Artistų mokytoja

Rūta Oginskaitė 2010-04-30 Lrytas.lt, 2010 04 30
Teatro režisierė ir pedagogė Algė Savickaitė

aA

Šeštadienį aktoriai ir dainininkai koncertu Muzikos ir teatro akademijoje pasveikins savo mokytoją Algę Savickaitę – sulaukusią 70 metų, parengusią dramos ir operos scenai per šimtą menininkų.

Tarp A.Savickaitės mokinių – aktoriai Vytautas Rumšas (vyresnysis), Sigitas Račkys, Jūratė Onaitytė, Valentinas Masalskis, Vytautas Šapranauskas, Gediminas Storpirštis, Sergejus Ivanovas, operos solistai Asmik Grigorian, Joana Gedmintaitė, Edgaras Montvidas, Edmundas Seilius, Ieva Prudnikovaitė ir daugybė kitų šiandien žinomų artistų.

Profesorė atsimena ir tuos, kurie tapo savo meno pažibomis, ir tuos, kurie pasitraukė iš teatro arba kukliai tebedirba. Ir tuos, kurių jau nebėra – kaip Vytauto Kernagio ir Vytauto Grigolio iš jos pirmojo kurso, kaip Valdo Žilėno ir Roberto Vaidoto iš jos antrosios laidos ar vadinamojo panevėžiečių kurso Rimanto Jovo, su kuriuo atsisveikinta šiemet.

A.Savickaitė juos atsirinko iš būrių stojančiųjų, užkankino specialybės pratimais ir globojo kaip mama – tą pasakoja patys mokiniai.

-Jūsų buvę studentai su malonumu atsimena, kiek daug laiko jiems skirdavote – bendravote ne vien per paskaitas, bet ir kviesdavotės į namus, darėte ekskursijas po Vilnių. Kodėl?

-Įsivaizduoju, kad padorus pedagogas taip ir turi dirbti. Juk neformalus bendravimas nėra mano speciali programa. Aš kitaip negaliu. O Vilnių, jo architektūrą, istoriją tiesiog mėgstu. Todėl studentus patampydavau.

Pirmą postūmį tokiam bendravimui davė mano pačios pedagogas Nikiforas Sykčinas, atsiųstas į Vilnių iš Maskvos, bet pakankamai šviesus žmogus. Jis labai greit įsimylėjo Vilnių. Pačią pirmą mūsų mokslų dieną jis pavedžiojo mus po Vilnių, o mano kurse buvo nemažai atvažiavusių žmonių.

Neformalaus bendravimo prisireikia ir tada, kai, pavyzdžiui, studentai susipyksta su kokiu dėstytoju. Tada aiškiniesi ir aiškini, nes kaip kitaip dirbsi toliau. Be to, koks būtų kūrybinis darbas be asociatyvių pokalbių? Ką skaitei, kokią parodą matei ar kokį filmą, kokios asociacijos kilo? Tai normalu. Tu ne tik vaidybos technologijos mokai, etiudėlius ir ištraukėles repetuoji. Daug svarbiau būsimo menininko asmenybės pradai.

-Ar pripažįstate, kad vos įstoję jie jau yra menininkai?

-Menininkais jie taps teatre. Akademijoje jie mokosi profesijos abėcėlės. Daugumos vartojamų terminų jie net nebūna girdėję: veikimas ir veiksmo vertinimas, ištisinė linija, siekiamybė. Tai žinodami, jie kurs vaidmenis. Ne vienas artistas pripažįsta, kad tuos dalykus jis pradeda suvokti tik kelerius metus išdirbęs teatre. Nes kai pradeda studijas, jiems atrodo: kas čia per žodžiai? Užlipai ir vaidink!

Labai svarbus dalykas, kurio mokomės – etika. Mano gyvenimas taip susiklostė, kad didžiąją dalį išgyvenau suvokdama, jog menininko misija – kelti žmogaus dvasią, ugdyti ją. Ir toji misija prasideda nelabai sunkiu klausimu: koks tu ateini į sceną? Ką atneši? Apie ką kalbi ir kodėl?

Tikro artisto asmenybė prasimuša bet kokioje situacijoje, net ir prasčiausiame spektaklyje. Išlenda kaip žolytė iš po asfalto. Nes jie ateina į teatrą iš pašaukimo, o ne tik pavaidinti ir išgarsėti.

-Kai renkate kursus, ar numatote, jog kai kurie aktoriai vaidins herojus, o kiti alebardas nešios?

-Jokiu būdu. Įstoja tik gabūs ir, atrodytų, visi reikalingi. Su visais dirbu vienodai, nors jaučiu, kurie gabesni, kurie mažiau. Išauga jie labai netikėtai, kaip ir „numiršta” taip pat kartais visiškai netikėtai. Sakoma, jei nors vienas studentas iš viso kurso tampa geru artistu, tą kursą buvo verta mokyti. Žiauri tiesa. Bet ji reali.

-Kurse, kuriuo pradėjote savo kaip teatro pedagogės darbą, tikrai susiformavo ne vienas artistas?

-Nepasisavinsiu to kurso, nes dirbome su režisieriumi Henriku Vancevičiumi. Bet, kaip sakoma, jis buvo ateinantis pedagogas, o aš – tas knibčius, kuris dirba kasdien. Ten iš tiesų daug gabių žmonių, pradedant tais, kurių nebėra: Vytautu G. (Grigoliu) ir Vytautu K. (Kernagiu). Mes juos taip vadinome, nes kurse dar mokėsi ir Vytautas R. – Rumšas, tikrai didelio masto artistas. O Sigito Račkio žavesys!

Labai talentinga Regina Arbačiauskaitė. Jau nebevaidina, o kokios gabios ir įdomios buvo Ingrida Kilšauskaitė ir Genovaitė Ciplinskaitė. Kiek gabumų turi Kristina Gudonytė – vaidina, režisuoja, knygas rašo, ir viskas nėra prasta.

Sauliaus Kizo nuotraukos
Sauliaus Kizo nuotraukos

-Gal prisimintumėte ir operos solistus, kuriuos mokėte vaidybos?

-Kai Edgaras Montvidas stojo, jis svarstė, ar jam būti dramos aktoriumi, ar vokalistu. Bet jo vokaliniai duomenys fantastiški. Kai jis mokėsi dainavimo, antrame kurse per vaidybos paskaitas parengė Žygimanto Augusto monologą iš „Barboros Radvilaitės”. Turiu jums pasakyti, kad retas dramos studentas šitaip paskaito. Gilus, emoconalus ir protingas traktavimas. Ir labai įdomus. Gerai, kad jo vokalinė karjera sėkmingai klostosi, bet dramos teatro režisieriai galėtų pavydėti vienas kitam tokio aktoriaus.

Kad Asmik Grigorian reto talento aktorė, matėsi nuo pirmų paskaitų. Su dideliu malonumu prisimenu ir Joaną Gedmintaitę, Rafailą Karpį, Edmundą Seilių, nepaprastai jautrią Ievą Prudnikovaitę.

-Ir Dalius Mertinas, ir Vytautas Šapranauskas – jūsų mokiniai, tik iš skirtingų kursų?

-Kai turi Dalių Mertiną – turi Herkų Mantą, jis gerai vaidino, darbštus artistas. Ir Šapranauskas – puikus, labai plačių galimybių, vaidino viską, ne vien komedijas. Pagal Antono Čechovo vodevilius, apsakymus, anekdotus statėme spektaklį „Nematomos pasauliui ašaros” – jam Šapranauskas padarė nuostabią afišą. Jis grojo smuiku, preciziškai piešė, puikiai dainavo ir vaidino. Žmogus turi daug meninių gabumų. Čechovo gabaliukus mes jungėme dūdų orkestru ir šokiais, o Šapranauskas vaidino dirigentą. Taip ir matau jo rankas. Žavingas studentas.

-O kad Adolfas Večerskis komikas – matėsi?

-Matėsi. Ir labai gerai vaidino. Neseniai žiūrėjau jo režisuotą miuziklą „Žmogus iš La Mančos”.

-Ir nesibarėte? Dėl jo kaip režisieriaus skonio ir jo, kaip Nacionalinio teatro vadovo krypties į komerciją?

-Nesakysiu. O dėl teatro krypties jis net neklausiamas paaiškino, kad dabar toks laikas – scenai reikia komercijos. Nesutinku su tokiu požiūriu. Nacionalinis teatras Lietuvoje yra kaip Commedie Française Prancūzijoje. Kas bebūtų, Nacionaliniu vadinamas teatras turi išlaikyti tradicijas ir gerą vardą.

Švelnūs mokinio sentimentai

Vienas iš garsiausių Algės Savickaitės mokinių tenoras Edgaras Montvidas šiuo metu Liono operoje repetuoja Lenskį „Eugenijuje Onegine”, režisuojamas vokiečių teatro korifėjaus Peterio Steino. Iš Liono – E.Montvido sveikinimai profesorei:

„Algė Savickaitė, be jokios abejonės, yra viena iš šviesiausių mane mokiusių dėstytojų Akademijoje. Su meile ir švelniai sentimentaliai prisimenu ją ir aktorinio meistriškumo pamokas, jos taiklią kritiką arba mūsų nesuvaldomą juoką iš pradžių, kai vieni kitiems atrodėme keisti, vaidindami profesorės užduotus rafinuotai sudėtingus etiudus! Labai gerbiu šį žmogų”.

LRYTAS.LT

Salonas
  • Ana Ablamonova: „Šiandien galime daug ką, bet meninių idėjų kartais pritrūkstame“

    „Nedrįsčiau teigti, kad nebėra kūrėjo kulto arba atėjo vadybos laikas. Dirbame juk visi dėl to paties – įdomaus meno, kokybiško kūrybinio rezultato“, – teigia prodiuserė.

  • Aistė Stonytė: „Plunksna kutenti meškai nosį“

    „Kartais atrodo, kad mano tėvų kartoje nėra nė vieno, nemačiusio spektaklio, nors į jį patekti būdavo gana sudėtinga“, – sako filmo „Mamutų medžioklė“ režisierė A. Stonytė.

  • Praėjusio laiko miestai ir salos

    „Man atrodo, kad dažniausiai mano repeticijos tuo ir paremtos, kad aš bandau papasakoti, kaip vienur ar kitur jaučiausi“, – teigia režisierė Eglė Švedkauskaitė.

  • Agnija Šeiko: galbūt mano kova ir yra kurti

    „Klaipėdos kultūrininkai sunerimo ne dėl to, kas gaus pinigus ar liks be jų, o pajutę meno lauko įvairovei ir aukštam meniniam lygiui atsiradusią grėsmę“, – teigia choreografė A. Šeiko.

  • Kas yra „Romaeuropa“?

    „Svarbu gerbti menininkus ir savo auditoriją, nepamiršti jautrumo, stengtis kūrybą pristatyti taip, kad atsidūrusi kitoje erdvėje ji neprarastų esmės“, – teigia festivalio vadovas Fabrizio Grifasi.

  • Apie pareigas Europoje ir neeuropietišką realybę

    „Šiandien lengviau apibrėžti kūrybą, atsižvelgiant ne į valstybę, iš kurios esi kilęs, bet į mokyklą, kurioje formavai kūrybos pagrindus“, – teigia prodiuserė Gintarė Masteikaitė.

  • Pjesė-pokalbis kavinėje ir virtuvėje

    Živilė: Aš neturiu rašyti recenzijos, tai neturiu jokių įsipareigojimų išbūti iki pabaigos.
    Tadas: O jeigu kažką prarasi, praleisi išeidama? <...> Aš tai lieku, nes dažniausiai aktoriai būna labai geri.

  • Per rašymą nupasakoti būvį

    „Bet kokiu atveju kūrybinis polilogas niekada nėra paprastas: tenka klausytis, įdėti nemažai pastangų, kad būtum išgirstas, ieškoti kompromisų“, – teigia Vaiva Grainytė.