Audrius Musteikis
Savo vadovaujamą įstaigą – Nacionalinį dramos teatrą – Adolfas Večerskis vadina tortu.
Gyvenime jis dažnai išgirsta klausimą: juokauja ar nejuokauja – žmonės tikslinasi, kaip jiems reaguoti. Atsakymas večerskiškas: „Aš nei juokauju, nei nejuokauju”. Taip ir šiuo atveju.
Rytoj aktoriui, režisieriui, vadybininkui A.Večerskiui sukanka šešiasdešimt. Tam pačiam LNK „Nekviestos meilės” žiūrovų numylėtiniui – iš pradžių Antanui Baronui, vėliau Rudolfui. Daliai žiūrovų šis serialas ir jo herojai tapo tikru apsėdimu. Į A.Večerskio režisuotas komedijas Nacionaliniame dramos teatre bilietai išparduodami labai greitai ir labai iš anksto. Paskui anšlagus driekiasi kritikos šleifas ir priekaištai: kur per ketverius metus nukrypo tokia meno šventovė, kaip Nacionalinis dramos teatras.
Generalinio direktoriaus kabinete kabo Antano Kmieliausko tapytas legendinio aktoriaus Stepo Juknos portretas. „S.Jukna – ypatingas personažas mano gyvenime, – sako A.Večerskis. – Kai aš, jaunas aktorius, atėjau į Akademinį teatrą, nemažai su juo bendravau, kartu rūkydavom. Žmona jam draudė rūkyti, buvau jo „maitintojas”. O jis man neleido vaidinti, ko nereikia. Studentai mes statėm V.Krėvės „Žentą”, aš buvau Gaidulionis, pasiturintis valstietis. Mano mokytoja, ketinusi tą patį „Žentą” statyti Akademiniame teatre, paskirstė vaidmenis: Gaidulionis teko S.Juknai ir man. Rytą atėjęs į teatrą S.Jukna pasistato mane prie veidrodžio ir klausia: „Ką matai?” Kažką numykiu. Jis mosteli ir sako: „Aristokratai mužikų nevaidina.” Aš tik galva linktelėjau, o jis nuėjo ir pranešė režisierei, kad mes abu atsisakome vaidmens. Mano mokytoja – į ašaras, skandalas. Paveikslas anksčiau buvo kitur, tiksliau, kitur jam neatsirado vietos. Gal kai ką ir įžeidžia, daugelis norėtų čia kabėti. Metras rado sau vietą. Sako, kiekvienas savus draugus susiveda.
– Keista, jauni aktoriai paprastai labai nori vaidinti, tiesiog veržiasi į sceną ir vaidmenų neatsisakinėja.
– Klausiamas, kurie vaidmenys man svarbiausi, nieko neslėpdamas atsakau: neturiu nei svarbių, nei nesvarbių. Ką tuo metu vaidinu, tas ir svarbiausias. Darbą stengiuosi atlikti profesionaliai ir jokių aimanų: „Oi, kaip man gaila to, nesuvaidinto.” Dabar baigėsi „Nekviesta meilė”: klausia, ar gersiu šampaną. Ne, sakau. Kraipo galvas. O todėl, kad jo iš viso negeriu. Ar liūdėsiu? Ne. O kas bus, kai vėl norės filmuoti? Sakau, jei argumentų bus, eisiu.
– Iš televizijos neišnyksite, dalyvausite TV3 projekte, vertinsite talentus.
– Tai nevaidybinis projektas. Nėra lengva prisiimti atsakomybę būti teisėju, reikia viską daryti sąžiningai, nes dar paskatinsi žmogų, kuris turi dirbti kioske, dainuoti.
– Ar nepakyrėjo būti direktoriumi, kai dar reikia lakstyti į filmavimus?
– Nei viena, nei antra, nei trečia veikla nepakyrėjo. Šiandien jau lengviau – Nacionaliniam dramos teatrui vadovauju ketvirtus metus. Nebėra apie ką ginčytis, jau įrodžiau, kad visa tai, ką čia darau, šiam teatrui buvo būtina. Palyginkite pastato būklę prieš ketverius metus ir dabar. O dėl dramaturgijos ir režisūros, – turim, ką turim. Teatras privalo kurti ne tik elitinius šedevrus, bet ir vykdyti paprastą, kasdienę veiklą. Tai, be kita ko, ir naujos dramaturgijos, literatūros pristatymas, galimybių jauniems aktoriams ir režisieriams sudarymas. Stengiamės, kad deramą vietą mūsų repertuare užimtų lietuvių literatūra, tačiau visos kitos literatūros irgi yra mūsų objektas. Aš Nacionalinį teatrą vadinu tortu.
– Taip pabrėžiate sluoksnius ar saldumą?
– Sluoksnius, žinoma. Kiekvienas sluoksnis nusipelno dėmesio ir investicijų. Mes pasirengę kviesti bet kurią vadinamojo elitinio meno grupuotę, didžiuosius vardus, bet jie patys turėtų apmokėti savo pastatymus, tačiau kažkodėl to nedaro, tik reikalauja. Gerbiu kiekvieną kuriantįjį ir nemėginu kartoti, ką daro kiti. Visos pastabos, kad mūsų teatre viskas kitaip nei kitur, man yra pamaloninimas, nes to ir siekiu. Tai mano provokacijos. Šį bei tą sako faktai, kad vieno spektaklio – 150 anšlagų, kito – 40 anšlagų per tris mėnesius.
– Ar ne per storas torte komedijų sluoksnis?
– Vienas minėtų anšlaginių spektaklių yra komedija, kitas – miuziklas, o tai ne tas pats. Atsirenka žiūrovas. Visada sakau: dirbu žmonėms. Man džiugu, kad tokio amžiaus sulaukęs sveikinuosi su puse miesto. Ketverius metus diena iš dienos gyvenau su Lietuva: jie vakarieniaudavo, aš sėdėdavau ekrane. Buvau numarintas, bet tauta prikėlė. Vieni pritarė mano naujam įvaizdžiui, kiti pyko. Man patiko.
– O jei dirbtumėt tik vadybininku?
– Eidamas čia pasilikau vienintelį vaidmenį – „Žaldokynėje”, „sportinei formai” palaikyti. Naujų vaidmenų teatre aš nesukūriau. Pasiūlymų buvo, tačiau tebesilaikau nuostatos, kurią deklaravau ateidamas: neužimti kito vietos. Būdamas vadovas negaliu skriausti tų, su kuriais dirbu, man tai nepriimtina. Matyt, Viešpats taip nusprendė, kad turiu globoti „Žaldokynę”. Ir Kazimiera Kymantaitė, man perdavusi estafetę ir nuorodas.
– Kuo baigėte aktoriaus darbą šiame teatre?
– Pijaus vaidmeniu spektaklyje „Pabudimas”. Už jį gavau geriausio sezono aktoriaus prizą. Paskui su šiuo pasauliu atsisveikino mano kolega ir partneris Juozas Kisielius. Visi bandymai atnaujinti spektaklį su kitais aktoriais pasirodė nesėkmingi. „Pabudimas” tapo riba, ties kuria reikėjo pradėti mąstyti: o kas toliau?
– Kažkada vaikų publika džiaugdavosi jūsų Bocmanu spektaklyje „Piteris Penas”.
– Vaikiškuose spektakliuose esu vaidinęs dukart ir gana sėkmingai. Kai būdavo geras ūpas, per „Piterį Peną” su kolega improvizuodavom nuo 10 iki 40 minučių. Kiti pykdavo, o vaikai iš tiesų džiaugdavosi.
– Jūsų vaidybai apskritai būdinga improvizacija. Tai prigimtis ar mokykla?
– Gamta. Manau, jokia mokykla negali išmokyti improvizuoti. Čia smegenų veiklos išdava – ta košė turi labai greitai virti. Kolegos paskui klausia: kokia čia citata? Ne, aš necituoju, aš kuriu. O čia iš kur? Iš niekur, iš mano širdies. Bet privalai negadinti spektaklio, kontroliuoti save, kad nepradėtum pliurpti. Aš neturiu teisės pažeisti rėmų, suardyti struktūros arba viso filmo perdirbti. Filmo vieną seriją rašo žmogus, kuris mėgsta Žemaitę, kitą – V.Krėvės mėgėjas. Stiliai skiriasi. Paskui personažas pradeda kalbėti keliais stiliais, žiūrovas gali pamanyti, kad herojui ne visi namie. Aktoriui valdyti šiuos dalykus – varginamas procesas. Čia turėtų auksiniais litais mokėti.
– O ką, nemokėjo?
– Aš moku. Moku auksinius mokesčius – dėl dabartinės autorinių honorarų sistemos. Ką darysi, matyt, taip reikia. Kaip mėgstama sakyti: jei Lietuvai geriau. Bet tie, kurie teigia, kad Lietuvai bus geriau, patys, matyt, nelabai tuo tiki. Aš – tikiu. Labai norėčiau, kad jai būtų geriau ir kartais man pasidaro liūdna. Ir teatre būna liūdna, nes visos finansų aferos baigiasi tuo, kad neturime nei normalių švenčių, nei kultūros sostinės. Yra veiksmo imitacija. Teatruose vyksta remonto imitacija: vieni nusigriauna, kiti nepradeda remontuoti. Tegu kolegos pyksta, bet aš drąsiai sakau: jei sėdi tame poste, privalai rūpintis materialine baze ir žmonėmis. Išgyvenu, kai mažina atlyginimus, nes tai ir mano problemos. Tikrai mano žmonės fantastiškai gerai dirba. Yra svarbiausia – tikėjimas tuo, ką darom.
– Ką gero, jūsų nuomone, teatras prarado keičiantis laikams ir sistemoms?
– Aniems laikams nejaučiu nostalgijos. Čia buvo specifinis teatras. Tiesa, aš irgi esu specifinė persona. Man nebuvo lengva. Lengva buvo žirnelių klausimu – gaudavom. Vestuvėms neturėjau gerų batų – parūpino. Tuo metu – nemaža laimė. Bet tai manęs neapakino, aš mačiau ir visa kita, o „viso kito” būta daug. Tačiau mane domina „dabar” ir „rytoj”.
– Kas jums padėjo susitelkti vadybos studijoms?
– Poreikis. Nacionalinis teatras patyrė primityviąją revoliuciją, per kurią daug žmonių buvo pašalinta. Dėl to mūsų kultūra neteko didelių aktorių, tai yra jie prarado galimybę dirbti. Aš nenoriu kapstytis po praeitį: visiems atleidžiu, netgi tiems, kuriems nereikėtų. Mano statuso pasikeitimą nulėmė poreikis sukurti ką nors, kas leistų mums gyventi. Su grupe „našlaičių” įkūrėme pirmą privatų teatrą Lietuvoje – aš už jį prisiėmiau atsakomybę. Žiauri rizika – tada neturėjau nieko. Po penkerių metų trupę pavadinome mano vardu, kad nuo kitų būtų nuimta atsakomybė, kai reikia mokėti algą. Steigėjai šauniai gyvena, kai reikia dalintis, bet jiems sunki akimirka, kai reikia sumokėti kitiems. Taigi pasidariau toks žmogus: A.Večerskis-teatras. Būdavo, ateina pas mane ir tvirtina: teatras privalo sumokėti už dantų protezavimą. Domimės „Sodroje” – visiškas absurdas. Man pradėjus dirbti, būta labai keistų teatro sampratų. Žmogus savo sodyboje sėdi, bulves kasa, atvažiuoja pinigų. Sakau: nėra, tu juk bulves kasi, turi bulvių, o aš – nieko. Čia ne konfliktas, o normalus reikalo kreipimas tinkama linkme. Per gana trumpą laiką daug kas pavyko. Tuo metu man trūko žinių, ėmiau gilintis į teisinius, buhalterinius dalykus. Kol neturėjome pinigų samdytis personalui, reikėjo pačiam suktis. Vadybos mokslo prieš tai nebuvo ragauta, nors, beje, esu per vieną kvalifikacijos kėlimą išklausęs teatro valdymo kursą. Nelabai atsimenu, ar buvo ten kas nors ta tema kalbama.
Paskui po Rytų Europą važinėjo Fordo fondo atstovai ir ieškojo, kam galėtų sudaryti sąlygas studijuoti meno vadybą ir ekonomiką Amerikoje. Nusprendžiau dalyvauti konkurse. Dalyvavo visų teatrų galvos, išvažiavau aš. Todėl, kad labai norėjau suvokti, kas tai yra teatro vadyba. Neįsivaizdavau, kad amerikinė ir mūsiškė sistemos neturi nieko bendro. Ten valstybė nieko nefinansuoja, meną remia korporacijos. Nėra rėmėjų – bus uždarytas ir geriausias teatras. Amerikoje man teko padirbėti teatre, šalia kurio – Yale´o universitetas, taigi pasinaudojau visomis studijų jame galimybėmis. Daug išmokau, bet tada miegodavau labai mažai. Anglų kalbą jau mokėjau.
– Dabar kalbos žinias pasitelkiate versdamas pjeses?
– Suprantu penkis skirtingus anglų kalbos slengus. Taip, tai Dievo dovana. Kažkada svajojau būti vertėju. Esu iš Klaipėdos krašto, daugybė mano giminaičių gyvena Vokietijoje. Mano draugo močiutė, kai buvau dar vaikas, jei su ja nesisveikindavau ir nebendraudavau vokiškai, neduodavo blynų. Dėl blynų išmokau vokiškai. Užaugau Šilutėje ir Klaipėdoje. Klaipėda buvo žavinga tuo, kad jūra atplaukdavo žinios, muzika. Klausydavome Liuksemburgo radijo. O Vilniuje žiūrėdavome lenkų televiziją, su Vidu Petkevičiumi darydavom antenas, net Saulius Macaitis ateidavo su Izolda Keidošiūte plėsti akiračio. Anglų kalba man artima, teko su šeima pagyventi Kanadoje ir JAV. Čikagos kapinėse guli daug motinos giminių. Mano pusseserių pavardės angliškos. Sykį mano teta sako: žinau lietuvišką žodį – boršč. Ir dar vieną – agurkis.
– Koks jūs vadovas?
– Galiu dirbti su žmonėmis, kurie manęs nemėgsta. Kam konfliktuoti, jeigu jie gerai dirba? Kas manyje buvo agresyvu, pasistengiau sušvelninti ir ištrinti. Laikui bėgant tapau tolerantiškesnis. Praeitį su visomis jos peripetijomis, konfliktais, nuoskaudomis stengiuosi ignoruoti, kad negimtų kerštas, neįsivyrautų neapykanta, kad galėtume gyventi ir sugyventi.
– Pateikite tris gerus patarimus jaunam vadovui.
– Paprastai kuo žmogus vyresnis, tuo jam labiau gaila tų jaunesniųjų ir tada jis ima visaip patarinėti, kad jaunikliai neva nedarytų klaidų. Vis labiau nori sugadinti jiems gyvenimą. O jau visai prieš išėjimą pretenduoja tapti kone guru. Aš taip nenorėčiau.
– Jūsų režisuotiems spektakliams būdingas greitas tempas.
– Taip, mano spektaklių veiksmas vyksta penkiskart greičiau nei bet kurio kito spektaklio. Žiūrovai nespėja juoktis. Žmonės tau nuoširdūs, kai tu jiems nuoširdus.
– Tempas – amerikinio teatro mokykla?
– Visų mokyklų stebėjimo išdava. Ir suvokimas, ko nori žiūrovas. Jei pasakęs „laba diena”, atsakymą išgirsiu po penkiolikos minučių, kaip kartais būna mūsų teatrų spektakliuose, gal verčiau eisiu namo. Į labai ilgus spektaklius aš iš viso nevaikštau.
– Jūsų pomėgiai?
– Visą gyvenimą kolekcionavau muzikos įrašus. Naudojuosi savo resursais kurdamas spektaklius. Neskirstau į žanrus: yra gera muzika, ir tiek. Klasiką pamėgau dar Konservatorijos „kunstkameroje”, kur mus jos klausytis, kartais beveik sadistiškai, versdavo docentas Adeodatas Tauragis.
– Jūsų šeima?
– Mano žmona Viola studijavo Muzikos ir teatro akademijoje, baigė universitetą. Ji visą laiką su manimi, tuo tarpu mano kolegos po keturis penkis kartus pakeitė moteris. Buvom ir esam šeima, kad ir kas nutiktų. Nesiginu, pasitaiko scenų kaip Adamsų šeimynėlėje, bet ir grožio pakanka. Viola Nacionaliniame dramos teatre yra labai svarbus žmogus. Ji turi profesionalo akį ir uoslę, yra renginių vadybininkė. Drauge mes perėjom visus frontus: „Vaidilos ainius”, A.Večerskio teatrą. Ir kai atlyginimas buvo 75 litai. Abi mūsų dukros, Ieva ir Juta, teisininkės. Beje, Ieva, kai buvo maža, filmavosi „Nesėtų rugių žydėjime”. Dvi anūkės: Luka ir Tija. Luka lanko M.K.Čiurlionio menų mokyklą, bando piešti eurus. Tiją pakrikštijom prieš porą savaičių.
