukų problema yra viena iš tokių sričių. Nesitikim, kad dabar visi tėvai puls vesti berniukus į mūsų baleto mokyklą. Siekiame bent šiek tiek pakeisti požiūrį - juk šokyje yra ir vyrų, ir moterų, ir berniukų, ir mergaičių.

Šiandien pagrindinės Operos ir baleto teatro lankytojos yra moterys, baletas apskritai labiau mėgstamas moterų. Tačiau tegu tos moterys pabando įsivaizduoti baletą tokį, koks jis buvo, tarkime, XIX a. pab., kada jame vyravo moteriškosios lyties atstovės. Ar būtų įdomu žiūrėti tokį baletą šiandien? Kaip atrodytų mūsų mėgstami baleto spektakliai, jeigu vyrų balete nebūtų kaip artistų ir apskritai gyventume savo moteriškame pasaulyje? Ir tai, apie ką kalbame baletuose, irgi neegzistuotų...

XXI a. balete jau neįmanoma įsivaizduoti nei vien moters, nei vien vyro. Šiuolaikiniame balete jie yra kartu - kaip ir gyvenime.

Parengė Akvilė Adomaitytė

BERNARDINAI.LT

Salonas