Dar nesusitaikę su masine darbingiausių savo šalies piliečių emigracija, jaunų protų nutekėjimu ir apkritai intelekto nukainojimo akcijomis, pastebime, kad tyliai formuojasi gal ne taip matomas, tačiau ne mažiau nuostolingas ir valstybei gėdingas reiškinys – kūrybinė menininkų emigracija.
Ar gali save gerbti valstybė, jeigu talentingiausi jos kūrėjai – režisieriai, muzikai, šokio meistrai, kitų sričių menininkai jaučiasi reikalingesni ir labiau vertinami svetur? Ak, tiesa, valstybė rūpinasi, kad ambicingas mažumas prarandantis kraštas neliūdėtų. Nuo ryto ligi nakties jį linksmina kultūros politikų globojamas popsas: kad kiti rinkimai būtų dar linksmesni, kad visuomenėje dar padaugėtų laimingų idiotų, kad jau bent popsui emigruoti nereikėtų, nes kas gi vykdys valstybinę užduotį – linksminti Lietuvą. Toks amžino variklio pavyzdėlis.
Masinių idiotų džiaugsmui užtenka duonos. Bet Lietuvoje dar yra keistuolių, kuriems vien duonos negana, nors tu ką. Toks yra ir žinomas, patyręs scenografas Sergejus Bocullo, kuris pastaruosius penkerius metus, deja, tik dirbdamas svetur patiria kūrybinę pilnatvę.
Ne, jis dar neišvyko visai iš Kauno. Formaliai žiūrint, savo mieste ir Lietuvoje tikrai nėra pamirštas. Vien per paskutinįjį dešimtmetį įvairių Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių teatrų afišose bent 35 kartus paminėta S.Bocullo pavardė. Vadinasi, duonos netrūksta. Tai ko spurdėti? Kalk pinigus, o, broli, iš namų kojos neiškeldamas!
– Matau, kaip sparnai dygsta, kai eskizus kuriate kitų šalių (Estijos, Norvegijos ar Rusijos) teatrams? Kodėl scenografija Giacomo Puccini operai „Tosca” Estijos nacionaliniame teatre (2005), Dalhalos festivaliui Švedijoje, o vėliau — Trondheime (2009, Norvegija) teikia tikrą pasididžiavimą? Kodėl veidas švyti prisimenant muzikinio spektaklio „Raudonosios burės” kūrybinį procesą ir premjeras Sankt Peterburgo „Baltyjskij dom”(2007) ar Samaros (2009) teatruose? Kodėl to džiaugsmo nebėra dirbant Lietuvoje?
Tikrai negaliu skųstis statistiniu darbų kiekiu Lietuvoje, bet manęs nebetenkina kokybės galimybės. Pavargau nuo kompromisų. Šiaip ar taip, esu kūrėjas, todėl man neužtenka tik scenos apipavidalintojo, elementaraus interjero sudėliotojo vaidmens. Situacija nuolat blogėja. Ypač pastaraisiais metais, kai daugumą Lietuvos teatrų užvaldė ne režisieriai, o aktoriai, įsigalėjo nepakeliamai suprimityvintas scenografijos suvokimas.
Režisierius turi ne tik spektaklio, bet ir viso teatro repertuaro visumos suvokimą. Jis strateguoja teatrą, kuriame mato visas jo dedamąsias dalis. Senografiją. — taip pat . Aktorius, deja, mato tik atskirus fragmentus, kuriuose pirmiausia ieško vietos aktoriui. Tai absoliučiai skirtingi mąstymo būdai, todėl ir rezultatas toks.
Režisieriaus teatre yra saviraiškos ir rezultato ambicija. Aktorių vadovaujamame teatre – svarbu procesas, užimtumas, atlyginimas. Teatras tampa taikomuoju menu, bet nekonceptualiuoju. Ryškiausias šios bėdos pavyzdys – Nacionalinis dramos teatras, kuris virto parapiniu provincijos teatru. Ir pinigai tokio negali išgelbėti.
Užsakant scenografiją dabar einama dviem kryptimis: arba – dvi taburetės ir daug aktorių scenoje, arba – „padaryk kaip Holivude, bet kad būtų kuo pigiau”. Ir tai neturi nieko bendro su ekonomine krize. Tai yra požiūrio krizė, tiesiog naikinanti scenografijos meną, kaip ir teatro meną apskritai. Svarbu — greitai, pigiai ir daug. Tai yra labai prasto popso kelias, teatrą vedantis į restoranines talalaikas, kur, kaip diskotekoje, užtenka tik pamirgėti šviesomis. Tokia produkcija kartu su teatro vardu rieda žemyn kaip sniego kamuolys — į privačius vakarėlius, pirteles, salonus.
Čia matau rimtą pavojų teatro, kaip meno išlikimui. Permaitinti tokiomis pigybėmis, kurias, beje, uoliai per projektus finansuoja valstybės ar savivaldybių biudžetai, žiūrovai pradeda pamiršti teatro skonį. Vargu ar ta pirtelių, restoranų, privačių salonų publika kada nors ieškos tikro teatro. Kaip jie gali norėti to, ko niekada nematė?
 |
| Giaccomo Puccini „Tosca” Trondheime. Dirigentas Gintaras Rinkevičius |
Kita nelaimė – teatrų pamišimas kurti spektaklius festivaliams, užsienio gastrolėms. Vadinasi, iš dailininko reikalaujama, kad visa „scenografija” – geriausiu atveju tilptų į lagaminą, o blogiausiu – į automobilio bagažinę. Kaip suprantate, čia lyg ir nebelieka vietos meninėms ambicijoms. Estetinį minimalizmą aš labai vertinu, bet buitinis spektaklio scenografijos pigumas mane varo į neviltį.
Aš nebenoriu tilpti į bagažinę ar į lagaminą. Kai negalima tampa daugiau negu galima, vien todėl, kad kažkokiame Emyratų festivalyje tai bus neįmanoma pateikti, kaip kūrėjas nebematau tokio darbo prasmės. Lieka tik uždarbiavimas, bet jis, kaip sakiau, manęs nebepatenkina.
Todėl aš tikrai ne pinigų ieškau už tūkstančių kilometrų. Gelbėjuosi tik nuo priverstinio asmeninio kūrybinio nuosmukio. Man tuoj bus 50. Turiu idėjų ir noriu jas įgyvendinti. Kai kitos šalies teatras kviečia konkrečiai mane, žinau, kad kviečia mane kaip kūrėją ir tikisi iš manęs maksimalaus meninio rezultato. Tai yra svarbiau už viską. Taigi, tiksliausia būtų mane vadinti kūrybinių ambicijų tremtiniu, arba – kūrybinės erdvės išalkusiu legionieriumi.
Kuo didesnės kūrybinės ambicijos, tuo labiau aš tobulėju. Pradėjęs kurti scenografiją operoms, daug ko mokiausi iš naujo. Turėjau studijuoti visai naujus dalykus. Tai yra įdomu ir naudinga man, kaip tobulėti siekiančiam menininkui. Kai darau tik tai, kas man aišku, stoviu vietoje, o tai reiškia – degraduoju. Bijodamas kūrybinio degradavimo, esu priverstas bėgti tūkstančius kilometrų.
– Jeigu teatras taip atvirai deklaruoja save kaip verslo objektą, kodėl jis turėtų būti išskirtinai finansuojamas iš valstybės, t.y., visų mokesčių mokėtojų kišenės?
O kodėl pas mus koks nors Björk koncertas finansuojamas iš valstybės biudžeto taip, kad tų pinigų užtektu 10 solidžių teatro spektaklių? Kultūros politika tokia. Paklydimas masinis. Vyksta kultūros imitacija. Raganosėjimas. Ir teatrai, deja, patys puolė į šitą komercializacijos procesą, kuris lengvai padžiugina, pakutena, suteikia vienadienę pramogą.
Pasižiūrėkime, visa, kas vertingiausia Lietuvos teatre, yra už valstybinio statuso ribų. Biudžeto finansuojamų teatrų vadovai – aktoriai visai nesuinteresuoti kviestis talentingų režisierių, scenografų, nes jiems komerciškai pelningiau dirbti su nežinomais, kurie paklus bet kam, ko reikalaus teatro vadovas-aktorius, kuris, beje, dažniausia ir pats pasiims vaidmenį tame spektaklyje arba pasiūlys ten ką nors iš savųjų rato.
Gali susidaryti iliuzija, kad tokia valstybinių teatrų politika atveria kelią jauniems režisieriams, scenografams, bet tai greičiau — jaunų kūrėjų dezorientavimas, negu perspektyvos suteikimas.
– Kuo apskritai svarbi scenografija teatre? Gal mes be reikalo ją taip sureikšminame?
Na, pamokslo galima klausytis ir dykumoje, bet vis dėlto didesnį poveikį jis sukelia bažnyčioje, kur sukurta tam tikra atmosfera, erdvė. Juk visa puošyba bažnyčioje – irgi tam tikra scenografija. Ji veikia kaip svarbi sakralinio, liturginio veiksmo visumos dalis.
 |
| „Žmogus iš Lamančos”. Eskizas Samaros teatrui |
Scenografija teatre, jeigu ji netuščia, jeigu veiksminga ir iškalbinga, veikia kaip erdvės dramaturgija. Ji prakalbina nebylią erdvę, sustiprina režisūrinės dramaturgijos galias atskleidžiant spektaklio temą ir konceptualų bei emocinį poveikį žiūrovams. Scenografija, kaip regimoji scenos meno realybė, yra neatsiejama teatro estetinės vertės dalis. Žiūrėdamas spektaklį pirmiausia priimu jį akimis. Vizualusis scenos meno kodas labai svarbus. Santykyje to, ką girdi, ir to, ką matai, atsiranda nauja spektaklio vertė.
Tas pats pjesės tekstas ar operos libretas perkeltas į skirtingas scenos vaizdo aplinkybes suskamba visai kitaip. Tarkime „Rigoletą” apgyvendinus šiuolaikinėje aplinkoje atsiveria visai naujos šios operos temos suvokimo paralelės, kurios netikėtai užklumpa žiūrovus, ir tai provokuoja juos išgyventi, rodos, visai svetimą epocha kaip savo esamąjį laiką.
Prisiminkime Oskaro Koršunovo ir Jūratės Paulėkaitės sprendimą Shakespeare‘o „Romeo ir Džiuljetą” vaidinti picerijoje. Chrestomatinis kūrinys suskambėjo lyg ką tik parašytas. Radikalus ir sėkmingas vietos aplinkybių pakeitimas gali duoti genialų efektą. O atrasti tas aplinkybes ir jas materializuoti kartu su spektaklio komanda – ir yra scenografo darbas.
– S.Bocullo ir lėlių teatras: tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio ir – visam gyvenimui?
O, taip, tai iš tiesų beribė erdvė teatro dailininkui pasireikšti. Gaila tik, kad Lietuvoje lėlių teatras pirmiausia suvokiamas kaip kūryba vaikams. Bet ir čia yra kas veikti. Didžiausią kūrybinę satisfakciją patyriau 2000 metais Kauno lėlių teatre kurdamas fiziniais gabaritais mažiausią savo gyvenime spektaklį – „Kai krinta žvaigždė”. Tai buvo mano debiutas šiame žanre. Tada jį įsimylėjau ir ten nuolat norisi grįžti.
Lėlių teatre dailininkas gali pasakyti netgi daugiau negu režisierius. Dramos žanre mane dažnai erzina tai, kad scenoje matau ne personažą, o žmogų su visa jo fizika ir fiziologija. Tai griauna meninio įvaizdžio grynumą. Lėlių teatre, kur bet kokią sąvoką galima paversti vaizdu, šių problemų nėra. Ten galima išgauti didesnį meninio sąlygiškumo laipsnį. Tiesa, baisioji infekcija „pigiau, paprasčiau” jau žeidžia ir lėlių teatro kūrybines ambicijas.
– Lietuvos teatras visada buvo stiprus scenografijos menu. Jeigu tektų sudaryti savo srities autoritetų rinktinę – ką į ją pakviestumėt?
Pirmiausia – klasiką Liudą Truikį. Nuo jo Lietuvos teatre prasidėjo profesionalios scenografijos istorija. Neįsivaizduojami Kauno teatro aukso dešimtmečiai be Janinos Malinauskaitės, sukūrusios tiesiog genialių darbų. Neeilinis reiškinys – principingas, nuoseklus romantikas Jonas Arčikauskas. Man asmeniškai didžiausią įtaką darė Adomas Jacovskis. Dabar, kai žiūriu į studentišką savo darbą – „Žemaitę” Šiaulių teatre, matau tiesiog begėdišką bandymą mėgdžioti A.Jacovskį.
Neįmanoma nesižavėti jau minėtos J.Paulėkaitės netikėtais vaizdo dramaturgijos atradimais. Žiūrėdamas į jaunesnių scenografų kartą, su baltu pavydu džiaugiuosi subtiliais, giliai profesionaliais Kotrynos Daujotaitės darbais, fantastišku Julijos Skuratovos hyper teatru, kuris yra tiesiog pasaulinio lygio.
Ir koks paradoksas: Lietuvos teatras išugdė visų kartų scenografijos kūrėjų plejadą, bet neišaugino scenografijos kritikų. Tekstuose apie teatrą scenografijos dėmuo visada lieka kažkur už paskutinio recenzijos taško. Tai, žinoma, skaudina.
– Pastaruosius penkerius metus visus savo ambicingiausius darbus Taline, Sankt Peterburge, Trondheime, Samaroje kūrėte kartu su režisieriumi Raimundu Banioniu. Ar jau galima Jūsų tandemą pavadinti tarptautine kūrybine mafija?
Tikriausiai taip ir yra (juokiasi). Bet gi ne visos mafijos yra blogos. Va, dabar kuriu eskizus spektakliui „Žmogus iš Lamančos”, kurį vėl Samaros teatre turėtų režisuoti R.Banionis.
