Teatro scenografę, Lietuvos valdovų portretų autorę dailininkę Janiną Mailinauskaitę kalbina Sigitas Birgelis.
Visas Jūsų gyvenimas susijęs su scena ir scenografija. Kokios buvo ryškiausios Jūsų karjeros akimirkos?
Iš visų teatre dirbtų 48 metų įdomiausia buvo režisierių Jono Jurašo ir Jono Vaitkaus laikais. Su jais gerai sutardavau. Dirbdama su daug režisierių (jų mano karjeroje būta per keturiasdešimt), jau po penkių minučių pokalbio žinojau, ar žmogus – režisierius iš pašaukimo, ar ne. Buvo ir tokių, kurie nesuprato savo amato. Su tokiais nerasdavau bendros kalbos, ir išeidavo prasti spektakliai. Dirbdama su „tikru” režisieriumi, greitai perprasdavau, ko jis iš manęs tikisi ir nori.
Įsimintini buvę 1972 metai, kai su Jonu Jurašu statėme Juozo Grušo spektaklį „Barbora Radvilaitė”. Iš pradžių ši pjesė mums nelabai patiko. Ji atrodė mums pernelyg chrestomatinė. Režisierius sutriko, o aš pradėjau mąstyti, kaip gelbėti spektaklį. Po kurio laiko man gimė puiki scenografijos idėja. Papasakojau apie ją Jurašui. Režisierius paklausė: „Ar visa šita galima nuleist, o paskui pakelti?” „Galima”, – atsakiau. „Tai viskas! – sušuko jis. – Turime spektaklį. Dabar žinau, ką daryti!” Spektaklį greitai sukūrėme. Jis buvo visiems įsimintinas. Beje, neapsiėjo be politinio ažiotažo, dėl kurio Jurašas buvo priverstas išeiti iš Kauno teatro. Jis ir vėliau, dirbdamas Vilniaus teatre, nesileido koreguojamas, taisomas ir šantažuojamas. Beje, po dvejų metų išvyko į Ameriką.
Papasakokite apie tą politinį ažiotažą.
Kilo konfliktas dėl scenografijos. Dailininkas, kuris scenoje tapo Barborą, pabaigoje nuleidžia į sceną Aušros vartų Marijos paveikslą. Tai nepatiko partinei valdžiai. Žinia apie režisieriaus ir scenografės „išsišokimą” nurūko iki aukščiausiosios valdžios. Kitas spektaklis turėjo apsieiti be Aušros vartų Marijos paveikslo. Kilo dar didesnis skandalas. (Anais laikais neapsiėjo be skandalų. Jie kildavo beveik po kiekvieno gero spektaklio.) Mus stebėdavo saugumiečiai, kurie apie viską pranešinėdavo sovietų saugumui ir partinei valdžiai. Dėl to ji mus nuolat kviesdavo pasiaiškinti. Kartą kurdama vieno spektaklio scenografiją, įdėjau daug pastangų, padariau gražų programos projektą, net 40 puslapių. Buvo ten įvairių fotografijų iš istorinių knygų, dokumentų ir kita. Tą medžiagą saugumas iš manęs konfiskavo. Jiems nepatiko, kad programoje kalbama apie egzistavusią Lietuvos valstybę, karalienę Boną, karalių Žygimantą. „Negali būti, kad Lietuva buvusi tokia savarankiška, – priekaištavo jie man. – Ir nėra ten (programoje – aut.) nė vieno žodžio apie liaudį ir tarybinį gyvenimą.” Buvau šių įvykių sukrėsta. Niekam nesakydama nė žodžio, pasinėriau į kitą kūrybos sritį: pradėjau tapyti istorinius Lietuvos valdovų portretus. Iš pradžių jie būdavę nedidukai. Nutapiau Barborą, vieną kitą kunigaikštį.
Kai atėjo atgimimas, Vasario 16-osios proga penkis paveikslus parodžiau Kauno muzikiniame teatre. Visus ištiko šokas, nes pirmą kartą pamatė tai, ką tiek metų kūriau paslapčiomis. Visi laikraščiai buvo pilni nutapytų kunigaikščių. Nuo tada pradėjau kurti visą Lietuvos valdovų galeriją.
Kodėl Jūsų paveikslų neskolina muziejai ilgiau veikiančioms parodoms? Juk šiais metais švenčiame Lietuvos vardo 1000-metį.
Kai šventėme Mindaugo jubiliejų, pristačiau du didelius Mindaugo ir Mortos portretus. Jie buvo dviejų metrų aukščio ir metro dešimt pločio. Vilniuje juos pakabino vienai dienai kažkokiems apdovanojimams Prezidentūroje, o paskui nunešė į rūsį ir uždarė. Lietuvai šitie dalykai nereikalingi. Visiškai! Tiesa, Lietuvos Seimas užsakė Goštauto portretą, kadangi minėtas Statuto jubiliejus.
Jūsų valdovų kolekciją matyčiau ne vienoje mokykloje.
Mes su vienu pažįstamu padarėme paveikslų reprodukcijas, įrėminome, kad galėtų naudotis mokiniai per istorijos pamokas. Mokyklos sakosi neturinčios pinigų. Joms gaila kelių šimtų litų, o tūkstančius išleidžia mažiau reikalingiems dalykams. Paveikslai tarnautų ne vienerius metus, o dešimtmečius. Lietuvai nereikia nieko, kas dora, kilnu, dvasinga. Jai nereikia savų valdovų ir garbingos praeities.
Kuo Jūsų valdovų portretai skiriasi nuo kitų, seniau nutapytų?
Praeity Lietuvos valdovų portretai buvo perdėm idealizuoti, nesilaikoma juose nei istorinės tiesos, nei to laiko realijų. Jie sukurti romantiniu laikotarpiu ir absoliučiai neturi nieko bendra su Lietuvoje vyravusia apranga ir papročiais. Daug skaičiau apie tuos laikus, analizavau archeologinius tyrinėjimus, domėjausi, kuo vilkėdavo Lenkijos ir Rusijos valdovai, kokius turėjo šarvus ir panašiai. Lietuvos kunigaikščiai viešai nevilkėdavo šarvų, o ant galvos nenešiodavo šalmų (nebent jodami į karą). Mados ateidavo iš Rusijos, o ten bajorai būdavę kailiniuoti, apsimaustę brangakmeniais. Kruopščiai analizavau, iš kur į Lietuvą patekdavo medžiagos. Iš Rytų jų būdavę mažai. Juodos, pilkos ir raudonos medžiagos atkeliaudavo iš Olandijos, Vokietijos ir Čekijos. Lietuva, panašiai kaip Lenkija, importavo tas pačias medžiagas, turėjo tokią pačią manufaktūrą. Italų dailininkas Gvanini´s, piešdamas valdovų portretus, pridėjo daug romėniškų elementų, bet nei liūto kaukės ant rankovės, nei kitų romėniškų elementų Lietuvos valdovai ant drabužių neturėdavę. Jeigu, pvz., Lietuvą būtų užkariavę romėnai, kaip antai Angliją ir pusę Vokietijos bei visą Prancūziją, tai romėniškų simbolių būtų buvę. Plunksnas ant šalmų nešiojo vokiečiai, bet ir tie ne tuo laikotarpiu. Jų nenešiojo Lietuvos kunigaikščiai. Dailininkas Gvanini´s, pasiremdamas italų patirtimi, viską suplakė į viena. Vėliau kiti pradėjo jį mėgdžioti, ir taip atsirado iškreipta Lietuvos valdovų vaizdavimo maniera.
O kaip veidai? Gal yra išlikę valdovų veidų aprašymai istoriniuose šaltiniuose?
Veidas – mano vaizduotės kūrinys. Nenorėjau pamėgdžioti dailininko liuksemburgiečio stiliaus ir kūriau savąjį. Istorijos šaltiniuose nėra valdovų veidų aprašymų. Tik vienintelis Jogaila sukurtas pagal jo antkapį. Apie Jogailos sūnų Kazimierą ar Kazimiero sūnų Aleksandrą galima rasti istorinės medžiagos, kur rašoma, kad pastarasis buvęs stambus, didelių kaulų. Aš tokį stengiausi jį pavaizduoti. Man sunku suvokti, kodėl, pvz., Vytautas, aplankęs tiek šalių, matęs galybę menininkų, nematė reikalo turėti savo portreto. Trakų pilies freskos vaizduoja, kaip jis rengėsi, kokia, pvz., buvusi jo kepurė. Aš nedrįstu tos kepurės Vytautui uždėti ant galvos, nors žinau, kad tai jo kepurė. Nedrįstu, nes visuomenė tokio Vytauto įvaizdžio nepriims. Daugelis nesupras, kad valdžios aukštumos kitados priklausydavusios nuo kepurės aukščio. Kuo kepurė aukštesnė, tuo didesnis valdininkas. Kadangi pilyse buvo šalta ir drėgna, valdovai vilkėdavo apsiaustais, padengtais kailiu. Atrodo, kad Jogaila išvis su kailiniais nesiskyrė.
Galima manyti, kad Jūsų valdovų paveikslai yra savotiška istorijos rekonstrukcija, subrandinta menininko vaizduotėje.
Negalima sakyti, kad tai rekonstrukcija, nes nėra išlikę tai liudijančių dokumentų. Šie portretai – mano kūryba. Dažnai kildavo klausimas: „Ar galėjo šitaip, ar kitaip?” Jeigu kuo suabejodavau, pradėdavau skaityti knygas, gilintis, ką vilkėdavo kiti gretimų šalių valdovai, kokie būdavę papročiai.
Prieš metus Jūsų paveikslai viešėjo Seinuose, kur buvo surengta paroda Vasario 16-osios proga. Jūsų kūryba mums pažįstama. Matėme Jūsų darbus Lietuvos teatro scenose. Ką Jūs žinote apie mus?
„Mes” mažai apie jus žinome. Esu patriotė, nors žinau, kad patriotizmo Lietuvoje niekam nereikia. Absoliučiai niekam. Mane jūsų kraštas virkdo ir jaudina. Kai buvau Balstogėje, pamačiau lietuvius iš Punsko ir Seinų krašto. Norėjosi juos visus išbučiuoti, bet jie buvo tokie nedrąsūs!
Kokie Jūsų planai? Ar dirbsite teatre?
Teatre jau nebedirbu. Esu pensininkė. Neseniai mane pakvietė atnaujinti spektaklį, kuris prieš dvylika metų turėjo didelį pasisekimą. Reikės iš naujo ruošti dekoracijas, siūti kostiumus ir kita. Scenografo darbas yra sunkus. Aš vis galvoju: „Koks velnias mane nešė į teatrą?” Studijuodama susižavėjau juo, perėjau nuo tapybos prie scenografijos. Labai sėkmingai baigiau institutą. Su pagyrimu, geriausiais pažymiais. Po penkerių darbo metų perpratau teatrą, supratau, kokia tai katorga, ypač dailininkui. Režisieriui blogiau, jis negali apsieiti be žmonių. Aš galėjau pasitraukti ir pasinerti į tapybą. Man archeologiją studijuoti reikėjo. Aš ją taip mėgstu.
Kiekvienas darbas po kurio laiko nusibosta.
Nemanau, kad būčiau „atsikandusi” archeologijos. Vasarą kasinėji, o žiemą gali ramiai dirbti – aprašinėti, tvarkyti, restauruoti. Tai žymiai įdomiau, nei teatre grumtis su tokia daugybe žmonių.
Jūs prižiūrite kiekvieną atliekamą darbą?
Pirmiausia parengiu projektą, kaip viskas turėtų atrodyti. Tada darau brėžinius milimetro tikslumu, su visais paaiškinimais. Vėliau su režisieriumi sprendžiame techninius dalykus. Turiu viską žinoti: kokia bus naudojama medžiaga, kokia bus daroma apdaila, turiu dalyvauti, perkant medžiagas. Ne tik piešiu maketus, bet ir žiūriu, kaip matuojami kostiumai, parodau dekoratoriui, kur ką dėti, ką akcentuoti. Turiu viską visiems parodyti, nes žmonės dažnai nieko neįsivaizduoja. Šiuo metu darau 8 metrų aukščio kolonas. Du metrai kolonų bus daromi iš medžio, du ant specialios rankovės, dekoruoti auksine medžiaga. Tai didžiulė problema. Reikia įdėti lankelį į vidų, pririšti ant virvių, viską aptraukti medžiaga, o paskui dekoruoti auksu. Ir visa tai reikia šimtą kartų paaiškinti, parodyti kiekvieną detalę, kur ką dėti ir panašiai. Sunkina darbą ir tai, kad kartais reikalingų medžiagų ar detalių negalima nusipirkti. Blaškomės po parduotuves, ieškome ko nors, kuo būtų galima pakeisti.
Kas taria lemiamą žodį: scenografas ar režisierius?
Mes abu susitariame dėl scenografijos. Aš parengiu kelis projektų variantus, kad režisierius galėtų pasirinkti. Daug mąstau, kaip padaryti, kad jam tiktų ir kad man būtų geriau. Tai sudėtinga, dėl visko turiu derėtis. Projektą iš karto įsivaizduoju didžiulės scenos erdvėje. Jeigu man patinka statomas veikalas, širdį užlieja didžiulis pasitenkinimas, kad sugebu aprėpti milžinišką erdvę. Kai Nacionaliniame operos ir baleto teatre statėme „Pilėnus”, scenografiją kūriau iš mažų medžio gabaliukų. Išėjo beveik liaudies skulptūrų galerija. Ne vienas žiūrovas, tai pamatęs, apsiašarojo. Man buvo džiugu, kad tą milžinišką erdvę sutvarkiau. Neklystu dėl proporcijų, nesuklydau nė viename spektaklyje, kas daugeliui dailininkų dažnai pasitaiko. Pasidedi milimetrinį popierių, pradedi braižyti ir iš karto matai, kur tas daiktas plaukia, kaip jis ten atsiras, kaip atrodys apšviestas. Dailininkas turi turėti erdvinę vaizduotę, nes kitaip nieko nepeš.
Kiek žmonių rengia scenografiją?
Siuvykloje dirba per dešimt žmonių, dekoratyviniame skyriuje – penki ar šeši, butaforijos – du. Yra dar du staliai, du mechanikai, keli scenos darbininkai, su kuriais reikia montuoti.
Darbininkai, su kuriais buvau dirbusi, džiaugėsi, kad aš vėl atsakinga už scenografiją. Jie sako, kad kai aš ką padarau, visi daiktai tiesiog prilimpa savo vietose. Kai scenografiją rengia koks pusiau menininkas, tai niekaip nesusitvarko, niekas netinka ir netelpa. Žinoma, būna gerų scenografų ir be manęs. Tai sunkus darbas, po kurio grįžus namo jau nebesinori su niekuo kalbėti.
Kokius dar valdovų paveikslus išvysime?
Nežinau, ar išvysime. Norėtųsi nutapyti Mindaugo sūnaus Vaišialgos (jis dvejus metus valdė Lietuvą, kol buvo nunuodytas), jo sesers vyro Švarnio (taip pat nužudyto), Traidenio (labai gabus valdovas) ir Gedimino brolio Vytenio portretus. Šitų keturių portretų man trūksta baigti ciklą nuo Mindaugo iki Žygimanto Augusto.
Gal kuris jau pradėtas?
Pradėti du, bet taip ir stovi. Kūrybai reikia ramybės. Aš jos dėl teatro neturiu.
Pakalbėkime apie Kauno pilies atstatymą. Kiek žinau, esate šios minties iniciatorė.
Noriu, kad būtų atstatytos abi Kauno pilys, bet palikta tai, kas yra išlikę. Atrodytų, nesudėtingas ir nesunkus darbas. Pilys turėtų būti statomos ant žemės, o medžiagos paprastos: akmenys ir medis. Bet valdžiai rūpi ką nors privatizuoti, pasipelnyti. Dvasiniai dalykai jai nėra svarbūs. Surengėme savivaldybėje Kauno rūmų atstatymo projekto pristatymą. Į savivaldybės salę, kur galėtų tilpti keli šimtai žmonių, iš savivaldybės neatėjo niekas. Jiems tiesiog buvo neįdomu.
