Rita Šemelytė
Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius Arūnas Sakalauskas nerūko pypkės, nenešioja skrybėlės ir neketina rašyti autobiografinės knygos, nes šiems dalykams dar nepribrendo. Pasitikdamas dvidešimt ketvirtąjį sezoną teatre, visiems žinomas iš filmų ir televizijos laidų „Dviračio šou”, „Pagauk kampą”, „Vakaro autografas”, „Puikusis šou” aktorius tapo populiarumo įkaitu. Ir vis tiek liko kuklus.
„Bet kuklumas gali būti užslėpta puikybė”, – perspėja aktorius A. Sakalauskas, kurį kalbino žurnalistė Rita Šemelytė.
Apie populiarumo spąstus
Pagal statistiką, teatre lankosi tik 7 proc. žmonių. Nesvarbu, ar miesto, ar atokesnio kaimo gyventojas, daugeliui tai, kas vyksta scenoje, visai neįdomu. O televizija visiems pasiekiama, paprasta laiko praleidimo forma. Nenorėčiau meluoti, kaip ir kiekvienas aktorius, taip ir aš, esu egocentriškas, todėl dėmesys man labai svarbus. Tačiau lazda turi du galus. Kai tampi per daug vieša asmenybė, lengvai atpažįstama gatvėje, esi priverstas kitaip elgtis, prarandi savo tapatumą, pradedi vaidinti kažką kitą. Visą laiką jautiesi įsitempęs. Nėra malonu, kai aplinkiniai bado pirštais.
Ne visada ir bendrauti norisi. Keista, kai prieina žmogus, pasisveikina, o aš puolu naršyti po atmintį, kur mes buvome susitikę ir kas jis? Pasirodo, jis tik šiaip priėjo, norėdamas paspausti ranką žinomam aktoriui. Nejučia pradedi elgtis taip, kaip apie tave galvoja, kokį sukuria įvaizdį geltonoji spauda. O koks esu iš tikrųjų, ar kas nors žino? Tą patį galima pasakyti apie kiekvieną populiarų žmogų. Visi atliekame vaidmenį – vieną scenoje, kitą – viešame gyvenime.
Apie tėvus, kurie nieko nežinojo
Mano tėvai nežinojo, kad noriu būti aktorius. Jiems pasakiau tik tada, kai įstojau į konservatoriją. Tiesiog tėvai man leido rinktis tai, ką noriu. Žinoma, jiems toks mano pasirinkimas buvo labai netikėtas. O man tai nebuvo atsitiktinumas. Nuo mažens žinojau, kad būsiu aktorius, nors jokių dramos būrelių nelankiau ir klasėje pasižymėjęs skaitovas nebuvau.
Pirmais metais į konservatoriją neįstojau. Ir labai gerai, kad taip atsitiko, nes kitais metais režisierius Jonas Vaitkus rinko kursą, į kurį patekau ir aš. J. Vaitkus įvedė į teatro pasaulį ir, kaip pirmasis mokytojas, labai daug davė. Vėliau mokiausi iš kiekvieno režisieriaus, su kuriuo teko dirbti: Gintaro Varno, Oskaro Koršunovo, Rimo Tumino ir kt. Mūsų kursui pasisekė, jog iš karto po studijų pradėjome dirbti teatre. Kauno dramos teatro scenoje sutikau tokius teatro korifėjus kaip A. Masalskį, R. Staliliūnaitę, A. Masiulį, kurie mane praturtino kaip aktorių.
 |
| Arūnas Sakalauskas ir Vytautas Šapranauskas spektaklyje „Revizorius” |
Apie patirtį ir stereotipus
Kauno dramos teatre tikriausiai buvo gražiausi metai, nes lydėjo didžiausios svajonės. Po kelerių metų jau neatrodė, kad viską moku ir žinau. Supratau, kad kiekvieną kartą kuriant naują vaidmenį viską reikia pradėti nuo nulio. Lygiateisiai yra ir studentas, ir patyręs aktorius. Ir vienas, ir kitas – nieko nežino.
Žinoma, bėgant metams sukaupi patirties, kuri palengvina darbą, tačiau tai gali padaryti ir meškos paslaugą. Lauk bėdos, jei pagalvosi, kad „viską moki”. Prarasi gyvybę, atsiras stereotipai, tiesiog išmoksi vaidinti. Yra tokių aktorių, kurie „vaidina”, o ne kuria vaidmenį. Sunkiausia į naują vaidmenį pažvelgti kitomis akimis. O, kaip „lenda” štampai ankstesnių darbų! Ne taip lengva juos atpažinti ir nusipurtyti.
Apie gyvenimo patirtį ir vaidmenis
Kurdamas vaidmenis širdį atiduodu, todėl visi vienodai brangūs. Jei viskas gerai, vaidinti lengva ir smagu, atrodo, kad tas vaidmuo man artimesnis. O kai kas nors stringa, kažko nesupranti, negali ištobulinti, o vaidinti vis tiek reikia – tada kančia. Gal žiūrovai to ir nemato, bet aš jaučiu. Ir jau negali iš esmės keisti savo personažo, viskas turi būti taip, kaip sumanyta. Kartais turi praeiti daug metų, kad suprasčiau, jog personažas buvo sukurtas neteisingai.
Tik dabar suvokiau, kaip reikėjo vaidinti Kreontą Žano Anujo pjesėje „Antigonė” (rež. Jonas Vaitkus), Merso Albero Kamiu „Svetimas” (rež. Gintaras Varnas). Tada buvau jaunas ir „slydau” paviršiumi. Tariau žodžius, kurių prasmę suprantu tik dabar. Gyvenimiškoji patirtis ateina su metais. Kai jau esi gyvenimo mėtytas ir vėtytas, į viską žvelgi kitomis akimis.
Lengva pasakyti: jei man taip atsitiktų, žinočiau, kaip pasielgti. Iš tiesų niekas to nežino, kol nepatiria savo kailiu. Mes galime tik fantazuoti, mėginti spėlioti, bet kokį sprendimą mums padiktuos instinktai, jausmai?
Apie nuovargį ir scenos baimę
Jei spektaklis trunka tris valandas, vien fiziškai sunku atlaikyti tokį krūvį. Kai jaučiuosi visiškai išsekęs, sunku net bendrauti, kalbėti. Kartais energijos gaunu iš žiūrovų. Nežinau, kas tai yra. Negaliu paaiškinti, kodėl po vieno spektaklio jaučiuosi kaip ant sparnų, o po kito išsunktas kaip citrina. Tai priklauso ir nuo publikos, ir nuo mano nuotaikos.
Kad ir kaip skambiai sakytume, kad atėjus į teatrą savo problemas ir rūpesčius reikia palikti „prie durų”, negaliu atsiriboti nuo gyvenimo. Neturėtų taip būti, bet ne visada pavyksta pamiršti savo bėdas. Paradoksas – žiūrovai padaro taip, kaip jiems reikia. Jei jauti žiūrovus, gali „išplaukti”. Žiūrovai – labai didelė jėga. Tai jie modeliuoja spektaklį ir pasidaro jį tokį, kokio nori.
 |
| Arūnas Sakalauskas spektaklyje „Keltininkas”. . Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Iki šiol bijau scenos. Prieš spektaklį tiesiog drebu. Ir niekaip negaliu susikaupti. Geriausia pliurpti įvairius niekus, kad užsimirščiau. Jaudulys dingsta, kai atsistoju prieš publiką. Keista, tiek metų vaidinu, ko bijoti – juk ir žinau, ir moku. Nepaaiškinami dalykai. Teatras turi daug paslapčių. Tai keistas magiškas menas – aktoriai kalba svetimus tekstus, viskas netikra, bet juokiamės, verkiame – jausmai tikri.
Kartais teatras gali būti visiškai niekas, nepaisant įdėtos meilės, talento, begalės pastangų. Jis nepagaunamas, nors žmonės jam atiduoda visą savo gyvenimą. Jis gali suluošinti tave, gali pasigailėti, išaukštinti arba visiškai nekreipti į tave dėmesio. Sąskaitų jam nepateiksi.
Esu lyg draskomas iš vidaus. Negaliu susitvarkyti su savimi. Veržiasi mano emocijos, pyktis, nerimas, nepasisekimas, nepasitenkinimas kvailais savo poelgiais… Manau, kad žmonės vienas nuo kito nesiskiria. Mes labai vienodi ir mus visus valdo tie patys dalykai.
Apie pamirštą tekstą
Kartais sapnuoju vaidmenis, bet baisiausia tai, kad ne tik savo, bet ir svetimus: stoviu scenoje, o teksto nežinau. Šis košmaras sapnuojasi daugeliui aktorių.
Iš tiesų pasitaiko, kad pamirštu tekstą. Tereikia trumpą akimirką atsipalaiduoti ir staiga suvoki, kad jau nesi spektaklyje, nesupranti, kas čia vyksta. Prieš akis – „baltas lapas”.
Blogai ir tai, kad esu labai jukus – vos tik kas nors padaro kokią „kliurką” – titaniškų pastangų reikia sulaikyti juoką. Jei vienas pradeda juoktis, prasideda grandininė reakcija, užkrečia visus. Tada nugaras atsukam į salę, kol juoką pakeičia ašaros – žiūrovai supranta, palaukia, paploja.
Yra vienas dalykas, kurio nežino nei režisieriai, nei žiūrovai, kurį gali žinoti tik aktoriai ir kurio negali paaiškinti. Tai jausmas, kai tavęs klauso salė, klauso kiekvieno žodžio, pastebi kiekvieną tavo krustelėjimą, kad kartais net šėtoniškų minčių ateina į galvą – imsiu ir padarysiu ką nors tokio… Kiekvienas žiūrovas salėje lyg po didinamuoju stiklu: kas kasosi, kas sėdi už rankų susikibę…
Kiaurai viskas matyti nuo scenos. Tai nė kiek netrukdo nei spektaklio veiksmui, nei tavo veiksmams ir mintims. Galų gale, juk jiems ir vaidini. Po spektaklio režisierius barasi, kad nepadarei to, nepadarei ano. O tu buvai kažkokioje kitoje erdvėje ir kitame laike.
 |
| Arvydas Dapšys ir Arūnas Sakalauskas spektaklyje A.Camus „Svetimas”. LNDT nuotrauka |
Apie namų erdvę
Mano namai asketiški. Nemėgstu daug daiktų. Geriausiai jaučiausi, kai įsikraustėme po remonto ir nebuvo baldų. Dabar po truputį kaupiasi daiktai, kurie visai nereikalingi. Kai pradeda erzinti, reikia daryti reviziją ir jų atsikratyti.
Nemanau, kad su manimi lengva gyventi. Nesu tikras, ar esu įdomus pašnekovas. Juk namuose „šlepsiu basas”, esu toks, koks esu.
Kartais sunku suvaldyti emocijas, prisiversti išklausyti kitą žmogų ar padaryti kokį nors darbą, pavyzdžiui, išplauti indus.
Virtuvei laiko neturiu. Be to, mano draugė už mane skaniau gamina, taigi man nėra reikalo stengtis. Kartais ir man patinka eksperimentuoti. Turiu įvairių prieskonių, kurių parsivežu iš kelionių.
Namuose įsijungiu televizorių, nors, tiesą sakant, nėra ką žiūrėti. Bet maigau pultelį, keičiu kanalus ir tai veikia kaip narkotikas, atpalaiduoja, nuramina.
Daug dalykų gali nervinti, bet kodėl jaudintis dėl to, kas nuo manęs nepriklauso? Yra tokia graži malda: Dieve, leisk man ramiai priimti tai, ko negaliu pakeisti, drąsiai keisti tai, ką galiu, ir išminties tą skirtumą suprasti.
Apie laiką, kurio negaila
Turime vieną laiko atkarpą, per kurią neįmanoma daug aprėpti ir nuversti kalnų. Neperskaitysi visų knygų, nepamatysi visų filmų, nesuvaidinsi visų spektaklių. Kokia prasmė daug padaryti? Kai žmogus sako, kad be darbo negali, manęs tokios mintys neaplanko. Jei be darbo būčiau metus, žinoma, taip nekalbėčiau, o dabar dirbti turiu prisiversti. Niekada nedegu iš nekantrumo, kaip noriu lėkti į repeticiją ir vaidinti. Jaučiu vidinį pasipriešinimą, nes man vaidinti nėra lengva.
Kai sunku, kai nesiseka, pradedu galvoti, kokia prasmė taip kankintis. Tokiomis akimirkomis gailiuosi, kad esu aktorius. Bet visa tai praeina. Išsisklaido kaip rūkas ir vėl pasineriu į kūrybos džiaugsmą. Abejonių nelieka. Teatras užburia savo magija ir jau negali be jos gyventi.
