D.Rutkutė: iš slaptų įsimylėjimų

2010 01 13 Lietuvos žinios, 2010 01 12

aA

Audrius Musteikis

"Va, rašydavo Rutkutė - čia tai buvo kritika: įsižiūrėta, įsijausta, suprasta", - tebedūsauja vyresniosios kartos aktoriai, visada laukdavę, ką apie spektaklį sakys autoritetu laikyta vertintoja.

Apie scenos menininkus teatrologė Dana Rutkutė prabildavo su didele meile ir atida - gal kad pati jaunystėje buvo aktorė. Auksaplaukei merginai, 1940-aisiais atvykusiai į Vilnių iš Joniškio, pranašauta graži ateitis: du sezonus ji vaidino "Vaidiloje", vieną - Vilniaus miesto teatre; paskui dar vieną Panevėžyje. Tačiau likimas aplinkybes išdėstė savaip: elegantiškoji D.Rutkutė visai Lietuvai tapo pažįstama kaip radijo, vėliau televizijos diktorė. Dvi jos knygos - prieš dvidešimtmetį išleistas straipsnių rinkinys "Aktorius teatro veidrodyje" ir prisiminimai "Mano jaunystės teatras" - įėjo į Lietuvos teatro istoriją. Viena kaip meistriško aktoriaus portretavimo pavyzdys, kita kaip unikalus liudijimas apie karo metų teatrą.

87 metų teatrologė tvirtina nemėgstanti prisiminti praeities, tačiau ši vis grįžtanti. Šįkart - dėl LŽ klausimų.

- Kaip atsirado ta nedidelė juoda knygelė "Mano jaunystės teatras", už kurią buvote apdovanota padėkos "Kristoforu"?

- Rašyti prisiminimus paragino Rapolo Mackonio vaikaitis Dovydas Mackonis, turėjęs savo leidyklą. Jis sumanė seriją leidinių apie Vilniaus praeitį. Kad joje būtų ne vien tik jo senelio veikalai, pasiūlė prisidėti ir man, galbūt patartas savo mamos, mano geros bičiulės Birutės Mackonytės. Pasvarsčiusi sutikau parašyti apie Vilniaus teatrus karo metais. Pamaniau, užkamšysiu spragą primindama, kad egzistuoja ir toks Lietuvos teatro laikotarpis, nes sovietmetis, matyt, daugelį įtikino priešingai: buvo "buržuazinis" teatras, paskui - nieko, o po to jau tarybinis teatras. Labai branginu tą laikotarpį - jis atvėrė man visus būsimus kelius. Pats faktas, kad patekau į tikrą teatrą, kur dirba tikri režisieriai, darė didžiulį įspūdį. Ir tas gyvenimo būdas man tiko ir patiko.

- Teatro istorijai pravertė ir jūsų recenzijos, gausiai cituojamos "Lietuvių teatro istorijoje".

- Kolegės, rašiusios tą didžiulį kelių tomų veikalą, pasakojo, kad mano seni straipsniai padėjo joms prisiminti, kas priblėsę ar visai dingę iš atminties. Taip, esu laiminga: man nereikėjo vėl sėdėti prie stalo, vargti, o teatro istorijoje vis tiek figūruoju - tomis citatomis.

- Ar dabar prisimintumėt tuos spektaklius?

- Apie ką rašiau "Mano jaunystės teatre", viską gyvai prisimenu. Apskritai negaliu kalbėti apie tai, kas neįdomu ar nejaudina. Kolegos pasišaipydavo, o aš iš tiesų rašydavau tik apie tai, ką įsimylėdavau. Tai nebūtinai aktoriai, bet ir spektakliai - būdavo, vaikštau į juos daugybę kartų ir tik tada aprašau. Nesu išspausdinusi tekstų apie dalykus, kurie mane erzino, buvo bjaurūs.

Tačiau praeities prisiminti nemėgstu. Nemigos naktimis stengiuosi, kad ji negrįžtų. Bet grįžta.

- Kokios nors nuoskaudos?

- Ne, ne. Tiesiog prisiminimai, įvykiai, kurių centre vėl matai save: ne taip pasielgei, ne taip pasakei. Graužiesi ir keiki save už kvailumą ir kad per vėlai subrendai. Ant kitų nepykstu, nesu pikta, nors - ką čia slėpti - prisimenu ir tuos atsitikimus, kai kiti su manimi buvo neteisūs.

- Ar ne per mažai "Mano jaunystės teatre" jūsų pačios?

- Stengiausi nedėti citatų iš spektaklių recenzijų apie save. Tiesą sakant, nuo pirmųjų vaidmenų buvau daugiau giriama nei peikiama, iškart pripažinta kaip gabi, daug žadanti, talentinga. Tačiau kad ir apie ką rašytum, vis tiek byloji ir apie save, šito neišvengsi. O atmintis yra selektyvi, užfiksuoja tik dalį įvykių, tik kai kurias detales. Kiti prisimena visai kitus dalykus. Klausau, kaip pažįstami pasakoja apie situacijas, kuriose ir aš dalyvavau, ir išpučiu akis - nieko to, ką jie pabrėžia, nežinau.

- Kodėl po tokios gražios pradžios nebesusiejote gyvenimo su aktoryste?

- Turėjau du mažus vaikelius, likau su jais viena, ir nuo nesugebėjimo būti gera mama mane gelbėjo tik mano mamytė. Pamačiusi, kaip vaikams dėl prastų sąlygų krypsta kojos nuo rachito, ji išsivežė juos iš Panevėžio, kur vieną sezoną vaidinau pas Juozą Miltinį, į Joniškį. Aš išvažiavau iš paskos. Ten tapau mokytoja, savo buvusių pedagogų paraginta ir paskatinta. Bijojau, kad nesugebėsiu - prižadėjo patarti ir padėti. Taip prasidėjo mano mokytojavimo "afera". Dėsčiau vyresnėms klasėms literatūrą - savo mėgstamą dalyką - ir neakivaizdžiai studijavau Vilniaus pedagoginiame institute. Daug ką reikėjo skaityti rusiškai, o aš tos kalbos nemokėjau. Pasidėdavau žodyną ir su juo skaitydama išmokau. Visą gyvenimą aplinkiniai juokdavosi, kad kalbu "kažkokia kita" rusų kalba.

- Iš šios kalbos esate ir vertusi.

- Man labai patiko versti. Išverčiau keletą pjesių, matyt, todėl, kad nelabai buvo kam. Bet kažin ar buvau gera vertėja. Per daug nemiegotų naktų! Juk pamokoms ruošdavausi naktimis. Rytą eidavau į vaikų gimnaziją, parbėgdavau pavalgyti mamos pagamintų pietų, o vakare - į suaugusiųjų gimnaziją.

- Turbūt skaudėjo širdį dėl nutrūkusios aktorystės?

- Kankino didelis ilgesys. Maniau, paūgės vaikai ir į teatrą grįšiu. O palikti juos be globos atrodė nemoralu. Nors buvo mama, sesuo, brolienė, bet aš dėl vaikų turėjau savo sumanymų, norėjau, kad jie ko nors išmoktų iš manęs, tiesiog būtų kartu. Ir kai jie ūgtelėjo, grįžome į Vilnių. Naiviai tikėjausi, kad dabar mane pakvies į teatrą. Tačiau niekas nepakvietė. Kaip tik ant Radiofono durų pamačiau skelbimą, kad čia reikia diktorių. Tapau diktore. Bet nuėjau ir į studiją prie dramos teatro, nes juk neturėjau jokio aktorinio išsilavinimo. Komisijoje sėdėjo mano pažįstami artistai, jie ėmė, kaip man pasirodė, kabinėtis: susinervinau, pabiro ašaros ir išbėgau iš to egzamino. Netrukus sutinku kažką iš studijos, klausia, kodėl nesirodau, esu priimta į paskutinį kursą. Vėliau sužinojau, kad visa tai - aktoriaus Mečio Chadaravičiaus rūpesčiu. Kiti motyvavo: pernelyg buvo iškilusi vokietmečiu. Tarsi tie vokiečiai kuo nors būtų buvę dėti. Tiesą sakant, nepažinojau nė vieno vokiečio. Nors - teko susidurti. Kartą girti kareiviai manęs vos nenušovė prie pat namų durų. Jie traukė į pirtį ar į viešnamį ir staiga vienas capt man už smakro: "Tu, blondine katyte!" Aš, neslėpdama pasišlykštėjimo, staigiai suktelėjau galvą į šoną, kad išsilaisvinčiau. Jį apėmė isterija: stvėrėsi ginklo, bet kitas kareivis spėjo sugriebti šiam už alkūnės ir kulka išlėkė į orą. Aš tada buvau tokia "plasnojanti", kad tik daug vėliau supratau, kas iš tiesų įvyko.

- Tą teatro studiją baigėte?

- Baigiau, beje, vienais penketais. Tokie buvome du - aš ir Pranas Treinys. Visą kursą priėmė į teatrą, manęs ne. Nusprendė: dirba radijuje ir tegu dirba. O man pasakė: juk dabar jūs nenorėsite scenoje "tacų" nešioti; atvirai kalbant, tokių blondinių mergelių mes turime keletą.

- Liko tik radijas?

- Radijuje iš pradžių mes patys ir plokšteles leisdavome - klausydavomės ir svajodavome. Kažkelintais darbo metais sužinojau apie neakivaizdines studijas Maskvoje, Valstybiniame teatro meno institute (GITIS) ir išvykau laikyti stojamųjų. Į sesijas važinėdavau savo sąskaita: pasiimdavau nemokamų atostogų, vaikus - pas mamą, pati - į Maskvą.

Studijuoti buvo be galo įdomu, aš ilgėjausi sisteminių studijų. Pasirinkau teatrologiją. Užsienio literatūros kursą skaitė prancūzų kilmės dėstytojas Aleksandras Polis. Jis buvo nustebęs, kad man literatūra - tai kaip riešutus krimsti. Dar iš savo gimnazijos laikų prisiminiau visą Vakarų Europos literatūrą, nes mokėmės iš nuostabaus Juozo Ambrazevičius, Jono Griniaus ir Antano Vaičiulaičio "Visuotinės literatūros" vadovėlio. Nekuklu sakyti, bet dėstytojas juokavo, kad man rašytų "labai gerai su pliusu" ir kad per visą savo darbo laiką turėjo gal tik tris tokius studentus.

- Kodėl nerašėte prisiminimų apie diktorės darbą radijuje ir televizijoje? Niekas neragino?

- Jei ir būtų siūlę, nebūčiau sutikusi. Nežinočiau, kaip užrašyti tas visokias keistas istorijas, ypač darbo pradžios... O televizija man iš viso svetimas dalykas, buvau ten per prievartą nugrūsta.

- Kokie rankraščiai guli jūsų darbo stalo stalčiuose?

- Nemažai užrašų ir rankraščių sunaikinau, kad nesimėtytų man išėjus į kitą "svietą". Gal kas ir yra likę, bet dabar jau būtų sunku peržiūrėti dėl jėgų stokos.

- Kodėl šiandien neįmanoma tokia knyga, kaip jūsų "Aktorius teatro veidrodyje"?

- Nes aktoriai taip nuvertinti, kad niekas jiems džiaugsmo neskuba teikti. Turbūt pats pastebėjote, kad dabar spektakliuose nebe aktoriai vaidina, o kažkas kita.

- O kaip per studijas Maskvoje studentai buvo mokomi prabilti apie spektaklį, aktorių?

- Ten apie tai visiškai nebuvo kalbama. Gal stacionare kitaip - aš studijavau neakivaizdžiai. Mums buvo pateikiami bendrojo lavinimo dalykai: dailė, muzika, teatro istorija, literatūra, estetika. O ar tu tapsi teatro istoriku, aprašinėtoju, nagrinėtoju, vertintoju kritikuotoju - čia jau tavo reikalas. Kiekvienas pasirenka pagal savo būdą. Aš nemažai rašiau apie aktorius, kadangi buvau labai draugiškai nusiteikusi dėl šios profesijos.

- "Aktorių teatro veidrodyje" sumanėte ir pasiūlėte pati?

- Niekada nieko nesu siūliusi, nei vieno straipsnio, manęs nuolat prašydavo. Jei tema būdavo priimtina, sutikdavau. Tiesa, kartais sėdėdavau sėdėdavau, ranka nutirpdavo berašant ir nepavykdavo prabilti, kaip norėtųsi. Sulaukusi "Vagos" pasiūlymo (klausimo, kodėl aš nesikreipianti į juos dėl knygos leidybos), iškart žinojau, ko noriu: sudėti rašinius apie lietuviškos dramaturgijos pastatymus ir aktorių portretus.

- Kodėl prieš portretuodama aktorius jiems skambindavot ir teiraudavotės, ar sutinka, kad rašytumėt?

- Man atrodė nepadoru lįsti į aktoriaus kūrybos gelmes, jei jam nepriimtinas mano asmuo ar rašymo stilius. Beje, neigiamą atsakymą išgirdau vienintelį kartą.

- Na, o kodėl nėra Monikos Mironaitės, kurią gerai pažinojote, portreto?

- Tragiškas atvejis! Esu apie ją parašiusi, bet stengiausi neplatinti. Kaip tik apie M.Mironaitę rašiau diplominį darbą GITIS´e - per sesiją, naktimis, priešokiais. Ir parašiau nei šį, nei tą - pati suniekinau. Stebiuosi, kaip jį iš viso įskaitė. O įskaitė, matyt, iš meilės Lietuvai. Mano darbo vadovas Sikčinas buvo gyvenęs Lietuvoje, dėstė Konservatorijoje, gerai kalbėjo lietuviškai. Kol kurpiau diplominį, neteko su juo pasitarti. Sikčinas peržiūrėjo ir prisipažino pirmą sykį skaitęs studento darbą, parašytą "žmonių kalba": ne tarptautinių žodžių durstinį, ne teatrologinių štampų dėlionę. Per gynimą pasakė: nors mano nuomonė apie aprašytą aktorę visiškai priešinga, bet autorė argumentuoja įtikinamai. Taip studijas baigiau vadinamuoju raudonu diplomu, tik iš estetikos gavusi ketvertą - dėl politinio nesusipratimo. Dėstytojas paklausė, kas yra tarybinė estetika. Galbūt iš pervargimo (paskutinis egzaminas) atsakiau, kad štai šito ir nežinau, nesuprantu. Jis ėmė šaukti, kaip aš drįstanti, o pamatęs mano kitų dalykų pažymius, sutriko: kaip pirmūnė šitaip nusišneka?! Aš ir dabar nežinau, kaip gali būti tarybinė ar, tarkim, kapitalistinė estetika. Yra arba estetika, arba ne.

- Niekas nesiūlė darbo apie M.Mironaitę išleisti?

- Ištraukų paprašė vienas žurnalas. Kaip kvaiša sutikau, parengiau. Paskui buvo labai nesmagu prieš aktorę. Ji iš kai ko juokėsi, o apie kai kurias vietas sakė: štai čia įdomu, tačiau minties požiūriu aš visai ne tai vaidinau, tačiau jei tas spektaklis dar būtų rodomas, tikrai pabandyčiau šitaip. Turiu prisipažinti, kad dariau didelę kiaulystę - vietomis rašiau įsivaizduodama: o jeigu man reikėtų vaidinti šį vaidmenį, kaip aš daryčiau. Ir teigiau, kad M.Mironaitė darė taip.

- Su kuo iš aktorių bičiuliaujatės?

- Iki šiol artima draugystė sieja su Rūta Staliliūnaite. Su ja po kelias valandas birbinam telefonais. Rūta - stebuklingas žmogus, mes visada daug kalbėdavomės: apie vaidmenis, spektaklius, kolegas, gyvenimą... Amžinatilsį Vytautas Čibiras mus pakrikštijo seserimis. Rūta yra sakiusi, kad jei nebūčiau pradėjusi apie ją rašyti, gal kiti nebūtų į ją atkreipę tiek dėmesio. Toks pasakymas kritikui - didžiausias įvertinimas.

Knygoje "Aktorius teatro veidrodyje" nėra vieno labai talentingo aktoriaus portreto - Henriko Kurausko. Beje, kritikams jis demonstruodavo baisią panieką, tiesiog neapykantą. Sakydavo: jūs esate kaip blusos šuns kailyje, mintate mūsų krauju. Gražus posakis, ar ne? Nepaisant to, buvome artimi bičiuliai. H.Kurauskas be galo nustebo išgirdęs, kad apie jį nerašysiu (buvo įsitikinęs, kad taip darysiu) - nei romano, nei monografijos. Blusa nebūsiu, prisipažinau, ir po to mūsų draugystė nutrūko. Beje, vėliau jauni kritikai tokią vaidybą, kaip Henriko, laikė senove, nesusipratimu. Bet jie buvo neteisūs.

- Ar gerai jautėtės tarp kolegų teatrologų? Neatrodėte ne to būrio paukštis?

- Nebuvau jokio būrio paukštis. Veikiau katinas, kuris vaikščiojo vienas. Ten nuolat formuodavosi ir persiformuodavo grupuotės, vyko tarpusavio kovos. "Nesusipyniau" su niekuo, man šito nereikėjo. Gal ir dėl to, kad nesiekiau mokslo laipsnio. Kai kas tvirtino pavydįs: tau gerai, o mes baigiame pasipjauti. Buvo įdomu iš tolo stebėti, kaip laikui einant keitėsi kai kieno kailiai...

- Nepadaryti jūsų darbai?

- Man atrodė, kad išėjusi į pensiją vaikščiosiu ir važinėsiu po teatrus, žiūrėsiu spektaklius ir rašysiu aktorių portretus. Deja... Tokių, apie kuriuos svajojau parašyti - daugybė. Nuostabūs menininkai Darius Meškauskas, Vytautas Anužis. Labai talentingas Vytautas Šapranauskas, net jo televiziniai kvailiojimai gana talentingi. Valentinas Masalskis - iš mano mylimų ir neaprašytų. Mačiau jį jauną ir dabartinį - tebėra nuostabus. Nesu aimanuotoja: "Va anksčiau tai buvo, o dabar - nieko." Iš moterų mano antra didžioji meilė po R.Staliliūnaitės - Nelė Savičenko. Daugiau dėmesio turėjau skirti Nijolei Gelžinytei. Šiaip man labiau patiko rašyti apie vyrus. Mano rašymas susijęs su emocijomis: slapta įsimylėdavau aktorių, stebėdavau jo darbus scenoje - tai būdavo gražios gyvenimo šventės. Tačiau buvau nepastovi - meilės keisdavosi. (Juokiasi.)

- Kodėl jiems neprisipažindavote tiesiai? Turėdavo suprasti iš tekstų?

- Kęstutis Genys vienintelis iš aprašytųjų nedavė ramybės - skambučiais ir laiškais įrodinėdavo, kad aš jį mylinti (buvo įpratęs prie moterų dėmesio ir negalėjo sau leisti suabejoti savo žavesio jėga). Pataisydavau: tikrai įsimylėjusi, bet ne taip, kaip manote. Be to, ne jus vieną.

- Ar padarėte įtaką sūnaus Kornelijaus Matuzevičiaus profesiniam pasirinkimui?

- Jis jau nuo aštuonerių žinojo, kad bus kino operatorius. Būdamas paauglys, visai vasarai įsidarbindavo Lietuvos kino studijoje operatoriaus padėjėju.

- Sakėte, kad jūsų ir vaikaičiai, ir provaikaičiai - visi bernai.

- Du sūnūs, du vaikaičiai, du provaikaičiai - visi šeši bernai, visi Matuzevičiai ir nė vienos Rutkutės. (Juokiasi.) Vyresnysis provaikaitis jau pirmo kurso studentas.



Dana (Danutė) Rutkutė gimė 1922 metų kovo 10 dieną Joniškyje. 1940 metais įstojo į Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą, po metų tapo "Vaidilos" teatro aktore. Nuo 1943 metų - Vilniaus miesto teatro aktorė. 1945-1946 metais - Panevėžio dramos teatro aktorė. Dirbo radijo ir televizijos diktore, vedė įvairias laidas. 1961 metais baigė Valstybinį teatro meno institutą (GITIS) Maskvoje. Periodikoje paskelbė daugybę teatro spektaklių recenzijų, apybraižų, aktorių kūrybinių portretų. Išleido straipsnių rinkinį "Aktorius teatro veidrodyje" (1989), prisiminimų knygelę "Mano jaunystės teatras" (1994). Už pastarąją 1995 metais apdovanota padėkos "Kristoforu".

 

LZINIOS.LT

Salonas