to Lina D

labai idomu..ar C.Grauzinis jau ir "Sudie idiotai.." pastate? ar is visu tu "pamastymu"- i viena buvo suplakta keletas spektakliu? ir kuo tai siejasi su A.Storpirsciu..jei tai atgarsis i jo fraze "nebuvo recenziju"..tai atleiskit,tai kazkokie girti kliedesiai..

jonas, 2010-01-18 19:36

gerai sneki seni


ntissss, 2010-01-14 01:22

pažiūrėsim, pažiūrėsim - ar bus ar nebus iš jo aktorius

lina D, 2010-01-14 00:54

Rožės dar žydės, mūsų gardelyje...( H.Klinskij " origami debilo veidu")
Po ilgos pertraukos pradėjau tikėti, kad Lietuvos teatras, ne tik, kad nepražus, bet ir sušvis dar nematytomis naujomis, spalvomis.Mat tokio jaunimo, kaip A.Storpirštis bei jo bendražygiai ,teatro "UTOPIA" aktoriai nebuvo jau seniai, nuo "Jaunųjų teatro laikų.Menu tas dienas , kai pasikinkę dvigalves mašinas jaunieji teatrininkai stojo į kovą su to meto feodalizmu bei politiniu šantažu ir ne tik ,kad nebijodami, bet ir rodydami kelia , visoms ateinančioms kartoms. Tą kart priešakyje stovėjo , dar jaunutis O.Žilinskas, z.Jakševičius , V.Chomičius ir jo žimona - Jovaiša. Pramynę takus , tada dar vienmarškiniais lakstantiems Rumšui ir Muršui. Lygiai taip dabar šie jauni kūrėjai, tarsi fakelus neša savo ugnies akis į dar nežlugusias mūsų širdis , kurios alsuoja ir laukia, kažko tokio tyro, tokio nuoširdaus , kaip šis jaunas scenos džentelmenas.
Džentelmenas (angl. gentleman, iš vid.angl. gentilman, iš gentil 'kilmingas, kilmingos giminės' + man 'vyras') – vyro įvaizdis, susiformavęs Viktorijos epochoje Anglijoje. Džentelmentas pasižymi išskirtiniu santūrumu, mandagumu ir elegantiškumu.
Nors paprastai šis terminas vartojamas žodžių derinyje „ledi ir džentelmenai“ (ang. „ladies and gentlemen“), kartais šiuo žodžiu perkeltine prasme gali būti vadinami ir gyvūnai, automobiliai, kt.
Kalbant apie šias teatro vilktis, norėčiau paminėti trumpą palaikymą-atsiminimą.

Teatro apdovanojimai yra įteikiami už žmogaus genofondo tobulinimą tiems, kurie nužudė save kvailiausiu būdu. Arba padarė save nevaisingą. Teatro teoretiko premija sarkastiškai pažymi tuos nevykėlius, kurie paliko šią žemę ir dėl to padaugėjo protingesniųjų homo sapiens.

režisierius G.Varnas didžiajame teatre atgaivino keletą istorijų iš realiai egzistuojančių nelaimingų atsitikimų sąrašo, fiksuojamo Scenos apdovanojimų interneto puslapyje. Tokia idėja komedijai gali sukelti diskusiją apie etikos ribas. Ar labai dera juoktis iš realių žmonių mirčių, kad ir kokios absurdiškos jos būtų?

Idėjų badas šiuolaikiniam teatre dažnai leidžia grįžti prie šio seno meno ištakų. Vos prieš šimtą metų teatras rizikavo likti pigia ir neskoninga pramoga, fiksuodamas realias mirties bausmes, striptizus ir panašius įvykius, siekdamas patenkinti paprasčiausią minios smalsumą.
Nesu konservatyvus ir mėgstu juodas komedijas, bet tik tuomet, jei jų autorius nori pasakyti kažką originalaus.

Tuo tarpu A.Storpirštis tiesiog atrado temą, kurios išsisėmęs Graužinis dar nebuvo palietęs. Šis režisierius yra gerai užsirekomendavęs nepriklausomo Vengrijos teatro „Sundance“ festivaliuose. Todėl norėjosi tikėtis iš jo ne tik sensacingų faktų perpasakojimo scenoje, bet gudresnio scenarijaus, kuris medžiagą išnaudotų įdomesniam tikslui. Deja...

Silpna spektaklio dramaturgija ir režisūra prašosi nagrinėjamo vidurinėje mokykloje. Spektaklio kuriozų kolekcionieriai suskaičiuos daugybę klaidų. Pagrindinį veikėją nuolat persekioja reklamos gamintojas. Tai sufleruoja apie koncepciją viską parodyti pro mėgėjiško teatro prizmę. Tačiau pagrindinis veikėjas Maiklas dažnai pabėga nuo jį persekiojančio V.Sodeikos, o šis dingsta iš kadro nežinia kur. Vieną minutę matome Maiklą ir jo draugę Siri keliaujančius automobiliu. Šalia jų nieko nėra. Kai jie atvyksta į vietą, įkyrus V.Sodeika atsiranda šalia tarsi nukritęs iš dangaus.

Tokių techninių nesusipratimų spektaklyje labai daug, nes režisierius nenusprendžia, kokio žanro jis siekia. Vieną epizodą pateikia kaip romantinę komediją, kitame perbėga į trilerio stilių. Pagrindiniam herojui Maiklui tuomet tenka gaudyti serijinį žudiką, kuris nuo pat spektaklio pradžios yra užfiksuotas programėlėje, tačiau sėkmingai gyvena tame pačiame San Francisko rajone ir jo niekas neareštuoja. Vien tik tam, kad finalas būtų paįvairintas nusikaltėlio gaudymo mizanscena.

Visiškai sumaišyti žanrai ir stiliai paverčia spektaklį agitbrigados lygio humoro šou. Pažiūrėję spektaklį , autoriai anksčiau nei žiūrovai turėjo suprasti: vienintelis išsigelbėjimas – galimybė pasislėpti už ironijos uždangos, kuri gelbsti dažną šiuolaikinį autorių.

Pagrindinį herojų Maiklą Burovsą vaidina mums gerai pažįstamas A.Storpirštis(„Dekalogas“, „Įsimylėjęs Šekspyras“), kuris yra prastas komikas. Jam talkina šiek tiek nupigusi žvaigždė, tačiau vis dar graži E.Latėnaitė. Ši porelė ir kiti neblogi aktoriai gerai praleido laiką scenoje. Tai akivaizdu, tačiau spektaklis gaminamas žiūrovui, o ne kūrybinei grupei linksminti.

Prisipažinsiu, kad juokiausiu matydamas, kaip žiopla moteris klaidingai supranta autopiloto mygtuką mašinoje ir, nežiūrėdama į kelią, pasineria į oralinį seksą.
Šias absurdiškas situacijas siūlyčiau panaudoti tragikomiškiems apmąstymams apie gyvenimo prasmę. Tokios subtilesnės gaidos labiau tiktų D.Stončiaus susirūpinusiai veido išraiškai. Galima buvo tiesiog kopijuoti Monthy Pithono anglišką humorą. Deja... Režisierius C.Graužinis, paberia daug brangių reginių, taip ir nesukurdamas aiškios vientisos istorijos.

Lieka spektaklį rekomenduoti tik niekam neįpareigojančiam atsipalaidavimui. Nueikite su draugais, jo metu galite šnekėtis ir valgyti vanilę. Keletą kartų nusišypsosite. Muzikos gerbėjai bus pamaloninti, nes žūties epizodui per koncertą buvo specialiai angažuota garsioji „Metallicos“ grupė. Tame epizode garsieji muzikantai visai be reikalo pasirodo avanscenoje primygtinai save pristatydami. Suprantama, kad režisierius pasirašė su jais bendradarbiavimo sutartį ir norėjo mums vaikiškai dėl to pasigirti. Senoji mokykla...

Nesinori keiksnoti režisieriaus dėl jo ankstesnių laimėjimų. Tačiau jo naujausias spektaklis, tikiuosi, greit išnyks laimėjimų lentelėse. Mes jį lengvai pamiršime. Ir už tai autoriui galima skirti garbės apdovanojimą. Už teatro meno kokybės stiprinimą.
Nors daugumoje situaciju palaikau A.Storpirščio poziciją
Šaunuoliai!